EPA nuotrauka

Viešbučio „Slavianskaya chata“ kavinėje pusryčiai buvo ūkiškai sotūs – paprasta, be jokių įmantrybių kiaušinienė iš dviejų kiaušinių su apvirtomis ir apkeptomis bulvytėmis ir perlenktas blynas su uogiene.

Pusryčiai kažkuo priminė Aleksandro Lukašenkos (jis ir paskutinis Europos diktatorius, ir Batka) režimo vykdomus rinkimus. Juose balsuoti galima tik už valdžios iškeltus kandidatus, o valgyti – tik tai, kas paduota. Netgi duonos valgytojų pageidavimas nebuvo išgirstas – kavinė jos neturėjo.

Pasistiprinę mes – turistai iš Lietuvos, atvykę trijų dienų pažintinei kelionei į Baltarusiją, vaišinomės arbata. Neįtikėtina, bet faktas – 46 žmonėms arbata buvo užplikoma iš vieno vienintelio –1,7 l talpos virdulio. Šiuos pusryčius valgėme Baranovičiuose – geležinkelininkų mieste, kuriame traukiniai visą naktį liūliavo sunkiojo metalo lopšinę.

Daugiau tikėjomės iš pusryčių Minske. Ir ne be pagrindo – viešbučio „Arena“ kavinėje švediškas stalas, nors ir nestebino produktų gausa, vis dėlto buvo visai padorus.

Bėda kita – paklausūs patiekalai greitai dingdavo apetitu nesiskundžiančių turistų skrandžiuose, o kadangi kultūringiems gudams supuvę Vakarai ne pavyzdys, tai ištuštėję skanesnių valgių padėklai nebuvo papildomi. Teisingai, apsiryti galima namuose, o svečiuose reikia rodyti kultūrą.  

Užtat individualistams lietuviams gudai korektiškai ugdė kolektyviškumo jausmą – pasilepinti kava galėjai tik atstovėjęs ilgą eilę prie vieno vienintelio kavos aparato. Kodėl nesipylėme, kaip įprasta, iš termoso? Deja, neįmanoma įsipilti iš to, ko nėra.

Bet! Pusryčiai tenkina tik kūno poreikius, o nemirtingos dvasios penas buvo LDK paveldas Baltarusijoje – bažnyčios, pilys ir rūmai.

Antroje Abiejų Tautų Respublikos sostinėje – Gardine, mus svetingai sutiko lietuviškai kalbanti gidė Svetlana. Kilusi iš Eišiškių, turinti lietuviško kraujo, bet jau seniai gyvenant Gardine, Svetlana pasirodė esanti didelė Lietuvos patriotė. Jeigu toks įspūdis klaidingas, vadinasi, Baltarusija neteko talentingos aktorės.

Asociatyvi EPA nuotrauka

Sakysite, nesvarbu, kokios gido preferencijos, svarbu, kad jis teisingai perteiktų istorijos faktus ir įvykius. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Kaip ironiškai pastebėjo įžvalgūs protai, Rusijos praeitis yra neprognozuojama, iš dalies tą patį galima pasakyti ir apie Baltarusiją.

Puikų įrodymą kaip, priklausomai nuo politinės konjunktūros, gali būti interpretuojama istorija, pateikia Kremlius. Jeigu reikalas krypsta link Baltarusijos kaip „sąjunginės valstybės“ faktiško inkorporavimo į Rusijos sudėtį, tai Baltarusija laikoma „tikrąja“ LDK paveldo perėmėja.

Tačiau, jeigu gudai savo valstybingumo ištakas saisto su LDK, tai Baltarusija vertinama kitaip. Ji laikoma gūdžia provincija, kentusia lenkų ir lietuvių magnatų tautinę ir religinę priespaudą. Esą ir pati Baltarusija, nieko reikšmingo nepaveldėjusi iš LDK, suklestėjo tik Rusijos imperijos sudėtyje.

Specifinį požiūrį į istoriją turi ir patys baltarusiai. Iškalbingas toks pavyzdys: opozicinės radijo stoties „Echo Moskvy“ (liet. „Maskvos aidas“) laidoje „Osoboje mnenije“ (liet. „Skirtinga nuomonė“) rašytojas Viktoras Jerofejevas dalijosi įspūdžiais apie savo knygos pristatymą Minske. Jam susidarė įspūdis, kad gudų inteligentai savo tautos šaknis sieja ne su Rusijos imperija, bet su LDK.

