Masha Danilova. Unsplash.com

Rugsėjo mėnesį mums primenama ekologija, tema, kuri vis dažniau pavadinama vienu ryškiausiu popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožų. Panašu, jog enciklika „Laudato Si“ buvo tik įžanga, prie jos grįžtama, ir šis tekstas suaktualinamas dažnoje apaštalinėje kelionėje. Šią savaitę Šventasis Tėvas grįžo iš Mozambiko, Madagaskaro ir Mauricijaus, kur ir vėl buvo kalbama apie aplinkosaugą ir integraliąją ekologiją.

Kritikos dėl savo požiūrio į ekologiją ir aplinkosaugą, kaip ir anuomet, kai pasirodė enciklika, taip ir šiandien, popiežius sulaukia. Jis kaltinamas dėl kišimosi į pasaulietinių valstybių politinius reikalus, nes dažniausiai ekologinės problemos susijusios su politiniais sprendimais arba delsimu juos priimti. Taip pat populizmu, nes aklai patikėjo globalinio atšilimo šalininkais, įsitikinusiais, kad absoliučiai visas problemas lemia žmogaus veikla.

Gali būti, kad popiežiaus pasisakymuose trūksta konkretesnių analizių ar aiškesnių mokslinių šaltinių, bet būtų sąžininga turėti galvoje ir tai, jog popiežiaus tekstų ar pasisakymų tikslas – į problemas atkreipti dėmesį tų, kurie turi galią, taip pat ir pareigą jas spręsti, ugdyti sąžinę, galima sakyti, požiūrį į žmogų bei jo aplinką taip, kad sprendimai padėtų kurti visiems geresnes gyvenimo sąlygas. Net neabejoju, kad pontifikas yra puikiai informuotas ir pasitelkia įvairių patarėjų, mokslininkų, sielovadininkų ar politikų atradimus ir įžvalgas, tačiau konkrečiose situacijose konkrečių sprendimų turėtų ieškoti ten gyvenantys ir veikiantys žmonės.

Tačiau ko jau ko, bet popiežiaus Pranciškaus nepraktiškumu ar teoretizavimu tikrai negalima kaltinti. Ypač kai kalbama apie ekologines problemas. Tik dažnai tam tikros popiežiaus iniciatyvos ar raginimai nėra siejami su ekologija, nes veiklos, palengvinančios skurstančiųjų gyvenimą, pasisakymai apie socialinį teisingumą, darbo sąlygas ar korupciją tradiciškai priskiriami prie socialinių klausimų. Bet šiandien Bažnyčia kviečiama propaguoti ekologiją, kurioje sujungiama ir aplinka, ir socialinė gerovė.

Timon Studler. Unsplash.com

Integralioji ekologija nėra popiežiaus Pranciškaus išradimas, tačiau neabejotinai jis ją visapusiškai ir labai praktiškai plėtoja. Pirmasis ir pamatinis jos principas – viskas yra susiję. Žmogaus gerovės klausimų, kaip ir aplinkos apsaugos problemų, negalima spręsti atsietai, nes žmogus yra gamtinės aplinkos dalis, joje gyvena, kuria, aplinka veika žmogų, jo pasirinkimus, gyvenimo būdą. Lygiai taip pat žmogus negali nedaryti poveikio aplinkai. Kurdami savo gerovę mes naudojamės gamtiniais ištekliais, užimame konkrečią vietą, ją puoselėjame, ją pritaikome prie savo poreikių bei norų. 

Mūsų veiklos pasekmės kartais būna pražūtingos. Kartais žmogaus sukeltos problemos yra globalios, žmogaus veikla paspartina natūralius ir katastrofiškus gamtos procesus. Šioms problemoms spręsti reikia sutelktų pastangų, rimtų politinių verdiktų. Būtent taip interpretuoju popiežiaus pasisakymuose girdimus raginimus politikams ir tarptautinėms organizacijoms spręsti globalias ekologines problemas, tas ir tiek, kiek žmogus savo pastangomis gali išspręsti.

Kuo daugiau mūsų savo kasdienius pasirinkimus matuosime tarpusavio darnos ir draugiškumo aplinkai kriterijais, tuo sveikesnėje aplinkoje gyvensime, tiek ekologijos, tiek socialinės gerovės prasme.

Tačiau svarbiausia žinia, mano manymu, yra ne ta. Bažnyčia siūlo raktą, kaip palengvinti ne tik lokalias bet ir globalias problemas. Integralioji ekologija – tai yra visuminis požiūris į žmogų ir supančią aplinką: „Yra ne dvi atskiros krizės, viena ekologinė, o kita socialinė, bet viena sudėtinga socialinė-ekologinė krizė. Ieškant sprendimo, kaip kovoti su skurdu, atkurti atstumtųjų orumą ir sykiu rūpintis gamta, reikia visa aprėpiančio žvilgsnio“ (LS 139). Tad kai popiežius išsako rūpestį dėl beatodairiško miškų niokojimo, jis taip pat suteikia balsą mažoms vietinėms bendruomenėms, smulkiems ūkininkams ar nežmoniškomis sąlygomis dirbantiems darbininkams, kurių gyvenamosios aplinkos saugumas, ekonominiai ištekliai, bendruomeniniai ryšiai yra glaudžiai susiję su tomis teritorijomis, kuriose vykdoma agresyvi, tik į didelį pelną orientuota veikla. Kritikuodamas politikus dėl jų korupcinių ryšių su neetiškomis verslo kompanijomis, kurios, pasinaudojusios įstatymo spragomis ar neprincipingais politikais bei kontrolieriais, pelnosi iš drastiškai aplinką niokojančios veiklos, išnaudodami darbininkus, neturinčius kito pasirinkimo, kaip tik dirbti, kad ir už menką atlygį, popiežius kalba ir apie ekologines, ir apie socialines, ir apie politikos problemas.

Tas raktas yra visapusiškumas. Jei, pavyzdžiui, mieste yra rajonas, pasižymintis aukštu nusikalstamumo lygiu, padėti galėtų ne tik tvarką palaikančių pareigūnų aktyvesnė veikla, bet ir aplinkos sutvarkymas – namų renovavimas, žalių poilsio zonų įrengimas, kelių atnaujinimas ir pan. Gražioje aplinkoje žmonės būna laimingesni, ramesni. Galbūt tai neišspręs visų problemų, bet ši detalė – aplinkos pagerinimas – neturėtų būti pamiršta. Ir atvirkščiai, „norint surasti kokios nors vietovės užterštumo priežastis, analizuotina, kaip funkcionuoja visuomenė bei jos ekonomika, kaip ji elgiasi, kaip supranta tikrovę“ (LS 139).

Mūsų požiūris į žmogų ir aplinką atsispindi mūsų pasirinkimuose, kurie daro įtaką ir aplinkai, ir santykiams su kitais žmonėmis. Visiškai lokalizuojant socioekologines arba ekosocialines problemas, verta ir savęs paklausti, kas man yra žmogus, ką man reiškia aplinka, kuria dalinuosi su kitais? Kiekvienas atskirai globalinių miškų naikinimo ar klimato atšilimo problemų neišspręsime, daugelis mūsų nedaug ką gali padaryti, kad mažėtų vandenynų užterštumas ar aplinką žalojanti korupcija Pietų Amerikoje. Tačiau visuomenės kultūra, o tai reiškia ir vyraujantys tarpusavio santykiai bei požiūris į aplinką, keičiasi tuomet, kai keičiasi konkretūs žmonės. Kuo daugiau mūsų savo kasdienius pasirinkimus matuosime tarpusavio darnos ir draugiškumo aplinkai kriterijais, tuo sveikesnėje aplinkoje gyvensime, tiek ekologijos, tiek socialinės gerovės prasme.

Juk galiausiai politinė korupcija, įžūli prabanga, neetiškas ir žmogaus orumą paminantis verslas, perteklinius produktus gaminančios industrijos gali būti apribojamos individualių atsakymų į paprastą klausimą: o kiek man reikia? Kiek man reikia maisto, rūbų, apavo, kitų daiktų? Kiek man tikrai reikia suvartoti, kad būčiau laimingas, kad gyvenčiau tikrai prasmingai? Tai, kas mane supa, padeda gyventi, ar vis dėlto yra panašiau į vaizdo, garso ir kitų pojūčių blaškantį triukšmą? Sprendžiant ekosocialines problemas, įprasta kritikuoti kuriančiuosius pasiūlą – greitos ir pigios mados kūrėjus, miškus išparduodančias kompanijas, žaliąsias miestų erdves užstatančius vystytojus, lengvu pelnu susiviliojusius politikus. Daug rečiau kalbame apie save. Tačiau mes patys sukuriame paklausą, konkrečiais pasirinkimais atsakydami į klausimą: o kiek man reikia?