Iš kairės į dešinę: Astijus Kungys, Edmundas Atkočiūnas, Gediminas Numgaudis, Eglė Šeduikytė, Jurga Šeduikytė, Aldona Šeduikienė, Sigitas (Benediktas) Jurčys. Palanga, liepos 6–8, 1988 m. Edžio Jurčio nuotrauka

2019-ųjų lapkričio 19 dieną sueis trisdešimt metų, kai mažesnieji broliai pranciškonai išėjo iš pogrindžio ir Lietuvai tebesant Sovietų Sąjungos sudėtyje sugrįžo tarnauti į Kretingos parapiją. Tuo metu br. Gediminas Numgaudis buvo ką tik įvilktas į abitą jaunas seminaristas. Jis dalijasi atsiminimais apie tą ypatingą laikmetį, kai pranciškonai išgyveno atgimimą ir aukštyn kojom vertė įprastą religingumą.

Pasirodymas su abitais ir įvilktuvės 

1989-ųjų rugpjūčio 15 dieną brolis Benediktas, Aldona Šeduikienė su vaikų būreliu iš Šventosios ir aš išvykom į kelionę į Mosėdį, pas ten dirbusį tėveliuką Juozapą Pudžemį, jį pasiėmę važiavom maudytis į Platelius, šventėm Žolinę ir vakare atvažiavom į Kretingą. Brolis Benediktas užsivilko abitą ir ėjom per miesto centrą basomis kojomis, tikri svajokliai. Mus lydėjo būrys jaunimo, gal dešimt žmonių. Taip atėjom į Kretingos bažnyčią, iš kurios tuo metu po pamaldų ėjo žmonės. Jie buvo sutrikę, nežinojo, kaip reaguoti. Juokas net ėmė. Vyresnioji karta, Bažnyčios aktyvistai ir parapijos komiteto veikėjai nuleisdavo galvas ir mus ignoruodami nusisukdavo. Nesisveikino, nežiūrėjo į mus, lyg rodydami, kad to neturi būti, to nėra ir nebus. Toks buvo šokas Kretingai. 

Zakristijonas mus įleido į rūsį, ten, kur tuo metu mediniuose karstuose netvarkingai mėtėsi pranciškonų kankinių kaulai. Tada br. Benediktas mane ir Egidijų Gricių įvilko į abitus ir pasakė giliai į atmintį įsirėžusį pamokslą, kad turime pradėti organizuoti Lietuvos dvasinį prabudimą iš apačios, iš gatvės, skelbdami Evangeliją narkomanams, alkoholikams, prostitutėms. 

Nuotraukos autorius Gediminas Numgaudis

Sugrįžimo šv. Mišios 

Paskui, lapkričio 19-ąją, jau oficialiai šventėme pirmąsias Mišias Kretingos bažnyčioje. Iš tikrųjų prieš tas atidarymo Mišias mes labai svajojom, mąstėm, kaip čia mums sugrįžti, kaip permaldauti už visą tą sovietmetį, fantazavom, kad reikia bažnyčią uždaryti visam mėnesiui, smilkyti, giedoti per naktis, melstis, atgailauti, kad išvarytume tą sovietmečio tvaiką, persimetusį į bažnyčią, tokį susvetimėjimo, kaltinimo tvaiką. Bet, aišku, pritrūko mums drąsos, ryžto, tai vakare tiesiog vyko paprastos Mišios.  

Nesusipratimai su parapijiečiais 

Buvome nesusipratimas vyresniajai kartai, nes pas mus nuolat sukosi jaunimas. Ir merginos, ir vaikinai, susėdę ant žemės gerdavome arbatą, nebuvo jokių baldų, jei atvažiuodavo kokia grupelė studentų, merginų ir vaikinų, visi viename kambaryje miegodavo miegmaišiuose sukritę. O parapijiečiai prižiūrėtojai ateidavo ir piktindavosi, kaip čia dabar vienuoliai pranciškonai miega su mergomis viename kambaryje, gitaromis per naktis groja, kažkokias nesąmones daro. Mus net pradėjo vakarais užrakinti, kad niekur neišeitume ir pas mus niekas negalėtų ateiti. Tai mes tą spyną su laužtuvais nulauždavom ir pirmus dvejus metus nerakinom nei bažnyčios, nei vienuolyno, kurį buvo ką tik sugrąžinęs Kretingos kraštotyros muziejus.