V. Jerofejevas teigia paklausęs šeimininkų: „Tai jus engė lietuviai?“ „Ne, – atsakė jam baltarusių inteligentai, – tai mes ir esame lietuviai.“ „Vadinasi, baltarusiai ne slavai, o baltai“, – apibendrino laidos vedėjas. Abu – vedėjas ir rašytojas – skaniai nusijuokė iš tokios nesąmonės.

O dėl visos Baltarusijos ir Minsko, jie, žinoma, visiškai teisūs. Tačiau Gardino arealas išties buvo apgyvendintas baltų. Ši aplinkybė, taip pat specifinė miesto raida ir dominuojanti katalikų religija lemia Gardino gyventojų išskirtinį mentalitetą.

Minsko traukinių stotis. Wikipedia.org nuotrauka

Nieko nuostabaus, kad Svetlana ne be pasididžiavimo pabrėžė esminį skirtumą tarp Gardino ir Rytų Baltarusijos. Išties, Gardino centras ganėtinai europietiškas, o didžiausia jo vertybė – įspūdinga jėzuitų bažnyčia su įstabaus grožio altoriumi.

Deja, daugumą istorinių centrinės miesto dalies pastatų, ypač bažnyčių, bolševikai išsprogdino ir sulygino su žeme. Jeigu jie būtų taip sėkmingai siautėję dar kokį penkmetį, tai nuodingos Kremliaus lakštingalos būtų galėjusios suokti, jog LDK paveldas Gardine praktiškai lygus nuliui.

Panašaus požiūrio kaip ir Svetlana, t. y. nekeldama abejonių dėl lemiamo lietuvių vaidmens LDK istorijoje, laikėsi ir gidė, aprodžiusi mums Sapiegų tėvoniją – Ružanų rūmus. Tiksliau tai, kas iš jų liko – griuvėsius ir nedidelę dalį atstatytų patalpų.

Jiems visiška priešingybė – puikiai restauruoti ir į Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtraukti Myriaus ir Nesvyžiaus pilių kompleksai. Tačiau jų gidės praktiškai ignoravo šių pilių fundatorių lietuviškas šaknis, o istoriją interpretavo taip, tarsi tikroji LDK paveldo perėmėja būtų Baltarusija.

Trečią viešnagės Baltarusijoje dieną, prieš aplankant LDK istorijai reikšmingą Krėvos pilį, apžiūrėjome Minską. Pažintis šokiravo iškart – mūsų autobusas, pajudėjęs nuo viešbučio „Arena“ 9 val. ryto, ilgą laiką važiavo praktiškai tuščiomis du milijonus gyventojų turinčio miesto gatvėmis. 

Jesenijus – Minską aprodęs ir bene vienintelis gidas, blykstelėjęs humoru ir ironišku požiūriu į savo šalį, pateikė paprastą paaiškinimą. Pasak jo, išvakarėse – šeštadienį, apie 20 tūkstančių žmonių linksminosi ir šėlo Minsko senamiestyje, o dabar visi ilsisi.

Deja, toks paaiškinimas ne paprastas, o prastas. 20 tūkstančių – tai viso labo 1 proc. visų Minsko gyventojų, o kur kiti 99 proc.? Šiaip jau būtų kvaila priekabiauti, maža kur žmonės išvyksta vasaros sekmadienį, jeigu ne viena esminė aplinkybė.

Daugybę kartų esu skaitęs, kaip Rusijos opozicijos atstovai stebėjosi ne tik Baltarusijos sostinės švara, bet ir pritrenkiančiai tuščiomis Minsko gatvėmis. Belieka sutikti su rusais, perfrazuojančiais Hamletą: „Kažkas papuvę yra Aleksandro Grigorjevičiaus karalystėje.“

Beje, žodis „papuvęs“ ar „supuvęs“ nebūtinai visada turi neigiamą krūvį. Kai Jesenijus pasakė, jog kai kurios Baltarusijos problemos, ko gero, yra svetimos ir sunkiai suvokiamos mums, žmonėms iš supuvusių Vakarų, šie žodžiai nuskambėjo kaip komplimentas, ir iš tikrųjų buvo komplimentas.

„Supuvėliai“ į tai reagavo kandžiomis replikomis, atseit autobuse važiuoja vien gyvi lavonai. O stebėtis netgi tokiems lavonams iš tiesų buvo dėl ko.

Asmeniškai mane nustebino ne Lenino, Dzeržinskio ar kitų politinių gangsterių vardais pavadintos gatvės, bet tai, kad bolševikų genocidą prieš savo tautą, mūsų gidas įvardijo žodžiu „klaida“. Jeigu jau taip vertinami nusikaltimai žmoniškumui, tai ko stebėtis, kad po Minską klaidžioja komunizmo šmėkla.

Vis dėlto Minskas vertas dėmesio. Grandioziniai stadionai, sporto rūmai ir kompleksai ne tik gniaužia kvapą, bet ir kelia nusivylimą bei pagiežą dėl sporto objektų būklės Lietuvoje. Ypač prisiminus, kad kilus krizei buvo užkonservuotas, o vėliau nugriautas Nacionalinis stadionas, į kurio statybą sukišta per 200 milijonų litų.

Tokiu atveju žmogus pagiežingai mąstai, kokia vis dėlto teisinga yra pirmoji Winstono Churchillio formulės dalis „Demokratija yra blogiausia valdymo forma...“ Tačiau šiai momentinei pagiežai, tarsi pykčiui prieš mylimą žmogų išgaravus, prisimeni antrąją šio formulės dalį „...neįskaitant visų kitų“.

Ar išties diktatūros nuopelnas yra nuolat kartojama mantra apie steriliai švarią Baltarusiją? Viskas pažįstama lyginant, tad palyginkime vieną labiausiai žmonių lankomą objektą – parduotuves. Nesunku įsitikinti – šių parduotuvių estetinis vaizdas, kurio svarbus komponentas yra blizganti švara, labai skiriasi. Ir ne baltarusiškų, o lietuviškų parduotuvių naudai.

Pergalės aikštė Minske. Wikipedia.org nuotrauka

Priežastis akivaizdi – Lietuva atvira šalis, į kurią puikiai įpakuotos prekės plūsta iš viso pasaulio. Nors Baltarusija ne Šiaurės Korėja, bet santykinai uždara šalis. Joje dėl konkurencijos stokos vyrauja savos gamybos, blogesnės kokybės, primityviau supakuotos ir blogiau išdėstytos prekės. 

Užtat kainos! Kai tai sakoma iš susižavėjimo pliaukšint liežuviu, paprastai turima omenyje tai, kad alkoholis rubliais kainuoja tiek, kiek Lietuvoje eurais – dukart pigiau. Dar pigesni rusiški ir baltarusiški vaistai, o cigaretės apskritai pramuša žemiausių kainų dugną.

Jeigu žmogus būtų gyvas išimtinai baltarusiška vodka ir cigaretėmis, o šių produktų padarytą žalą sveikatai jis gydytų tik rusiškais vaistais, tai Baltarusija būtų pigių prekių rojus žemėje. Deja, asmeniškai aš vartoju viskį, o jis Baltarusijoje beveik du kartus brangesnis negu Lietuvoje.

Sakysit, kuo čia dėtas viskis, sriuobk, jei nori, ir nesuk padoriems žmonėms galvos. Ne, gerbiamieji, viskį čia pateikiau kaip akivaizdų pavyzdį to, kad kokybiškos prekės, kurių kilmės šalis paprastai nėra Baltarusija, Batkos tėvonijoje kainuoja ne pigiau, o brangiau nei Lietuvoje.

Vėlgi sakysit, o kiek kainuoja elektra, vanduo, komunalinės paslaugos? Nežinau, bet žinau, kad statistinis lietuvis gali įpirkti apie 1,7 karto daugiau prekių ir paslaugų negu statistinis baltarusis. Netikite, surinkite internete List of countries by GDP (PPP) per capita (liet. BVP vienam gyventojui). Šiame sąraše, kuriame nurodyta vieno gyventojo perkamoji galia, Lietuva pasaulyje užima 38-tą vietą, Baltarusija – 65-tą.