Mikalojus Tolentietis. Jan van Cleve (17 a.)

Rugsėjo 10 d. Romos Katalikų Bažnyčia mini šv. Mikalojų Tolentietį (1245-1305). Mikalojus gimė Sant Angelo, netoli Fermo, Italijoje.

Jo tėvai, Kompanjonas ir Amata, norėjo susilaukti sūnaus ir nuvyko prie stebuklais pagarsėjusio šv. Mikalojaus karsto Baryje, prašydami jo užtarimo. Todėl gimusį sūnų pakrikštijo Mikalojaus vardu.

Buvo labai gabus. Dar neįšventintas į kunigus, buvo paskirtas Išganytojo bažnyčios kanauninku.

Kartą, išgirdęs vieno kunigo vienuolio pamokslą, kad neverta mylėti pasaulio, nes jis ir visi jo troškimai praeina, Mikalojus panoro įstoti į šv. Augustino eremitų vienuolyną – taip 1263 m. tapo augustinjonu. Apie 1270 m. Cingolyje buvo įšventintas į kunigus. Jis buvo nuostabus pamokslininkas, todėl 1274 m. išvyko į apgyvendintą atskalūnais, nuodėmingumu pagarsėjusį Tolentino miestą. Nekreipdamas dėmesio į kritiką, jis čia pamokslavo 30 metų. Globojo vargšus ir ligonius. Mikalojus tapo žymiu nuodėmklausiu, daugelį paskatino atsiversti.

Legendos pasakoja, kad savaitę kasdien aukodamas Mišias už mirusiuosius, išlaisvino iš skaistyklos vienuolio sielą, todėl per šv. Mikalojaus septyndienį, kai septynias dienas iš eilės aukojamos Mišios ir kalbamos maldos, jo prašoma apsaugoti nuo skaistyklos ugnies. Sekmadienis po jo šventės Tolentine vadinamas „atlaidų“ sekmadieniu.

Mikalojui buvo pranešta apie besiartinančią mirtį – keletą naktų jis regėjo dangaus skliautu judančią žvaigždę, kuri sustojo virš šv. Augustino koplyčios; po to pamatė žvaigždę dieną, kuri nuvedė jį prie altoriaus. Vėliaus jis regėjo Jėzų, Švč. Mergelę Mariją ir šv. Augustiną, kurie taip pat nurodė jam mirties dieną. Mikalojus mirė Tolentine 1305  m. rugsėjo 10 d. Kanonizuotas 1446 m.

Šv. Mikalojus globoja kenčiančiuosius nuo neteisybės, nes jo pastangomis buvo paleistas iš kalėjimo per klaidą nuteistas žmogus. Jis globoja mirštančiuosius ir sielas skaistykloje, nuo kurios liepsnų yra meldžiamas apsaugoti. Globoja motinystę ir vaikystę, saugo nuo maro ir karštligės.

Jis vaizduojamas jaunas, su tonzūra, apsivilkęs juodu augustinų abitu, pagrindinis atributas – žvaigždė ant krūtinės su veidu viduryje, simbolizuojanti regėjimą per sapnus.