Rašytoja, vertėja Akvilina Cicėnaitė-Charles. Michelle Playoust nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, DPTD Lituanistikos skyrius

AKVILINA CICĖNAITĖ-CHARLES – Vilniuje gimusi ir užaugusi rašytoja, vertėja, šešių knygų autorė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti ir kurianti kitame Žemės pusrutulyje – Australijoje. Lietuvoje rašytoja visų pirma puikiai žinoma bene atviriausiai ir reikliausiai skaitytojų publikai – vaikams bei paaugliams.

2017 m. A. Cicėnaitė-Charles įžengė ir į suaugusių skaitytojų erdvę, pristatydama pirmąjį šiai auditorijai skirtą romaną „Tylos istorija“. Rašytoja neneigia, kad skirtingų kultūrų patyrimas, buvimas tarp dviejų erdvių daro įtaką kūrybai, tampa akstinu kurti ir mąstyti, tačiau tai ne vieninteliai kūrybos temas, pobūdį lemiantys veiksniai. A. Cicėnaitė-Charles save laiko ne Australijoje gyvenančia rašytoja, o tiesiog rašytoja, kurią rašymas visada grąžina į namus. Su rašytoja kalbamės apie jos santykį su lietuvių literatūra, Lietuvos istorijos ir kultūros atspindžius kūryboje, skaitytojų pripažinimo reikšmę, savitą meilę Vilniui ir Sidnėjui bei daugelį kitų temų.

Dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

Esu geriau susipažinusi su XX amžiaus lietuvių literatūra, kur kas mažiau – su pastarojo dešimtmečio kūriniais. Pastaruoju metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių autorių tekstų, kaskart iš viešnagės Lietuvoje parsivežu naujų knygų, bet sekti visų naujienų vis tiek nespėju...

Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius Lietuvoje ir diasporos rašytojus? Ar save priskiriate diasporos rašytojų kategorijai?

Svarbus ne tik suvažiavimas, bet ir dialogo tąsa, noras pažinti kuriančius ne Lietuvoje, juos įtraukti į bendrą kūrėjų lauką. Suprantu literatūrologų poreikį apibrėžti literatūros procesus, sudėlioti rašytojus į kartas, judėjimus, į rašančiuosius čia ir ten. Bet nesu tikra, ar išties verta brėžti griežtą ribą šiame amžiuje, kai migracija nebėra vienakryptė, neatšaukiama. Lietuvoje negyvenu dešimt metų, bet savo kūryboje nebuvau nuo jos atitrūkusi. Esu ne Australijoje gyvenanti rašytoja, o tiesiog rašytoja. Kai rašau, niekur nesu išvykusi. Priešingai, kai rašau – grįžtu namo.

Žinoma, meluočiau sakydama, kad dešimt metų nieko nepakeitė. Vis dėlto gyvenimas Lietuvoje teka be manęs, o trumpais grįžimais tik bandau sugaudyti jo nuotrupas, bandau būti ir čia, ir ten. Tokią susiskaldžiusią tapatybę galima pavadinti tik iš dalies išsipildžiusia, bet šis buvimas tarp dviejų erdvių kartu yra ir akstinas mąstyti bei kurti. Jis daro įtaką ir kūrybos tematikai. Lietuvoje būčiau rašiusi kitokias knygas, nebūčiau sukūrusi nei „Niujorko respublikos“, nei „Tylos istorijos“. Man regis, jos gimusios iš atstumo, ilgesio, iš laiko ir erdvės distancijos.

Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais jums yra kuo nors ypatingas?

Asmeniškai pažįstu nedaug kolegų lietuvių rašytojų, bet užsimezgusias draugystes branginu. Džiaugiuosi sutikusi įdomių asmenybių per pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą. Norėtųsi, kad to bendravimo būtų daugiau, ypač gyvo, ne internetinio. Toji bendrystė gali būti išties ypatinga, praturtinanti.

Grįžusi į Vilnių leidžiuosi vaikščioti po miestą, tarsi palikdama savo pėdų įspaudus galėčiau vėl pasisavinti šią teritoriją, įrodyti, kad čia priklausau, kad miestas priklauso man. Vilnius ir Sidnėjus – du skirtingi gyvenimai, ir abu mane augina, tik savaip.

Dešimtmetį gyvenate Australijoje. Kodėl nusprendėte įsikurti šiame žemyne? Ar buvo sunku susigyventi, priprasti prie Australijos kultūros, gyvenimo būdo, susiklosčiusio joje? Ar jūsų gyvenimo ritmas, veiklos Lietuvoje ir Australijoje smarkiai skiriasi?

Iš Lietuvos išvykau prieš dešimtmetį, bet pirmuosius trejus metus gyvenau ir studijavau Naujojoje Zelandijoje. Į Australiją persikėlėme dėl mano vyro darbo. Jau septynerius metus gyvenu Sidnėjuje, ir jis vis dar sugeba mane nustebinti – tai miestas su daugybe skirtingų veidų, triukšmingas, neretai arogantiškas, begėdiškai fotogeniškas, vis dar kuriantis savo tapatybę. Bet apskritai Australija nebuvo mano svajonių šalis. Man regis, Sidnėjus ir apskritai Australija – tai vietos, sukurtos jauniems, išalkusiems sėkmės, įspūdžių, nesigręžiojantiems į praeitį.

Kita vertus, septynerių metų užtenka prisijaukinti net labiausiai neprijaukinamam miestui, o draugai iš kitų kultūrų man atveria tuos miesto klodus, kurių pati savo akimis nepamatyčiau. Australijoje atradau aistrą gamtai, žygiams pėsčiomis, laukinei gyvūnijai. Pavasarį ir rudenį nuo kranto žvelgiu į vandenyne migruojančius banginius, ir tuomet buvimas čia man atrodo stebuklas.

O Vilnius – visiškai kas kita. Vilniaus negalima vertinti, jį galima tik mylėti. Sidnėjuje tyrinėju pasaulį, o Vilniuje sugrįžtu į save. Grįžusi į Vilnių leidžiuosi vaikščioti po miestą, tarsi palikdama savo pėdų įspaudus galėčiau vėl pasisavinti šią teritoriją, įrodyti, kad čia priklausau, kad miestas priklauso man. Vilnius ir Sidnėjus – du skirtingi gyvenimai, ir abu mane augina, tik savaip.

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė. Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir kaip apibrėžtumėte savo tapatybę? Ką manote apie save laikančius pasaulio piliečiais?

Be abejo, esu lietuvė. Niekuomet savęs nesiejau su tradiciškai suvokiamais lietuvybės atributais, lietuviškumą metams bėgant reflektuoju vis kitaip, suprasdama, kad esti ne vienas būdas būti lietuviu. Bet mano lietuvybė neištrinama, ji tiesiog yra – tokia, kurioje yra erdvės pasauliui, lankstumui, tolerancijai, priimti kitą – ir kitokį. Tokia, kuri yra neatsiejama tiesiog nuo buvimo geru žmogumi.

Neplanavau būti pasaulio pilietė, nesiekiau nė išvažiuoti visam laikui – tiesiog išvykau trejiems studijų metams ir užsibuvau. Dešimtmetis svetur – ir nedaug, ir kartu nemažai, kai gyveni taip toli nuo Lietuvos. Bandau būti rašytoja Lietuvoje ir kartu įleisti šaknis Australijoje, bet galiausiai esti pavojus nė vienai šaliai nepriklausyti iki galo. Kaip kad knygoje „The Shape of the Ruins“ klausia Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garcia Vásquezas, pats ilgą laiką gyvenęs svetur: „Bet kur toji riba? Kiek ilgai galima užsilikti svetimoje gūžtoje, kol prarandi šventą teisę grįžti namo?“

Kokią įtaką jums, jūsų kūrybai daro aplinka? Kokios temos šiandien jus labiausiai skatina rašyti?

Kiekvienas kūrinys turi savo tematiką. Pastaruoju metu gręžiojuosi į istoriją. Kai dabartis fragmentiška, išsiliejusi tarp dviejų šalių, istorija tampa patikimesniu krantu. Ją galiu interpretuoti, sukurti, pasisavinti. Man rūpi netolima mūsų praeitis, atmintis, mirtis, tikėjimas ir netikėjimas, atsikartojimai ir atsitiktinumai, trauma, buvimas svetur. Tai temos, kurių nepavadinsi vaikiškomis, bet tai nereiškia, kad apie jas negaliu kalbėti ir jaunimo literatūroje.

Didžioji jūsų kūrybos dalis orientuota į vaikus ir paauglius, jaunimui aktualias temas. Kodėl pasirinkote kelią rašyti bene atviriausiai ir kritiškiausiai skaitytojų kategorijai – vaikams? Ką norite pasakyti savo kūryba?

Norisi rašyti tokias knygas, kokias pati būčiau skaičiusi paauglystėje – kurios dovanotų bendrystės jausmą, galimybę atrasti panašumų su knygos istorija, leistų pasijusti nebe vienam. Gal rašymas ir yra bandymas įrodyti, kad mes nesame vieni, kad mūsų istorijos, nors ir unikalios, kartu yra ir skaudžiai panašios.

Jūsų tinklaraštyje vaikai gražiai atsiliepia apie jūsų kūrybą, dėkoja už įdomias knygas. Ką jums reiškia vaikų, lietuvių skaitytojų pripažinimas ir įvertinimas? Ar jums svarbu būti įvertintai gimtajame krašte, ar gvildenate sau rūpimas, aktualias temas nesusitelkdama į mąstymą apie būsimą tikslinį skaitytoją?

Džiugina kiekvienas laiškas, žinutė, atsiliepimas ar paliktas įrašas tinklaraštyje, o jų su paskutinėmis knygomis sulaukiau išties nemažai. Skaitytojų įvertinimas svarbus – rašau ne sau. Rašau, kad skaitytų. Man aktualios temos – bendražmogiškos, jos svarbios ne tik man, gal todėl ir sulaukiu grįžtamojo ryšio.

Rašytojai turi mokytis ne tik kūrybinio rašymo principų, bet ir buvimo pažeidžiamam, netobulam, nuogam; reikia ugdyti empatiją, kuri, mano galva, yra vienas svarbiausių rašytojo bruožų.

Kodėl pirmojoje savo knygoje suaugusiesiems pasirinkote interpretuoti, atspindėti Lietuvos istoriją: lietuvių tautos patirtis Pirmojo, Antrojo pasaulinių karų, sovietinės okupacijos metais, Sausio 13-osios įvykius bei daugelį kitų sudėtingų įvykių? Kodėl nutarėte į šiuos įvykius įausti personažų gyvenimus ir kas paskatino imtis tokio istorinio konteksto prisodrintos knygos rašymo?

„Tylos istorijoje“ visų pirma siekiau atskleisti vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, besirutuliojantį XX amžiaus istorinių įvykių fone. Pradėdama rašyti dar nežinojau, kad tų moterų likimus sujungs tyla – tylos simbolika suskambėjo jau berašant. Kūrinį iš dalies įkvėpė ir mano šeimos istorija: rašydama galvojau apie prosenelę, su kuria augau ir kuri, gimusi XX amžiaus pradžioje, mirė sulaukusi daugiau nei šimto metų; apie močiutę, kurios nepažinojau; apie motinos, sesers, galiausiai ir apie savo gyvenimą.

Galvojau apie likimų sąsajas, atsikartojimus, apie iš kartos į kartą perduodamas traumines patirtis. Nemažai man rašiusių skaitytojų minėjo knygoje atpažinusios savo šeimos moterų portretus, giminės istorijas. Ir tai yra tiesa – tylos istorija yra mūsų bendra istorija. Man buvo svarbu perteikti ne tik nevienaprasmes tylos sampratas, bet ir žodžiais neapsakomą moterų bendrystę, kalbėti apie neregimas gijas, kurias susieja skirtingų kartų moteris, apie ryšius, nusidriekiančius į amžinybę.

Ar knygoje buvo svarbu laikytis istorinių faktų diktuojamų siužeto linkių, sekti tam tikrą istorinį naratyvą, ar istorija vis tik labiau buvo pagalbinė rašymo priemonė ir svarbesnėje vietoje žengė kūrybos matmuo?

Nesiekiau pateikti išsamios XX amžiaus istorijos apžvalgos. Istoriniai, politiniai ir kultūriniai kontekstai knygoje lieka antrajame plane, o pirmajame iškyla vidinės ir išorinės moterų istorijos. Tačiau man buvo svarbu sukurti įtaigų anų laikų portretą, todėl nemažai laiko skyriau medžiagai rinkti, skaičiau man prieinamus istorinius šaltinius, senus leidinius, prisiminimus. Romano moterys tiesiogiai istorijos įvykiuose tarsi nedalyvauja, jos tampa tų įvykių įkaitės, laužomos ir mėtomos, neišsipildžiusiais gyvenimais. Man buvo svarbu sukurti jų likimus taip, lyg tai išties būtų galėję atsitikti... Tik Sniegai, kur viskas prasideda – išgalvoti. Nenorėjau prisirišti prie konkrečios geografinės vietos, be to, Sniegai knygoje tampa simboline erdve.

Viename interviu dalijotės mintimi, esą: „Polinkis nutylėti įrašytas mūsų dvidešimtojo amžiaus istorijoje.“ Ką, jūsų manymu, žmogui, netgi tautai duoda polinkis nutylėti skaudžius išgyvenimus, patirtis? Ar pritartumėte minčiai, kad sąmoningas tam tikrų dalykų nutylėjimas yra toks pats melas, kaip ir melagingų dalykų pasakojimas?

Nutylėjimai tolygu iš kartos į kartą perduodamoms trauminėms patirtims, neįsisąmonintos istorijos pamokos imamos kartoti. Tiesiog kartais toji trauma yra tokia didelė, kad prireikia laiko, jog būtų įmanoma pradėti apie ją kalbėti. Mano romano moterys bando ištrūkti iš užburto atsikartojančių likimų rato, bet tylėdamos, nesidalindamos savo patirtimis jos to padaryti negali. O gal būtent pasidalijimas jas išgelbėtų ir apsaugotų nuo pražūtingų sprendimų. Šių moterų portretai atspindi daugybės praėjusiojo šimtmečio moterų gyvenimus. Esti dalykų, kurių negalima nutylėti ar pamiršti, ir norėčiau tikėtis, kad mano knyga – mažytis įnašas į kalbėjimą apie svarbias XX amžiaus patirtis ir pamokas.

Ar, jūsų manymu, XXI amžiuje įprotis tylėti sumažėjęs ir ką tai duoda šių dienų visuomenei? O galbūt kartais tyla tikrai iškalbingesnė ir daugiau pasako net už pačius taikliausius žodžius?

Išties man nėra nieko gražesnio už tylą. Cituojant vieną knygos minčių – tyla yra geriausias atsakymas į taip ir neužduotą klausimą. Tyla tuo ir ypatinga, kad turi daugybę atspalvių ir prasmių – ne tik teigianti gyvenimą ir meilę, bet ir bandanti apsaugoti nuo nepakeliamo skausmo, padedanti užmiršti, bet kartu ir pridengianti siaubingus nusikaltimus. O galiausiai tyla – ir vienintelis likęs ginklas, protesto išraiška. Tikiu, kad XXI amžiuje bus rašomos visai kitokios tylos istorijos. Galbūt net ieškoma tylos kaip atsvaros visuomenei, kurioje įbalsinama viskas, kurioje mažiau tylos kaip paslapties, kaip kūrybos erdvės.

Ar įžvelgiate skaitymo kultūros, literatūros pasaulio skirtumus Lietuvoje ir Australijoje, kalbant apie knygų festivalių, leidybos plotmes?

Lietuviškoji Knygų mugė – fenomenas, kurio atitikmens Australijoje nėra. Lyginti nebent galėčiau su kasmet gegužę vykstančiu Sidnėjaus rašytojų festivaliu, kuris sutraukia tūkstančius skaitytojų ir pristato tiek pasaulyje žinomus, tiek vietos rašytojus. Į populiariausių autorių vakarus bilietai išgraibstomi jiems vos pasirodžius, vyksta nemažai aktualių diskusijų, tai proga atrasti ir mažiau žinomus australų rašytojus

Esu didžiausia savo pačios kritikė, todėl mokausi būti sau atlaidesnė. O komentarų esu sulaukusi visokių. Jautriai reaguoju į nekonstruktyvią kritiką, bet stengiuosi ją priimti kaip neišvengiamą žaidimo dalį.

Lietuvoje gana skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Neretai teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net aukštųjų mokyklų lygmeniu galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės jūs: rašytoju gimstama ar tampama? Kada ir kaip rašytojos gyslą atradote savyje?

Nuo vaikystės žinojau, kad noriu rašyti, dar mokykloje dalyvavau kūrybinio rašymo konkursuose, atrodė savaime suprantama stoti į lietuvių filologiją, vėliau ir į literatūros teorijos magistrantūrą. Manau, kad literatūroje išties būna visaip – rašytojais gimstama, rašytojais tampama... Talento nepakaks, jei kūrėjas nebaigia to, ką pradėjęs, jei neturi kantrybės tobulinti kūrinio, kol išgaus geriausią jo versiją, jei nesimoko ir pats netobulėja.

Mokytis rašyti galima visaip. Ir tiesiog rašant, ir skaitant meistriškai parašytas knygas, ir studijuojant kūrybinio rašymo vadovėlius, ir lankant kūrybinio rašymo kursus. Kita vertus, kursai, teorijos, vadovėliai suteikia savotiško saugumo iliuziją, kad išmokęs tekstų konstravimo meno imsi juos kontroliuoti. Mes tik iš dalies kuriame tekstus. Tekstai ir patys kuria save, tekstai kuria ir mus.

Rašytojai turi mokytis ne tik kūrybinio rašymo principų, bet ir buvimo pažeidžiamam, netobulam, nuogam; reikia ugdyti empatiją, kuri, mano galva, yra vienas svarbiausių rašytojo bruožų. Norint parašyti išties gerą kūrinį, reikia ne tik išmokti taisykles, bet ir nebijoti jų laužyti, nebijoti laužyti savęs. Gerai rašyti – tai sunkiai dirbti, kad to sunkaus darbo nesimatytų. Kai rašau, regis, atsispiriu nuo visų skaitytų knygų, nuo visų patirčių, nuo visų tų dalykų, kurių neprisimenu, kurių gal nė nebuvo, ir šoku į tuštumą, kurią turiu pripildyti savais žodžiais.

Ar buvote susilaukusi tokio komentaro, nuomonės, kuri būtų privertusi suabejoti savo talentu?

Nemanau, kad turiu talentą – tiesiog nuo vaikystės turiu polinkį rašyti. Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis, esu laimingesnė nei tada, kai nerašau. Gal tai ir yra pakankamos priežastys rašyti. Esu didžiausia savo pačios kritikė, todėl mokausi būti sau atlaidesnė. O komentarų esu sulaukusi visokių. Jautriai reaguoju į nekonstruktyvią kritiką, bet stengiuosi ją priimti kaip neišvengiamą žaidimo dalį.

Kokie Lietuvos viešojo gyvenimo, visuomenės bruožai – tiek teigiami, tiek neigiami – iš nuotolio labiausiai krinta į akis? (Jeigu apskritai jaučiate, kad susiformavo didesnė ar mažesnė distancija.)

Dešimt metų ganėtinai stabiliais laikais – ne toks jau ilgas laikas, kad pastebėtum esminius pokyčius. Labiausiai įkvepia jaunoji karta – neprislėgta sovietinės praeities, laisva, aktyvi, protinga, su didžiule energija ir potencialu, atmetanti pasenusias nuostatas. Negaliu nematyti didžiulės socialinės atskirties, ksenofobijos, homofobijos, kartais protu nesuvokiamų politinių sprendimų. Žinoma, tai nėra vien tik Lietuvai būdingi dalykai, veikiau atspindintys bendras dabartines tendencijas.