O be to, aš dar ypatingai pasižymėjau Kretingoje kartu su Egidijumi nukabindamas nuo altorių lemputes. Ant didžiojo altoriaus iš lempučių buvo padarytas užrašas „Sveika, Marija, malonės pilnoji“ ar kažkas panašaus. Visi bažnyčios altoriai ir paveikslų rėmai buvo su lemputėmis – įjungia tas lemputes ir šventojo nebematyti paveiksle, bet užtat zakristijonas gaudavo pinigų už lempučių įjungimą, už guzikopaspaudimą. Paskui parapijiečiai lenktyniaudavo, pas kurį per metines daugiau lempučių švietė. Tai visą tą religinę komerciją, tą kičą, stengėmės kuo greičiau išgrūsti iš bažnyčios. O vyresniajai kartai tai, be abejo, buvo brangu, bet reikėjo kažkaip tą operaciją, kad ir skaudžią, padaryti, apsivalyti. Tačiau dėl to mus kaltino, kad griauname bažnyčią, skundė mus vyskupui. Ačiū Dievui, vyskupas A. Vaičius mus pažinojo, nes mes kurį laiką Telšiuose buvome zakristijonais, ir vyskupas jau žinojo mūsų pastangas dirbant su jaunimu. Dėl diecezinių kunigų, kad tie nusiramintų, kartais mus pabardavo ir įspėdavo, bet niekada nieko neuždraudė.

Neįprastos maldos formos

Mes organizavome visokius maldos sąjūdžius, pusę vienuolikos melsdavomės vieni už kitus, prašydami Dievo atgimimo iš Šventosios Dvasios. Nors nesupratom, kas tas atgimimas iš Dvasios, bet labai jo norėjome, ir aš jau buvau visiems įkyrėjęs su savo pamokslais ir maldavimais to atgimimo iš Dvasios. Paskui jis atėjo, taškai susidėjo, o per dienų dienas mes tiesiog bendravome su jaunais žmonėmis, kuriuos teko ginti nuo parapijiečių, bijojusių, kad bažnyčios neapvogtų, iškoliodavokartais, vagimis išvadindavo, o mes sėdėdavome ir Šventąjį Raštą vis prieš akis turėdavome, ir stengėmės liudyti Dievo Žodį. 

Tais laikais niekur neskubėjome, jauni buvome, miegas nerūpėjo, galėjom iki vėliausios nakties diskutuoti, aiškintis, kalbėtis. Dabar laikai stipriai pasikeitė. Jaunimas nebeturi laiko, juos traukia technologijos ir virtualus pasaulis, jiems nebeįdomi tokia bendravimo forma. Ir man gaila dėl to, ilgiuosi to laiko, kai galėjom sėdėti per naktis. 

Be abejo, vyresnioji karta žiūrėjo į mus su dideliu atsargumu, ypač dėl mūsų maldos formos, kad nuo pat pirmų dienų pradėjome giedoti kažkokias ne tokias giesmes. Mes su Astijumi iš brolio Benedikto misijų Dušambėje dar 1989-ųjų pavasarį parvežėme į Lietuvą Taize giesmes, pradėjome jas giedoti Nidos parapijoje ir Kretingoje. Tai sukėlė pasipiktinimą, kad ne taip garbina, ne taip šlovina, kur matyta, kad su gitaromis ir kanklėmis grotų bažnyčioj – vargonai tiktai turi būti, daugiau nieko negalima. Šventvagystė ir visa kita, bažnyčios griovėjai...

Ne visiems mes patikome, bet žmones traukė ta nauja gyva ir jiems suprantama forma, nauji šiuolaikiniai ritmai. Aš sakiau, kad kiekviena karta turi teisę garbinti Dievą savo būdu.

Užrašė Monika Midverytė

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo