Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš ketvirtojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“, Vilnius: „Apostrofa“, 2018, 234 p., 1400 egz. Dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė. 

Skaitant Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį, įkyriai persekiojo klausimas apie knygos sąrangą – kodėl įtraukti būtent šie tekstai, kodėl sudėlioti būtent tokia tvarka. Nors atrankos klausimą skaitytojui spręsti ir nelabai pridera, negalėjau susilaikyti – mintimis nuklysdavau ir vaizduodavausi autorę, nusprendžiančią, kaip knygoje bus sulipinamos esė atkarpos. Galima numanyti, kad skaitytoją, kurio lūkestį formavo du ankstesni Radvilavičiūtės tekstų rinkiniai – „Suplanuotos akimirkos“ ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, – naujausioji knyga sutrikdė. Joje sudėta daug autorės svarstymų apie visuomeninį gyvenimą, yra grynos pub­licistikos, o antrojo skyriaus tekstuose iš viso nebeliko tikrovę pratęsiančio fikcinio pasakojimo.

Skaitydama ieškojau Radvilavičiūtei būdingo teksto pasaulio, kurį formuoja persiklojantys autorės ir pasakotojos pasaulių sluoksniai. Vis dėlto jau knygos įžangoje sukedenta, šerius pašiaušusi feminizmo ir politkorektiškumo prob­lema žadėjo, kad komentuojamas bus ne tik rožinis tekstų pasaulis, bet ir socialinė tikrovė. Įžangoje teigiama, kad nepatogių tiesų nagrinėjimas politkorektiškumo epochoje išmintingus žmones paverčia marginalais. Šiais laikais „išlieka tik tylintys“ (p. 7), – autorė perfrazuoja Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ pavadinimą.

Nagrinėjamos nepatogios tiesos, žvelgiant iš šių dienų skaitytojo perspektyvos, pasirodo kaip sub­jektyvi nuomonė apie kadaise diskusiją iššaukusius klausimus, kurie dabar jau primiršti, nors į ilgalaikę atmintį įsirėžę praeities debatų klodus atrakinančiais raktažodžiais (Romeo Castelluci spektaklis, Kedžio bylos istorija), ir atrodo mažai aktualūs. Frazę „Šiais laikais išlieka tik tylintys“ būtų galima perfrazuoti ir kitaip – knygose šiais laikais išlieka tik individualų meninį pasaulį įkūnijantys tekstai, o publicistika politinių aktualijų temomis išlieka arba išskirtiniais atvejais, arba tradiciškai nugula interneto archyvuose.

Knyga sudaryta iš labai įvairaus laikotarpio autorės tekstų, jų pluoštas kauptas penkiolika metų: seniausias tekstas datuojamas 2002 m., o rinkinį užskliaudžianti esė – 2017 m. Knygoje išskirti trys skyriai. Pirmajame sudėti esė apie literatūrą. Šiuos tekstus būtų galima laikyti recenzijomis, nors šalia autorės pateikiamų pastebėjimų apie kūrinius įsipina ir pasakotojos įgyvendinamas naratyvas ar sąsajų pilnas ir įtampą tarp elementų kuriantis tekstas, todėl šios esė kartais yra artimos grožinei prozai. Gerai sudėlioti komentarai literatūrinėse esė leidžia susipažinti su nagrinėjamu autoriumi, o pakartojimai, izotopijos kuria individualią tekstų atmosferą.

Nors ieškoti vidinės jungties tėra tam tikras mintinis bandymas, vis dėlto svarstau, kad „Tekstų persekiojimo“ publicistinių esė atkarpos leidžia Radvilavičiūtės užgyventam tekstų pasauliui išsiskleisti. Literatūros pavardės ir pavadinimai, Užkalnio straipsniai, anglų kalbos įtaka žiniasklaidos antraštėms ir primirštas, bet beveik „mitinę“ plotmę atveriantis Garliavos raktažodis – visa tai yra realybę apsivijusio tekstinio pasaulio objektai.

Taip pat džiugina humoras ir iš kalbos paradoksų gimstantis juokas. Esė „Kęstučio Navako ekspreso išimtys“ autorė svarsto skirtį tarp įkvėpimą gaudančių rašytojų ir konstruojančių autorių. Svarstymo pabaigoje pateikiama „Kęstučio gyvenimą ir rašymą apibūdinanti“ siurrealistinė metafora. Jei reikėtų apibūdinti Navaką, jis autorei atrodytų tarsi balintos kavos spalvos ekspresas. Metafora toliau plėtojama ir traukinio aprašymas nusidriekia per du puslapius. Tekste panaudojamos ir perkuriamos Navako kūrinių citatos. Vien ši esė atkarpa yra smagus estetinis objektas, o įtampos tarp pirmosios esė dalies svarstymo ir šio priedo sukuria išbaigtos ir įvairiaplanės recenzijos įspūdį – tokių recenzijų visada norisi kuo daugiau. Esė apie literatūrą, mano manymu, rinkinyje yra stipriausios ar bent jau įdomiausios.

Antrasis skyrius skirtas publicistikai: nagrinėjamos kelios temos, kurios, kaip minėjau, šiek tiek iškrenta iš rinkinio konteksto – tai skandalinga Castelluci spektak­lio tema, Garliavos istorija, taip pat Andriaus Užkalnio rašymo momentai. Klausimai, kurie šiaip jau pagal prigimtį turėtų būti karšti ir provokuojantys, dabar pasirodo atšalę ir neskanūs. Kiti antrojo skyriaus tekstai įdomesni, nes publicistinį svarstymą papildo įvairių kalbos sprendimų sąrašai.

Esė „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ sugrupuojamos įspūdingiausios ant­raštės – užsienio naujienos („Globalizmo dalgis pakliuvo ant akmens“) arba orai („Gatvių darbininkams atgaiva per kaitrą – tik vamzdžiuose“). Taip pat esė „Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose“ autorė pateikia nuomonę apie anglų kalbos įtaką lietuvių kalbai, bet tekstas papildomas redaktoriams pažįstamais pavyzdžiais: „Grenlandijos ledynas tirpsta ne itin greitai, labai greitai ar sparčiai, bet rekordiškai greitai. [...] „Narystei ES pritaria rekordiškai daug vokiečių“ (p. 125–126). Tekstų – kalbos vartojimo pavyzdžių – santalka Radvilavičiūtės esė įgyja tam tikrą estetinį krūvį, todėl ir minėti tekstai lengviau ir maloniau skaitomi. Ne veltui rinkinys pavadintas „Tekstų persekiojimas“ – publicistinės esė, mano požiūriu, neiškrenta iš rinkinio konteksto tada, kai nagrinėjamas būtent tekstuose įsikūnijęs visuomeninis pasaulis.

Trečiojo skyriaus grupę įvardyti būtų sudėtinga, tai veikiausiai Radvilavičiūtės skaitytojui geriausiai pažįstamo pobūdžio esė. Tekstų pasakotojos nebeišeina vienareikšmiškai tapatinti su autore. Istorijos vyksmą iššaukia televizijos programos, filmų nuotrupos. Pavyzdžiui, esė „Marine life“ galimybė vystytis pasakojimui randasi iš sms žinučių poetikos.

Vis dėlto „Tekstų persekiojimo“ skaitymą pavadinčiau išskirtiniu. Viena vertus grynos publicistikos atkarpos nulemia tai, kad rinkinio visuma išskysta ir nebelieka vienijančio principo. Skaitydama atkreipiau dėmesį į už kitas esė trumpesnį Radvilavičiūtės parašytą Romaino Gary pasakojimą, kurį galima išgirsti J. Basanavičiaus gatvėje – jį balsu įskaito Gary skulptūra. Komentaras prie esė knygoje patikslina: „Monologas parašytas MO muziejaus projektui „Vilniaus kalbančios skulptūros““ (p. 86). Tad vis tenka grįžti prie minties, kad skirtingų pobūdžių tekstai knygoje nesusiklijuoja. Antra vertus, būtent noras rasti tam tikrą knygą vienijantį principą leidžia atpažinti gana intriguojantį tokiu knygos pavidalu steigiamą pasaulį. Pirmasis galimas būdas skaityti šią knygą, kurios integralumą komplikuoja publicistiniai tekstai, – tai knygą laikyti tekstų šaltiniu ir esė skaityti atskirai, kaip jos ir buvo publikuotos periodinėje spaudoje. Antrasis būdas – pastebėti meninių esė ir publicistikos tekstų sąsajas, kuriančias išskirtinį šio rinkinio pasaulį.

