Profesorius Alvydas Jokubaitis rankose laiko 2017 metų geriausio VU TSPMI dėstytojo apdovanojimą. Emilės Indrašiūtės/VU TSPMI nuotrauka

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute kasmet atsiranda bent keli pirmą kursą pabaigę studentai, kurie nusprendžia iš politikos mokslų perstoti į filosofiją. Šis tekstas yra skirtas vienam pagrindinių tokios įdomios tendencijos kaltininkų – neseniai šešiasdešimtmetį atšventusiam profesoriui Alvydui Jokubaičiui, tarp kitų daugelio savo užsiėmimų, kiekvieną pavasario semestrą pirmakursiams dėstantį kursą apie šiuolaikinę politinę filosofiją, po kurio ne vienas yra supratęs, kad tikrasis jo pašaukimas yra mėginti savo vardą įrašyti į ilgą Sokrato pasekėjų sąrašą.

Tikrai sunku pasakyti, kodėl tiek daug studentų taip mėgsta profesoriaus vedamus užsiėmimus. Esu bent kelis kartus girdėjęs skirtingus žmones sakant, kad po profesoriaus seminarų galima pasijusti „kaip po rekolekcijų“ (nors ir nesu tikras, ar pats profesorius džiaugtųsi dėl tokio palyginimo). Gal taip yra dėl ironiško humoro jausmo, gal dėl labai gyvo bei atviro, bet kartu „hierarchišką“ dėstytojo ir studento santykį išlaikančio bendravimo seminarų metu (į tai įeina ir gebėjimas pasakyti studentams „na ką, peckeliai“ taip, kad dėl tokio kreipinio neįmanoma supykti). Galbūt dėl to, kad profesorius kaip niekas kitas moka pristatyti autorius, kuriuos nagrinėjame per seminarus, papasakodamas ne tik apie tekste dėstomas idėjas, bet ir įvairių įdomių faktų apie nagrinėjamus mąstytojus – kad Marxas laiškuose atžagariai bendravo su Engelsu, kad Witgensteinas mokėsi mokykloje kartu su Hitleriu ar kad pamatęs šiuolaikinę politologiją Hegelis juoktųsi savaitę, tapo integralia mano ir daugelio filosofijos istorijos žinių dalimi.

Prof. Alvydas Jokubaitis. VU TSPMI nuotrauka

Galbūt tai, kas taip „užkabina“ A. Jokubaičio universitete vedamuose užsiėmimuose, yra pačios filosofijos žavesys. Filosofijos ne kaip akademinės disciplinos, bet kaip autentiškos refleksijos apie tai, koks yra pasaulis ir žmogus. Žinoma, tai nereiškia, kad seminarai ir paskaitos ugdo jokios rimtesnės literatūros neskaičiusius, „kiekvienas turi savo filosofiją“ kirpimo tinklinių kavinių mąstytojus. Galiu klysti, bet man atrodo, kad labiausiai profesorius vertina studentus, kurie ne tik su susidomėjimu perskaito privalomą literatūrą, bet atėję į užsiėmimus užduoda gerų klausimų. „Žinoma, kad pas Jokubaitį įdomu. Ten daug emocijų“, – kažkada yra sakiusi viena jo buvusi studentė. Tada pagalvojau, kad tai tiesa: profesorius aistringai kalba apie tai, kuo žavisi, ir dar aistringiau apie tai, ko nemėgsta. Dabar norisi pridurti ir dar vieną dalyką: geras filosofavimas turi būti aistringas, tiesos ir pažinimo reikia ieškoti su įkarščiu. Be įsijautimo mąstymas tampa sausas ir negyvas.

Galbūt noras šnekėti apie dalykus „iš esmės“ yra tai, kas patraukia. Klišės erzina profesorių kaip niekas kitas. Jei norite sugadinti Jokubaičiui nuotaiką, sakykite: „svarbiausia saugoti vertybes“ arba „gyvename šiuolaikinėje visuomenėje“. Jis dažnai ironiškai atsiliepia apie viešuosius intelektualus – kalbančias galvas, kurios tik tiek ir tepasako, kad vertybės yra vertingos, reformas reikia reformuoti, o ekonomika turi suktis ekonomiškomis apsukomis ir tada pagaliau gyvensime kaip Vakarai, visi būsime labai progresyvūs ir labai laimingi.

Į viešąją erdvę profesorius pakliūna ne taip ir dažnai (išimtis, žinoma, dėmesio vertas laidų ciklas „Brandūs pokalbiai“ LRT televizijoje), kartais ir nenoromis į ekranus ar dienraščių antraštes ištempiamas atkaklių žurnalistų. Jis nekalba apie įvykius Seime ar savaitės politines aktualijas – jo gebėjimas yra mėginti į Lietuvos, Europos ar net pasaulio politinį gyvenimą pažvelgti iš tam tikros distancijos, svarstyti apie tendencijas bei idėjas ir aštriai pasiūlyti savo diagnozę. „Politinės partijos tapo biurokratinės, išmoko savo eilėraščius, tačiau politiniame gyvenime kylantys klausimai liko neapmąstyti arba apsvarstyti tik formaliai“, – sako profesorius. Stipriai pasakyta. Bet gal geriau išgirsti nerimą keliančią tiesą, nei gyventi rožiniame „viskas gerai ir bus tik geriau“ pasaulyje. Arba bent jau susimąstyti, kodėl vienas žymiausių šių dienų Lietuvos mąstytojų galėtų taip sakyti.

Profesorius turi talentą aštriai kritikuoti – liberalizmas, šiuolaikinė politologija ir progreso idėja turbūt yra svarbiausi jo kritikos objektai. Liberalizmas yra Apšvietos projekto dalis, svarbiausia modernios politinės mąstysenos srovė. Ji vyrauja viešame kalbėjime ir daro įtaką kiekvienam iš mūsų. A. Jokubaitis dažnai atkreipia dėmesį į vidinius liberalizmo prieštaravimus, pavyzdžiui, liberalai reikalauja, kad kiekvieno pasirinkta laikysena ir principai būtų ne tik toleruojami, tačiau ir laikomi lygiaverčiais. Kas nutiks, jei kas nors nuspręs, kad jo laikysena ir principai yra priešintis liberalizmui? Tuomet liberalai trumpam pamiršta, kad yra liberalai, ir su savo priešais elgiasi visai neliberaliai – paradoksaliai tolerancija virsta prieš nepakankamai tolerantiškus ar progresyvius žmones nukreipta raganų medžiokle. „Laisvas pilietis į moralę turi teisę žiūrėti kaip į kino filmą ar mėgstamą kulinarijos patiekalą“, – ironizuoja profesorius.

Evgenios Levin nuotrauka

Mano galva, visiškai nuginkluoti liberalizmą galima kertant į pačią šios ideologijos širdį – kritikuojant liberalią laisvės sampratą. Profesorius ne vieną kartą yra sakęs ir rašęs, kad liberalai nesupranta, kas yra laisvė. Liberalioje mąstysenoje laisvė tapatinama su individo autonomiškumu – jis gali daryti, ką nori, nepriklausomai nuo valstybės ar bendruomenės. Tačiau štai klausimas, kurį profesorius yra uždavęs vienoje radijo laidoje: ar nuo narkotikų priklausomas žmogus yra laisvas? Sakytume, kad ne, nes jis – priklausomas. Laisvė iš tiesų yra kažkas kito, kažkas daugiau, nei nepriklausyti nuo bendruomenės. Tikra laisvė nereiškia tik rinktis nepriklausomai, ji reiškia ir galimybę rinktis tai, kas iš tiesų vertinga.

Kita dažnai A. Jokubaičio aptariama tema – šiuolaikinis politikos mokslas. Profesoriaus supratimu, jis tapo „metodiškai veikiančiu fabriku“, gaminančiu politikos tyrinėjimui skirtus tekstus be jokios gilesnės refleksijos. A. Jokubaitis išryškina vidinius pozityvistinė filosofijos, kuria remiasi mokslinis politikos tyrinėjimas, prieštaravimus. Pozityvistinė mąstysena reikalauja politiką tyrinėti vertybiškai neutraliai, o visus „vertybinius“ ginčus supranta kaip prasmės ir galo neturinčius kalbos žaidimus, kur nėra jokių kriterijų nuspręsti, kokia pozicija galėtų būti teisingesnė. Tačiau A. Jokubaitis teigia, kad tai nėra visai tiesa – juk mokslas turi savo vertybes, pavyzdžiui, mokslinį metodą. Be to, politikos mokslas gali būti analizuojamas ir kaip tam tikras santykis su politika, kuris, profesoriaus nuomone, gali turėti daug trūkumų, palyginti su kasdieniu arba piliečio požiūriu į valstybę. Neįmanoma būti įsipareigojusiam ginti tėvynę ir kartu būti vertybiškai neutraliam. Netgi neįmanoma tiesiog būti vertybiškai neutraliam, nes tuomet reikėtų pripažinti, kad vertybe laikomas vertybinis neutralumas, o tai jau reiškia turėti tam tikras vertybes.

Tiek liberalizmo, tiek scientistinio, į religijos vietą mokslą pastatančio požiūrio apologetai mėgsta apeliuoti į progresą – jie yra pasaulio pažangos priekyje. Progreso idėja, anot A. Jokubaičio, yra vienas iš daugelio šiandien nė nesvarstant išpažįstamų prietarų. Tačiau paklausus, ką iš tikrųjų reiškia pažanga ir kuo ji matuojama, kažin ar galėtume sulaukti gerai apsvarstyto atsakymo. Sakyti, kad žmonija daro pažangą, reiškia sakyti, kad pagal tam tikrus standartus ji tapo geresnė. Taip pat pažanga yra nuolatinis standartų, pagal kuriuos ją būtų galima vertinti, atmetimas ar persvarstymas. Jeigu pažangu yra atmesti objektyvias moralės normas, tai kokiomis normomis įvertinti, ar darome pažangą, kas galėtų būti matas ar standartas, įvertinantis progresą? Kalbėjimas apie pažangą dažnai yra paprasčiausi šnekalai – nuvalkiotų frazių kartojimas, nesusimąstant, kokia yra išsakomų minčių prasmė.

Karolinos Sragauskaitės nuotrauka

Profesoriaus šešiasdešimtmetį švenčia visas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Ta proga buvo sumanyta surengti konferenciją, kurioje žadama „rekonstruoti visuminį A. Jokubaičio filosofijos paveikslą“. Sunku sugalvoti geresnį būdą atšvęsti tokią progą. Apie profesoriaus darbus kalbės kone pusė instituto dėstytojų ir keli svečiai iš kitų fakultetų, tik jis pats, atrodo, pagaliau gaus progą ramiai pasiklausyti. Nors iš tiesų sunku įsivaizduoti jį tiesiog ramiai klausantis – įtariu, kad kai tik išgirs, jog buvo ne taip suprastas, jis ironiškai nusišypsos, pradės purtyti galvą ir sakys: „stop, stop, stop...“

Kažkada feisbuko erdvėje pradėjo klajoti per profesoriaus vedamus seminarus surinkti sentencijų, aforizmų ir tiesiog „sparnuotų frazių“ rinkiniai. Atsimenu vieną pasakymą, kuris, manau, gan neblogai išreiškia tam tikrą ypatingą profesoriaus gebėjimą tuo pačiu metu būti ir ironiškam, ir rimtam, ir nepaprastai nuoširdžiam. Skambėjo maždaug taip: „Seniau žmonės mūsų, filosofų, klausdavo, kaip reikėtų gyventi. Ir mes bandydavom sakyti.“

Su jubiliejumi, profesoriau!


 

Daugiau profesoriaus Alvydo Jokubaičio minčių:

„Prof. A. Jokubaičio mintys apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią“

„Pokomunistinis žmogus kasdien rodo savo moralinį menkumą“

„Šalkauskis juokiasi iš mūsų“

„Politika ir žmogaus kvailumas“

„Sakantys, kad nacionalizmas nesuderinamas su demokratija nieko nesupranta“

„Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo“