Alexis de Tocqueville'is. Wikipedia.org nuotrauka.

Liberalusis konservatizmas – dažnai girdima, tačiau gana plati ir daugelio skirtingai interpretuojama sąvoka. Norint geriau suprasti liberaliojo konservatizmo atstovaujamas vertybes, kilmę bei reikšmę vertėtų pažvelgti į Alexio de Tocqueville’io – vieno iš šios politinės srovės pradininkų – darbus. Tocqueville’is – prancūzų diplomatas, istorikas bei politologas. Pasaulyje geriausiai žinomas kaip dviejų sociologijos veikalų „Demokratija Amerikoje“ bei „Senasis režimas ir revoliucija“ autorius. Jie tapo vienais svarbiausių demokratijos ir jos įgyvendinimo principų įtaką visuomenei nagrinėjančių kūrinių, politologų cituojamų bei aptarinėjamų iki šių dienų, nutiesė kelią įtakingos politinės srovės atsiradimui, o patį Tocqueville’į įamžino kaip vieną ryškiausių XIX a. mąstytojų.

Tocqueville’is gimė kilmingoje, tačiau po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu patirtų sukrėtimų vis dar atsigaunančioje šeimoje. Abu jo tėvai, kaip kilmingo sluoksnio atstovai, neteko titulų bei buvo kalinami masiniu teroru bei represijomis už žemesniųjų klasių interesus kovojusių Jakobinų diktatūros metu. Tocqueville’io šeimos padėtis pagerėjo į Prancūzijos sostą sugrįžus per ankstesniąją revoliuciją nuverstai Burbonų dinastijai, ir jau po kurio laiko Tocqueville’is buvo išsiųstas įgyti išsilavinimo į Faberto licėjų, kiek vėliau – Paryžiaus universitetą, kuriame studijavo teisę. Baigęs studijas, jis ketverius metus dirbo teisėju Versalyje, šiuo laikotarpiu susipažino su būsimos kelionės bendražygiu Gustave de Beaumont.

XIX a. pradžioje gimusių prancūzų kartą pasitiko iššūkių kupinas pasaulis: Europą nusiaubę Napoleono valdymo epochos karai, nuolat augantis visuomenės nepasitenkinimas valdžia bei tarp didžiųjų tautų auganti nesantaika skatino ilgalaikę taiką Europoje užtikrinsiančios tvarkos paieškas. Daugeliui Tocqueville’io kartos atstovų tai tapo užduotimi, iškėlusia sunkų pasirinkimą tarp Europoje įsišaknijusios senoviniais titulais, prigimtine nelygybe bei paveldima valdžia grindžiamos monarchijos ir lygias teises, galimybes piliečiams garantuojančios, tačiau vis dar įtartinai ir keistai skambančios demokratijos. Tocqueville’is suvokė, jog, norėdamas išspręsti šią ištisai kartai ramybės neduodančią problemą, jis privalo kuo atidžiau įsigilinti ir iš arčiau pažinti abi pasirinkimo galimybes, o geriausia vieta tai padaryti – anapus Atlanto vandenyno įsikūrusi ir nuo XVIII a. sparčiai auganti demokratinė valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl 1831 m. gavęs pretekstą bei užsitikrinęs Prancūzijos vyriausybės finansinį palaikymą, Tocqueville’is su anksčiau minėtu bendražygiu leidosi į kelionę nepažįstamo žemyno link.

Alexis de Tocqueville'is. Wikipedia.org nuotrauka.

Devynis mėnesius trukusios kelionės po Šiaurės Amerikos žemyną metu Tocqueville’is turėjo vyriausybės paskirtą užduotį aplankyti kuo daugiau JAV kalinimo įstaigų, išsiaiškinti jų veikimo principus ir kelionės pabaigoje pateikti vertinamąjį darbą, vis dėlto gavęs galimybę artimai bendrauti su įvairių amžiaus grupių, profesijų bei tikėjimų JAV piliečiais, jis ėmėsi savo pašaukimui artimesnio darbo. Tocqueville’is pradėjo kelionės po JAV pastebėjimais bei įžvalgomis pagrįsto politologinio kūrinio, nagrinėjančio tarp lygių piliečių susiklosčiusius savitus santykius, gyvenimo būdą, pakitusias moralines vertybes, „Demokratija Amerikoje“ rašymą. Autoriaus dėmesį patraukė demokratinės visuomenės ypatumai ir galimybė juos lyginti su monarchinėmis valstybėmis, kuriose viduramžiais nusistovėjo luominė santvarka ir jos įtaką žmonių gyvenimams, elgesio modeliams, bruožams. „Demokratija Amerikoje“ tapo vienu svarbiausių XIX a. veikalų, o jame išreiškiamas naujų idėjų atveriamas galimybes palankiai vertinantis, tačiau į jų keliamas grėsmes bei iššūkius atviromis akimis žvelgiantis mąstymas tapo liberalaus konservatizmo pagrindu.

Alexis de Tocqueville'is. Wikipedia.org nuotrauka.

Nors Tocqueville’is teigiamai vertino demokratiją bei suvokė lygybę kaip pažangios visuomenės sąlygą, savo kūriniuose jis pabrėžia, jog visiškas prigimtinės nelygybės panaikinimas sugriauna šimtus metų visuomenės pamatu buvusią bendruomenių susiskirstymo sistemą. Šios sistemos pagrindu žmonės užmegzdavo glaudesnius ryšius, nuo pirmųjų dienų buvo įpareigojami elgtis nesavanaudiškai, siekti gerovės ne tik sau, bet ir pagal luomą artimiems žmonėms. Dėl šios priežasties prigimtinio statuso nebesaistomi individai sunkiau atranda savo vietą visuomenėje, tampa uždaresni bei neišvengiamai pamiršta apie visuomenės gerovę, ima aukštinti savo asmeninius siekius. Ši lygybės iškeliama problema, egzistuojanti išvien su demokratijos principu, sudaro palankias sąlygas piktavališkų kėslų turintiems žmonėms įgyti pakankamai galios savo tikslams įgyvendinti bei valstybėje įsigalėti despotizmui. Tai yra vienas iš kai kurių kitų Tocqueville’io pastebėtų demokratijos trūkumų į kuriuos, jo nuomone, būtina atsižvelgti, prieš imantis įgyvendinti demokratiją. Taigi, Tocqueville’is, skelbdamas tuo metu progresyvių bei modernių idėjų svarbą, nepamiršta ir kai kurių senesnėse visuomenėse svarbių principų. Jis palaiko pokyčius, tačiau vadovaujasi principu, jog įgyvendinant dideles pertvarkas būtina atsižvelgti į jų ryšį su esamos santvarkos pamatus sudarančiais papročiais bei tradicijomis, kadangi jų nepaisanti sistema sugriūtų iš pagrindų. 

Šiuo atžvilgiu Tocqueville’io požiūrį galima prilyginti ryškaus XVIII a. mąstytojo bei konservatizmo ideologijos pradininku laikomo Edmundo Burke’o nuomonei. Šis filosofas tikėjo, jog svarbiausi dalykai apie politiką jau yra pasakyti, todėl neverta imtis radikalių teoriniu pagrindu paremtų persitvarkymų, o bet kokie ryškesni pokyčiai turi būti pasiekiami nedidelės apimties reformomis. Burke’o ir Tocqueville’io nuomonės sutapo ties daugeliu kitų temų: kolonializmu, privačia nuosavybe bei istorijos reikšme. Vis dėlto jų nuomonės išsiskyrė ties Didžiąja Prancūzijos revoliucija: Burke’as pastarąjį reiškinį laikė nepateisinamu žiaurumo protrūkiu, pasmerktu žlugti dėl chaotiškos savo prigimties, tačiau Tocqueville’is, nors ir kritiškai vertindamas revoliucionierių žiaurumą, kuris ir sudarė sąlygas nesėkmingai šio perversmo baigčiai, racionalizavo revoliucionierių veiksmus, teigdamas, jog tai buvo natūralus žemesniųjų sluoksnių atsakas į kilmingųjų nesugebėjimą atlikti savo luomui priskirtų prievolių. Nors revoliucijai nepavyko įgyvendinti savo šūkiuose kartojamų laisvės, lygybės bei brolybės idėjų, Tocqueville’io nuomone, ji žengė svarbų žingsnį išsivadavimo iš feodalinių institucijų ir laisvesnės visuomenės link.

Geriausiai Tocqueville’io požiūrį bei šiuo požiūriu paremtų ideologijų principus apibūdinti galima paties mąstytojo žodžiais: „Laisvė negali egzistuoti be moralinių vertybių, o moralinės vertybės – be tikėjimo.“ Tik tradicinėmis vertybėmis paremta abstrakti laisvų piliečių valdomos demokratijos idėja gali įgauti ilgalaikį pavidalą ir virsti realybe, o skambiai laisvę bei lygybę žadantys, tačiau jos kelyje jos įgyvendinimo link esmines socialines struktūras griaunantys režimai yra pasmerkti tapti savo įsivaizduotosios visuomenės priešingybe.

Margiris Laučys yra Jaunųjų Konservatorių Lygos (JKL) valdybos narys