Stephen Radford nuotr.

Unsplash.com nuotrauka

Vieną šeštadienį, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė. 
    Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas šeštadienį draudžiama?!“ 
    Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“ 
    Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“. 

Skaitiniai E1 (322)

Kol 1, 21–23: Dievas sutaikino, kad pasirodytumėte šventi, tyri

Ps 54, 3–4. 6. 8. P.: Štai man padeda Dievas. 


Komentaro autorė - Gertrūda Jolanta Juchno SF

Į fariziejų klausimą Jėzus atsako tarsi neturėdamas svaraus argumento. Jis negriauna šabo svarbos ir tarsi pripažįsta fariziejų teisumą. Tačiau už to slypi daug platesnis Jėzaus užmojis – ir šabas, ir kiekvienas įstatymas priklauso Jo Dievystei.

Įdomu ar daugeliui dar aktualūs šie Viešpaties žodžiai: „Praryjate dramblį, o iškošiate uodą“?

Ar sugebėtume, geriau įsižiūrėję, pastebėti, kad kiti yra priversti tarnauti mūsų stereotipams? Ar kada nors pagalvojome, jog kitas žmogus turi teisę į mūsų meilę be priekaištų, be kritikos, be kaltinimų, be kontrolės ir griežtų ribų? Elgiamės taip, tarsi to nebūtų parašyta gyvenimo knygoje – Evangelijoje. Gal toks neatidumas kyla iš nesaugumo ir baimės jausmo, ir tada susitelkiame į kodeksus, teisę, reglamentus, įstatymą, bet ne į svarbiausią Įsakymą mylėti.

Bijome mylėti, nes reikės numirti. Be abejonės, mirti reikės, ir tokios štai tokelės. Tik Jėzus paklaus: „Ar neskaitei? Negirdėjai, kai sakiau?..“

Viskas, ir mano gyvenimas, ir mano mirtis, priklauso Dievui. O jei dar taip nemanau, tai atėjo laikas apsispręsti. O, kaip Jėzus džiaugsis, jei dar šiandien pasirinksiu patylėti, nusišypsoti, aplankyti, apkabinti, atleisti, pabūti, palydėti, pamaitinti, išsaugoti, neišduoti...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai