Unsplash.com nuotrauka

Teksto autorius Piotras Kaszczyszynas – Krokuvos Jogailos universiteto Politikos mokslų ir tarptautinių santykių instituto doktorantas, Jogailaičių klubo tinklapio vyr. redaktorius, vienas iš klubo leidžiamo idėjų žurnalo „Pressje” redaktorių. Pastarajame ir skelbtas šis su redakcijos leidimu perpublikuojamas tekstas, originaliu pavadinimu „Nowa chadecja w nowym świecie“. Vertė Emilija Karčevska. 

Kaip kurti katalikišką politiškumo viziją vis labiau pokatalikiškame pasaulyje? Kultūrinių karų logika ir bandymas sukurti „absoliutizmo diktatūrą“ kaip atsaką į „reliatyvizmo diktatūrą“ neatrodo tinkamas sprendimas. Taip pat neužtenka užsidaryti Bažnyčios viduje ir susitelkti ties Eucharistija, liturgija ar sakramentiniu gyvenimu. Apžvelgiame naują trečiojo tūkstantmečio krikščioniškosios demokratijos programą, siekdami atsakyti į klausimą apie katalikų politinio būvio šiuolaikiniame pasaulyje galimybę.

Du požiūriai į politiškumą

Bandant apibrėžti tai, kas yra politiška, galima išskirti du požiūrius: centralizuotą ir pasklidusią. Abi teorines perspektyvas sieja politiškumo sampratos centre išliekanti gero gyvenimo vizija, apimanti apibrėžtą antropologiją ir iš jos plaukiančią vertybių sistemą; taip pat – sisteminius sprendimus ir konkrečius pasiūlymus, susijusius su ekonominiais, aplinkosaugos, darbo santykių reguliavimo ir socialinės politikos klausimais, kurie turėtų būti įgyvendinti viešojoje erdvėje.

Būtent šios viešosios erdvės samprata skiria du požiūrius į politiškumą. Centralizuoto politiškumo, būdingo modernybei ir hobsiškam-hėgeliškam-vėberiškam mąstymui, atveju, viešoji erdvė sutampa su modernios valstybės įrankiais – įstatymais ir biurokratija – siekiančiais įgyvendinti gero gyvenimo viziją. Labai dažnai tokios politinės intencijos baigiasi savotiškos „pedagoginės valstybės“ arba „antropologinio arbitro“ sukūrimu, kai įstatymais ir viešąja administracija visuomenei siekiama primesti tam tikras elgesio normas kaip vieninteles tinkamas. Toks politiškumo modelis ir šiandien dažnai naudojamas.

Pasklidusio politiškumo modelis, įkvėptas klasikinės, aristoteliškos, minties, svarbiausiu tikslu taip pat laiko konkrečios gero gyvenimo vizijos realizavimą viešojoje erdvėje, tačiau pastarosios neapriboja politinių partijų konkurencija, teisėkūros aparatu ir biurokratijos sraigtais. Politinėmis par excellence čia tampa ir institucijos, kurias Tocquevillio žodžiais galime vadinti pilietinėmis asociacijomis. Šiais laikais tokiomis laikytume nevyriausybines organizacijas, labdaros įstaigas, kooperatyvus, kaimynystes, taip pat bažnyčias, mokyklas ir saviugdos grupes. Iš esmės – didžiulis katalogas institucijų, leidžiančių viešojoje erdvėje įgyvendinti gero gyvenimo viziją. Pasekmės, kylančios pasirinkus pasklidusio politiškumo modelį, yra esmingos. Staiga tampa akivaizdu, kad ne viskas, kas politiškume svarbiausia, turi atsispindėti valstybės teisinėje sistemoje, kad tikrasis politiškumas gali būti įgyvendintas už Seimo, Vyriausybės ar biurokratų durų.

Pasklidusio politiškumo samprata kvestionuoja „pedagoginės valstybės“ viršenybę, atimdama iš jos dominuojantį vaidmenį; leidžia savotišku postmoderniu būdu peržengti centralizuotą ir biurokratinės logikos suvaržytą politiškumą, kuri turėtų būti įgyvendinama pasitelkus šiuolaikinės valstybės teisinį-biurokratinį aparatą. Mano supratimu, tai revoliucinis politiškumo supratimas, leidžiantis atsisakyti iliuzijos, kad valstybė savo priemonėmis gali išugdyti piliečius pagal norimą antropologinę viziją. Maža to – pagal tokį pasklidusio politiškumo modelį, žmonijai svarbiausi sprendimai priimami privačioje erdvėje.

Pateikę dviejų skirtingų požiūrių į politiškumą eskizus, galime jiems priskirti du kraštutinius katalikiškos politinės minties vizijų pavyzdžius.

Cathopic.com nuotrauka

Tikroji politika – tik Eucharistija ir išganymas

Katalikiško politiškumo vizija, pristatyta apokaliptinėmis prognozėmis garsėjančio žurnalo „Czterdzieści i cztery“ (liet.„Keturiasdešimt ir keturi“) vyr. redaktoriaus Rafało Tichy‘o straipsnyje „Boska anarchia“ (liet. Dieviškoji anarchija), parodo radikalias pasklidusio politiškumo modelio pasekmes.

Pasak jo, tobulą gero gyvenimo viziją – su apibrėžta antropologija, galutiniu žmonijos tikslu, konkrečia eschatologija – ir priemones jai įgyvendinti turi katalikybė. Tikrasis politiškumas yra Bažnyčioje, jos centras – Eucharistija, liturginis ir sakramentinis gyvenimas, vedantis į šventumą, išganymą ir Naująją Jeruzalę. Nuodėmė, atsivertimas, santuoka, kunigystė, malda, šv. Mišios, aktyvus dalyvavimas parapijos gyvenime... Žvelgiant iš šios perspektyvos, visas Bažnyčios gyvenimo lobynas tampa praktine priemone nuosekliai įgyvendinti gero gyvenimo viziją, nepasitelkiant teisinių ar biurokratinių įrankių.

[...]

Rašinyje „Dieviškoji anarchija“ autorius pateikia fundamentalistinį politiškumo supratimą. Jo nuomone, žemiškoji, pasaulietinė politika yra velnio rankose. Tai nuodėmės pasireiškimo sritis, galutinai nuvedanti į blogį ir išsigimimą. Būtent dėl to, mano teksto autorius, reikia atsisakyti šiuolaikinės politiškumo sampratos, pagal kurią valdžia turi prievartos monopolį, modernioje valstybėje – teisę ir biurokratiją. Pasaulietinė politika yra vienas didžiųjų velnio gundymų. Tai, kas žemiška, galiausiai žlugs Paruzijos perspektyvoje, o prieš tai taps apokaliptinio Babilono ir antikristo įrankiu.

Taigi nereikia stengtis perimti „pedagoginės valstybės“ ir „antropologinio arbitro“ kontrolę, siekiant įgyvendinti katalikišką gero gyvenimo viziją. Katalikiškas politiškumas apsiriboja parapiniu, liturginiu, gyvenimu, sakramentais ir Eucharistija. Atsisakoma modernios valstybės ir kartu „išeinama iš istorijos“, suprantamos kaip pasaulietiškos grumtynės su tuo, kas politiška. Vietoje to, įeinama į kitokį laiko suvokimą, sutelktą į liturginio gyvenimo cikliškumą (ciklinė istoriosofija), ilguoju laikotarpiu – į Paruzijos ir Naujosios Jeruzalės pasiekimą (linijinė istoriosofija).

[...]

Unsplash.com nuotrauka

Absoliutizmo diktatūra

Kitas kraštutinumas yra katalikiško politiškumo vizija, kurią perteikia žurnalo „Christianitas“ numeris apie neokomunizmą ir Tomaszo Rowińskio, susijusio su minėto leidinio aplinka, knyga „Królestwo nie z tego świata“ (liet. „Karalystė ne iš šio pasaulio“). Ji remiasi centralizuoto politiškumo supratimu.

„Vyksta civilizacinis karas, o mes jį pralaimime“ – taip vienu sakiniu galima apibūdinti esminę minėto „Christianitas“ numerio mintį. Vienoje fronto pusėje rikiuojasi Bažnyčia ir krikščioniška civilizacija, kitoje – neokomunizmas. Kas gi yra šis paslaptingas sutvėrimas?

Leidinio redaktoriai filosofuoja kirviais, nežaidžia su bevertėmis idėjų istorijos subtilybėmis. Savo koncepciją jie kūrė šitaip: paėmė šiuolaikinius liberalizmą ir feminizmą su visa jų vidine įvairove ir suplakė su komunizmu. Iš viso to politinės alchemijos metu magiškai susidarė neokomunizmas, kitaip dar vadinamas kultūriniu marksizmu.

Galiausiai paaiškėja, kad neokomunizmo esmė yra reliatyvizmas – tiesioginė nuoroda į Josepho Ratzingerio „reliatyvizmo diktatūrą“. Tokiu atveju neokomunizmas reiškia: a) normatyvinės žmogaus prigimties sampratos atsisakymą; b) nuolatinio ir nekintamo žmogiškojo telos trūkumą. Naujasis neokomunistinis „relatyvistinis žmogus“, netekęs paruošto pirminio žmonijos pavyzdžio, galutinio egzistencinio tikslo, yra pasmerktas amžinai savikūrai be jokių tvirtų moralinių atskaitos taškų, pagal kuriuos galėtų vertinti savo gyvenimą.

„Christianitas“ aplinkos nuomone, esminis neokomunizmo ir jo „blogo gyvenimo“ vizijos tikslas yra iš politinės erdvės visiškai pašalinti katalikišką antropologiją ir vertybių sistemą. Šiam tikslui pasiekti kultūriniai marksistai pasitelkia modernios valstybės įrankius. Todėl, anot žurnalo redaktorių, tinkamiausias atsakas yra priimti civilizacinių karų logiką ir įsitraukti visu pajėgumu.

Visgi jie neįvertina dviejų grėsmių, kylančių tokiai katalikiškai strategijai, paremtai centralizuoto politiškumo logika. Laimėjimas civilizaciniame kare galimas tik užkariaujant, perimant kitos pusės perspektyvą. Atsakas į „reliatyvizmo diktatūrą“ bus... katalikiška „absoliutizmo diktatūra“. Katalikai tiesiog perims modernios valstybės įrankius, kad sukurtų savo „antropologinio arbitro“ ir „pedagoginės valstybės“ versiją.

Žinoma, kas nors būtinai sakys, kad tai nebus prievarta ar savavališkų sprendimų primetimas, o veikiau atkūrimas to, kas objektyviai teisinga ir visuotinai priimtina, sugrįžimas į normalią būklę. Problema ta, kad kita pusė galvoja lygiai tą patį apie savo siūlomą gero gyvenimo viziją. Savo teisumu visiškai įsitikinusi katalikiškoji pusė nemato, kad jos siūloma alternatyva „reliatyvizmo diktatūrai“ bus atsakas, grįstas ta pačia nulinės sumos žaidimo logika.

Kultūrinio karo pralaimėjimo atveju pateksime į „Bartyzelio spąstus“. Savo opus magnum „Umierać, ale powoli. O monarchistycznej i katolickiej kontrrewolucji w krajach romańskich 1815–2000“ (liet. „Mirti, bet lėtai. Apie monarchistinę ir katalikišką kontrrevoliucijas romaniškuose kraštuose 1815–2000 m.“) Jacekas Bartyzelis giliai įsitikinęs tvirtino, kad ne kompromisų paieška, tačiau ištikimybė Tiesai yra pagrindinis politinės filosofijos principas. Tokiu būdu suprantamo politiškumo esmė yra tiesiog liudyti vertybes, dėl kurių negalima derėtis, užimti pralaimėti pasmerkto, klystančio riterio poziciją.

Šios rūšies politinės filosofijos atspindžiai matomi pažvelgus į Lenkijos dešiniųjų, susijusių su žurnalo „Christianitas“ aplinka, nuostatas. Jų nuomone, katalikiškas politiškumas – tai daugiausia biopolitika, kurios dėmesio centre – visiškas teisinis abortų uždraudimas, priešinimasis homoseksualų santuokoms ir „homopropagandai“ kaip tokiai.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip kurti Dievo karalystę Žemėje?

Ar egzistuoja trečiasis kelias tarp „absoliutizmo diktatūros“ ir dieviškosios anarchijos? Pabandykime nubrėžti vizijos kontūrus trečiojo tūkstantmečio krikščionims demokratams. Jos pagrindą, susidedantį iš dviejų elementų, užčiuopė Rafałas Tichy. Visų pirma, katalikiškas politiškumas prasideda nuo Eucharistijos, liturginio ir sakramentinio gyvenimo. Nėra nieko politiškesnio už išganymą ir antrojo Jėzaus atėjimo laukimą, viliantis pasiekti šventumą ir amžinąjį gyvenimą bendrystėje su Dievu. Antra, katalikiškas politiškumas išlaiko proporcijas ir deramą hierarchiją, atsisakant steigti „pedagoginę valstybę“ kaip politinės kovos erdvę, kad visiškai primestų savąją gero gyvenimo viziją visuomenei. Bažnytinis politiškumas yra svarbesnis nei sekuliarus, tai, kas reikšmingiausia, iš tiesų vyksta bendroje, viešoje erdvėje, o ne partinėje.

Taip pat šio tūkstantmečio krikščionys demokratai neturėtų pritarti radikaliam Rafało Tichy‘o tvirtinimui, esą visas pasaulietinis, žemiškas politiškumas, centralizuoto politiškumo modelis, yra piktojo sritis ir nuosavybė. Pagal jį, galutinis tikslas yra nekantrus apokalipsės laukimas, net siekis ją paspartinti, suprantant, kad tai bus galutinė istorijos išsipildymo ir katalikiško politiškumo vizijos įgyvendinimo akimirka.

Šiuo atveju iškyla fundamentalūs ir sunkiai išsprendžiami teologiniai-eschatologiniai-politiniai klausimai: kaip mes, katalikai, turėtume gyventi šiame pasaulyje ir kaip jį keisti? „Dieviškosios anarchijos“ atstovai radikaliai siūlo „miesto viršukalnėje“ modelį, savotišką „amišų kaimą“. Toks siūlymas juos priartina prie „Bartyzelio spąstų“ – katalikiškas politiškumas apsiribotų liudijimu apie pasaulį, kuris tik ateis (o pagal Bartyzelį, jau praėjo).

[...]

Tačiau iš kur tuomet krikščioniškoji demokratija? Jei nepaisėme išimtinės šėtono teisės į žemišką politiką, neturime atmesti ir įsipareigojimo centralizuotam politiškumui. Užuot galvojus, kad katalikiška pozicija pasaulietinėje politikoje yra iliuzija, verčiau ieškoti naujos metapolitinės krikščioniškos demokratijos vizijos, įsišaknijusios anksčiau aprašytame „eucharistiniame politiškume“. Jis kreipia išganymo link, tačiau nekliudo veikti modernios valstybės erdvėje. Tik kokiais principais remiantis, jei sutariame, kad kultūrinių karų, „pedagoginės valstybės“ ar „absoliutizmo diktatūros“ idėjos nėra pačios geriausios?

Cathopic.com nuotrauka

Septyni iššūkiai šio tūkstantmečio krikščionims demokratams

Lenkijos Katalikų Bažnyčios hierarchai neproporcingai daug dėmesio skiria klausimams, kuriuos galima pavadinti katalikiška biopolitika: abortai, „gender“ ideologija, dirbtinis apvaisinimas. Šios temos būdingos valstybei kaip „antropologiniam arbitrui“. Tuo metu dėmesio stinga Bažnyčios socialinio mokymo gijoms, apvejančioms daugiau nei bioetinę žmonijos dimensiją.

Galima išskirti keletą iššūkių ir temų, kurios galėtų tapti šių laikų krikščionių demokratų apmąstymų objektais.

  1. Kas laukia liberalios demokratijos? Ieškoma atsakymų į ištikusią metapolitinę krizę, siekiant sukurti alternatyvų politinės filosofijos projektą – personalistinę demokratiją, grįstą katalikiška personalistine filosofija.
  2. Kaip rūpintis planeta, gamta? Klimato krizė ir antropocentrizmo peržengimas. Pagrindiniu programiniu dokumentu laikoma popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato Si‘“.
  3. Kas laukia kapitalizmo? Ar egzistuoja alternatyva dabartinei ekonominei tvarkai? Kuo galima būtų pakeisti nueinantį gerovės valstybės modelį?
  4. Prekariatas (nepastovius darbus dirbanti žmonių grupė, kurių darbo aplinka pasižymi žemu ekonominiu ir socialiniu saugumu – red. past.), „šlamštinės“  darbo sutartys, robotizacija, garantuotos pajamos. Kaip keisis darbo suvokimas šiuolaikiniame pasaulyje? Katalikiškos politinės darbo filosofijos ar teologijos paieška.
  5. Techno-katalikybės projekto kūrimas, atsižvelgiant į sparčius pokyčius dirbtinio intelekto, naujųjų technologijų, biotechnologijų srityje.
  6. Tautinės valstybės krizė. Dėmesio sutelkimas į tai, kas lokalu. Kosmopolitizmas. Didėjanti skaitmeninių tapatybių socialiniuose tinkluose – Facebook, Instagram, Snapchat – svarba. Klausimai apie etninius, kultūrinius ir kitus tautinės tapatybės pagrindus. Kas mes esame pakitusiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, nėra nei žydo, nei graiko?
  7. Kaip kurti santykius Tinderio ir Pornhubo pasaulyje? Kas bus su seksualumu ir santykiais? Kas nutiks su santuoka? Katalikiškas atsakymas į liberalius, neįpareigojančius santykius.

[...]

Prie straipsnio finansavimo prisidėjo Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija.