Mykolas Romeris (1880-1945). MRU nuotrauka.

Jonas Aistis (Kossu-Aleksandravičius, Kuosa-Aleksandriškis), siaučiant lietuvinimo vajui, viename iš publicistinių straipsnių su ironija ir kritika rašė: „Daug dalykų mes darome lyg juokui, lyg pasityčiojimui. Jie, žinoma, reikalingi, bet neskubūs, su jais galėtume palaukt kokį šimtą metų. [...] Vienas iš tokių dalykų yra ir pavardžių atlietuvinimo reikalas. Tai liuoslaikio dalykas, tai žaidimėlis atliekamai valandėlei. Atlietuvinsime pavardes, bet ar mes būsime didesni lietuviai kaip dabar. [...] Pavardžių lietuvinimas labai panašus į kiaušinių dažymą. Bet juk mes nudažysime tik lukštą, o kiaušinio vidus paliks nenukąstas, kaip buvęs, nes per lukštą nepersisunks dažai.“ Toliau jis meta akmenėlį ir į kalbininkų daržą: „Mūsų kalbininkai dar kalbą... Daro jie lietuvišką kalbą, bet kol jie ją darys taip, kaip daro, tai kalbos mokslas bus panašus į Sizifo triūsą. Gyvename kalbos vergijos laikus. [...] Nuo pavardžių mūsų valstybės ir tautos pamatai nedreba. Tą reikalą galima atidėti visam šimtam metui. Apsijuoksime. Visas pasaulis juoksis, kad mes neturime ką veikt. [...] Ne mes vieni svetimų pavardžių turime, jų turi visos tautos. [...] Mes turime skaitytis su savo praeitimi, kuri sudarė mūsų būdui ir kalbai bei pavardėms šiokias tokias tradicijas, kurių nepajėgsime lengvai pakeisti ir atitaisyti. Vokiečiai vokietina suvokietėjusių prūsų istoriją, o mes lietuvinsime tikrų lietuvių pavardes. Mes einame ne ten, kur visi eina [...] mes rengiamės ne pamatus dėti, bet smilgų tvorą tverti. [...] Bet svarbiausia tai, kad nuo to nepasikeis mūsų vidus, kad mes liksime tie patys. [...] O su pavardėm palaukime.“ (Jonas Aistis, Pasidarysime lietuvių patys, Milfordo gatvės elegijos: Publicistika. Dievai ir smūtkeliai; Eseistika. Laikas ir žmonės; Atsiminimai. Vilnius, 1991, p. 69–76).

Nuo šių išsakytų minčių praėjo daugiau nei 80 metų, arba buvo praėjęs geras dešimtmetis po mūsų valstybės sukūrimo, kurios 100-metį atšventėm praeitais metais. Minėdami tokį jubiliejų visus metus prisiminėme žymiausius žmones, klojusius ir stiprinusius modernios mūsų valstybės pamatus. Tarp žymių asmenų buvo dažnai minima ir profesoriaus, teisininko publicisto, visuomenės ir politikos veikėjo Mykolo Römerio (1880–1945) pavardė. Deja, rašytinė jos versija ir toliau įvairavo nuo „Romerio“, „Riomerio“ iki „Römerio“. To priežastys – tokios pačios, apie kurias dar anuomet kalbėjo Jonas Aistis: ieškojimuose kaip nenusižengti lietuvystei, lietuviškumui, kaip nesužeisti lietuvių kalbos. Paradoksas, kad vengdami svetimybės, kuri įžiūrima pavardės „Römeris“ versijoje, prisiimdami „Romerio“ versiją, mes jį sulenkiname. Nors patys lenkai neprieštarauja originaliai šios pavardės rašybai. Mat jie gerbia paties žmogaus norą, pageidavimą, faktus ir artefaktus, susijusius su pavardės rašyba.

Dėl originalios Mykolo Römerio pavardės rašymo jie neturėjo klausimų, kai 2016 metais Lietuvos ambasada Lenkijoje ėmėsi žygių įamžinti Mykolo Römerio atminimą Lomžoje. Kaip žinoma, jis nuo 1918-ųjų lapkričio 13-osios iki 1920-ųjų kovo 19-osios dirbo Lomžos apygardos teismo teisėju, o 1918-ųjų gruodžio 9-ąją–1919-ųjų kovo 10-ąją buvo Rinkimų į Lenkijos Steigiamąjį seimą komisijos pirmininkas Lomžos apygardoje. Buvau paprašytas parengti trumpą Mykolo Römerio biografijos pristatymą ir tekstą, skirtą jo atminimui įamžinti lentoje. Tuo tarpu ambasada po ilgų derinimų su Palenkės vaivadijos Kultūros departamentu ir Lomžos administracijai bei visuomenei atstovaujančiomis struktūromis, kiek žinau, buvo gavusi sutikimą tokią lentą kabinti ant dabartinio Lomžos apygardos teismo rūmų. 2016 metų birželį iš ambasados gavau suderintą lentos užrašo projektą su prašymu išsakyti savo nuomonę dėl teksto. Be to, buvo atkreiptas dėmesys, kad užrašas negali būti platesnis nei sutartas, kadangi tai kelia lentos kainą, o kita vertus, gali sukelti diskusijų dėl įrašo turinio. Buvo numatytas toks užrašas:

Šiame name 1919 m. gyveno prof. Mykolas Pijus Romeris (1880–1945), lenkų ir lietuvių teisininkas, Lomžos apygardos teismo teisėjas (1918.XI.13–1920.III.19), vėliau buvęs Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto rektoriumi.

W tym budynku w 1919 r. przebywał prof. Michał Pius Romer (1880–1945) – polski i litewski prawnik, sędzia Sądu Okręgowego w Łomży (13.XI.1918–19.III.1920), późniejszy Rektor Uniwersytetu Litewskiego (Witolda Wielkiego) w Kownie.

Dr. Rimantas Miknys.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Atsakydamas į laišką patvirtinau, kad su tekstu sutinku, tačiau prieštarauju Mykolo Römerio pavardės versijai ir pabrėžiau, kad tikroji pavardės versija yra „Römeris“ ir „Römer“, nes taip prisistatydavo įamžinamas asmuo, taip jis yra įvardytas ir antkapiniame užraše Vilniaus Rasų kapinėse. Pažymėjau, kad šis užrašas įpareigoja laikytis tokios rašytinės šitos pavardės versijos – „Römeris“ ir „Römer“ – lenkiškai. Po tokio mano atsakymo buvo ne kartą telefonu aiškintasi dėl pavardės rašybos su ambasada, kuri vis rasdavo argumentų, kodėl M. Römerio pavardė turėtų būti rašoma be „ö“. Buvo nurodoma: tokia jo giminės pavardės versija išplitusi pačioje Lenkijoje, taip pavadintas yra vienas Lietuvos universitetų (Mykolo Romerio universitetas – taip buvo pervadintas 2004 metais Lietuvos teisės universitetas), taip jo atminimas yra įamžintas memorialinėje lentoje Vilniuje, kuriame M. Römeris gyveno 1940–1945 metais (memorialinė lenta (skulpt. G. Žuklys) 2005-ųjų gegužės 17-ąją atidengta ant namo Vilniuje, Liejyklos/L. Stuokos Gucevičiaus g. 13/10)., šitaip rašyti pavardę norą yra pareiškusios profesoriaus dukros, šitaip rekomenduoja, verčia elgtis Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Matyt, buvo tariamasi ir su pastarąja, nes ne kartą teko telefonu kalbėtis minėtuoju klausimu ir su tuomete komisijos pirmininke dr. Daiva Vaišniene. Pokalbiai baigėsi taip: pirmininkė buvo linkusi, kad lietuviškame rengiamos lentos tekste būtų įrašyta „Riomeris“. Kaip supratau, lenkiškai paliekant „Romer“. Išsakiau pastabą, kad tokiu atveju būtų ne viena pavardė, o dvi pavardės. Aiškaus komentaro į savo pastabą iš gerb. pirmininkės nesulaukiau.

Dar turėjau progą dėl minėtojo reikalo akis į akį pasikalbėti su tuomečiu Palenkės vaivadijos Kultūros departamento direktoriumi Anatoliu Wapu, kuris tarstelėjo, kad „lietuviams palikta teisė patiems spręsti dėl Römerio, lietuviškos ir lenkiškos pavardės, rašybos rengiant lentos tekstą...“ Nežinau dėl ko, tačiau iki šių eilučių rašymo Mykolo Römerio atminimo lentos Lomžoje, ant Apygardos teismo pastato, dar neturime. Vis dėlto akivaizdu, kad mes, lietuviai, turime didelę problemą, kai saugodami savo lietuvystę prarandame arba atiduodame, švelniau galima būtų pasakyti „paslepiame“, Lietuvai nusipelniusius žmones ne tik nuo savęs, bet ir nuo svetimšalių, svetimtaučių ir taip skurdiname Lietuvos įvaizdį. Juk ir ką tik aptardami rengtos atminimo lentos atvejį Mykolą Römerį, patys nesuprasdami ar nenorėdami suprasti, atiduodame lenkams ir Lenkijai. Kodėl?

Atsakymų į šį klausimą, pasvarstymų Mykolo Römerio pavardės tema, jo paties požiūrį į minėtąją problemą galima rasti vasarą pasirodžiusioje aštuntoje Mykolo Römerio „Dienoraščio“ knygoje (Mykolas Römeris, Dienoraštis 1923 metų balandžio 11-oji–1924 metų kovo 21-oji [Sudarytojas ir mokslinis redaktorius: Rimantas Miknys; Vertimas iš lenkų kalbos: Vaiva Grigaitienė; Įvadas – R. Miknys; Lietuvos istorijos institutas.] Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019. Knygos leidybą rėmė Vasario 16-osios paramos fondas).

Joje, be minėtojo pavardės klausimo, kuris aptariamas įvade, nagrinėjamas ir aprašomas asmeninis autoriaus gyvenimas, profesinės veiklos kasdienybė, politinės (1923 metų rinkimai į Seimą, Vyriausybių žlugimai ir formavimai), visuomeninės ir kultūrinės Lietuvos, Kauno gyvenimo ypatybės tais laikais, Bagdoniškio dvaro, kaimo ir į jį panašių, kaimyninių apylinkių, dvarų bei kaimų kasdienybė, geopolitinė Lietuvos padėtis Europoje ir regione, ypač Lietuvos ir Lenkijos santykių, lietuvių ir lenkų tautinių santykių, tautinių mažumų (lenkų, žydų ir pan.) realijos žvelgiant Lietuvos piliečio, Lietuvos lenko, senojo Lietuvos elito akimis. Kartu gana dažni analitiniai pasvarstymai apie tarptautinę itin sudėtingą to meto Lietuvos situaciją (Tautų Lyga, Ambasadorių konferencija ir Lietuvos visuomenės reakcija į jos darbą, sprendimus, Klaipėdos statuso svarstymai ir jo formulės vertinimai, Klaipėdos reikšmės Lietuvai aiškinimaisi ir t. t.), tų laikų Lietuvos teismų darbą. Nepaprastai reikšminga, daugeliu atvejų unikali informacija, vertinimai skirti Lietuvos universiteto gyvenimui, Lietuvos masonų struktūrų istorijai. Labai vertingos žinomų Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjų, kuriuos asmeniškai pažinojo Dienoraščio Autorius, charakteristikos. Publikacija skiriama ne tik mokslininkams (politikos, kultūros, diplomatijos ir literatūros istorijos tyrėjams, sociopsichologams), bet ir mokytojams, dėstytojams, kraštotyrininkams, muziejininkams, visiems, besidomintiems savo šalies praeitimi.