Knygos perskaitymo raktą suteikia pirmoji ir turbūt didžiausią įspūdį palikusi esė „Alice Munro slogutis“. Jos pradžioje aptariami Munro kūrybos bruožai ir diskutuojama apie moters padėtį, ir staiga prisimenama matyta avarija. Nelaimingo atsitikimo stop kadras, išniręs partrenkto berniuko kūnas ir vairuotojos reakcija nupiešiama taip, kaip tai padarytų pasakotojos skaitomų apsakymų autorė Munro. Paaiškėja, kad tai, kaip pasakotoja ir kiti personažai mato fizinį pasaulį, priklauso nuo Munro pasakojimo režimo. „Mirtis yra daugelio šios rašytojos novelių centras“ (p. 23), – teigia pasakotoja, o kruvinas berniuko kūnas tampa vieta, kurioje lokalizuojamas Munro novelių sukurtas nerimas. „Gyvenimo, kuriame visi gyvename, greitis [...] liūdesį padarė įmanomą tik literatūroje“ (p. 57).

Kažkurioje kitoje esė Radvilavičiūtė taip pat yra nubrėžusi skirtį tarp tų žmonių, kurie tiesiog gyvena, ir tų, kurių gyvenimas kartu yra ir tekstinis gyvenimas. Pro par­trenktą berniuką pirmoje esė praeina jauna mama, kuriai tuo metu labiau rūpi surengti vyro vakarėlį. Jos charakteristika leidžia priskirti veikėją prie „tik gyvenančiųjų“. Nors negyvas berniukas jos ir nesukrečia, tačiau Munro slogutis praeivę pasiveja ir sunaikina. Ši esė įveda visuose tekstuose, išskyrus publicistiniuose, pasikartojančią estetikos, tekstų ir tikrovės žmogaus skirtį: „gyventi citatoje gali būti taip pat patogu kaip ir senamiestyje“ (p. 70).

Knygoje rodoma daug tikrojo Vilniaus. Vis dėlto miesto dekoracijos, „McDonald‘s“ prie stoties, senamiesčio gatvės reikalingos tam, kad būtų sienų, ant kurių klijuojami ir rašomi tekstai. Minėti antraščių rinkiniai, skelbiantys pasaulio griūtį, susisieja su gatvėje part­renkto berniuko epizodu. Skaitant antraščių sąrašą skaitytojas nejučia grįžta prie Munro būdu papasakoto avarijos kadro, taip Munro slogutis skverbiasi ir į pub­licistinius rinkinio tekstus. Esė „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ autorė teigia, kad antraštės lemia, kaip jas skaitantys suvokia pasaulį. Iš dalies tai galėtų būti rinkinio sandaros pagrindinė mintis. Būdami teksto žmonės, miestą matome taip, kaip jį matyti skatina skaitomų tekstų logika. Skaitydama nudžiugau, kad pirmojo ir trečiojo skyrių esė grožinio pasaulio elementai yra bent iš dalies pajėgūs neutralizuoti publicistines atkarpas ir per įvairius pasikartojančius motyvus jas sufikcinti.

Nors ieškoti vidinės jungties tėra tam tikras mintinis bandymas, vis dėlto svarstau, kad „Tekstų persekiojimo“ publicistinių esė atkarpos leidžia Radvilavičiūtės užgyventam tekstų pasauliui išsiskleisti. Literatūros pavardės ir pavadinimai, Užkalnio straipsniai, anglų kalbos įtaka žiniasklaidos antraštėms ir primirštas, bet beveik „mitinę“ plotmę atveriantis Garliavos raktažodis – visa tai yra realybę apsivijusio tekstinio pasaulio objektai. Todėl tokia skaitymo patirtis neįprasta, ji paskatino permąstyti esė rinkinio žanro estetines galimybes.

Naujasis židinys