Cathopic.com nuotrauka

Paprastai nuo kryžiaus bėgu, bėgu nuo kančios. Tačiau kryžių galiu rinktis, kai jis neišvengiamas, užuot burnojus ar reiškus pasipiktinimą. Priimti kryžių, kai tai yra Dievo valia – tai brandaus žmogaus ir krikščionio pasirinkimas. Tačiau tai padaryti nelengva – esu silpnas ir trapus žmogus. Priimti kančią – tai atsisakyti savo valios, savo valią palenkti Dievo valiai. Pasirinkti Dievą. Aš galiu pykti atsitikus nelaimei ar nesėkmei, tačiau pasirinkimas nuolankiai priimti tai kaip man skirtą kryžių pakeičia mano supratimą apie Viešpaties kryžiaus pasirinkimą. Nuspręsti pačiai, nepaisant sunkumų, perkeičia mano požiūrį į kryžių, į Dievo meilę ir mano santykį su Juo. Mano pasirinkimas rodo, kad kryžius neatitolina nuo Dievo, bet santykį sustiprina, nes aš panašėju į Viešpatį, renkuosi Jo kelią. Apsikabinu kryžių, kad Viešpats apkabintų mane.

Pasirinkti kryžių kaip Dievo valią reiškia, kad į tą kryžių aš atsiremiu. Kai suprantu, kad kryžiaus pasirinkimas yra mano stiprybė, piktoji dvasia niekuo negalės man pakenkti. Ji nestovi šalia kryžiaus, ji jo bijo. Kryžius piktajai dvasiai yra pražūtis, o ji per anksti patikėjo laimėjusi. Bėgimas nuo kryžiaus – tai perėjimas į priešo teritoriją. Aišku, specialiai kančios neieškoma, bet gyvenime jos neišvengiame nė vienas. Čia žemė ir daug ką čia turiu nugalėti. Pirmiausia save – mano teisingas požiūris į keliaujantį gyvenimą amžinybėn leidžia geriau pažinti Dievą, rasti prasmę, nusistatyti tikslus. Pirmasis tikslas – pažinti Dievą ir Jo valią. Dievo valia nėra sunkesnė už mano širdį. Dievo meilė Jo valią daro lengvesnę ir suprantamesnę. Todėl aš remiuosi į Dievo meilę. O Dievo meilė yra Jo pasirinktas kryžius.

Bet kyla klausimas – kaip apkabinti kryžių su meile. Tai tikrai pasiekiama ne kiekvienam, nes aš per silpna ne tik nešti, bet ir šypsotis. Aš labai stengiuosi, bet meilė nėra pastanga, tai iš širdies išplaukiantis jausmas, kurio dirbtinai neprisikviesi. Kai aš pasakysiu, kad myliu kiekvieną man skirtąjį kryžių, tai tik Dievo pagalba. Priimti kančią su meile galiu tik tada, kai visiškai pasitikiu Dievu. Viešpats mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš meilės žmogui. Dievas manęs neprašo mirti ant kryžiaus, tik jį šiek tiek panešėti – Jis pats miršta ant kryžiaus už mane. Ir šiandien.

Dievas kartais paprašo padėti Jam nešti kryžių ir Pats padeda, kai man per sunku. Kad priartėčiau prie Dievo, turiu priimti Jo siųstą kryžių. Viskas prasideda nuo smulkių išbandymų. Kai ieškau tik patogumo, nenoriu, kad keistųsi mano planai, kad viskas vyktų, kaip noriu, kaip galiu tikėtis, kad pakelsiu rimtesnius išbandymus. Gyvenimas žemėje yra išbandymas. Kai nesislepiu nuo sunkumų, kai juos pasitinku, kai už kiekvieno kryžiaus matau stovintį Dievą, tai ir einu tiesiai pas Jį – pas Jį per kryžių. Kryžius keičia požiūrį į vertybes. Ir tada tokie svetimi tokie žodžiai – kryžiaus džiaugsmas, pasiaukojimo kryžius – visa tai tampa suprantama. Kryžiaus pilnatvė – kai mirė nuodėmė, o Viešpats prisikėlė. Ir aš galiu prisikelti – žemėje iš nuodėmės, o po mirties susitikimui su Dievu. Viešpaties kryžius pasiekė tikslą – su juo atėjo amžinasis gyvenimas. Su juo pažinau Dievą – Jo meilę ir ištikimybę. Tai ką uždarė nuodėmė, atidarė kryžius. Dažnai kryžius atidaro ir mano širdį. Ji pakyla į Dievą greičiau užklupta sunkumų, nei apsupta komforto. Jeigu atpažinsiu Dievą kryžiuje, tai Dievas ir perkeis mano gyvenimą. Ir Dievas atpažins mane pagal mano atsineštus kryželius.

Cathopic.com nuotrauka

Jėzui Kristui mirus, mirė ir nuodėmė, Viešpačiui prisikėlus, aš laukiu savo prisikėlimo laiko. Viešpats mane gelbsti kryžiumi. Gelbsti iš nuodėmės, blogų įpročių, nesugebėjimo teisingai pasirinkti. Siūlo nepaprastą meilę – gimusią kryžiaus mirties šešėlyje. Tas šešėlis išsisklaidė prisikėlimo šviesoje. Nors mirties šešėlis išsisklaidė, gyvendama žemėje nuolat kovoju, kovoju už Dievą savo širdyje, kovoju už nepriekaištingus pasirinkimus, ir laimę amžinybėje. Kovoju prieš akis turėdama kryžių, tą ženklą, kuris atidaro visus vartus. Atskleidžia širdį. Mano širdies trapumas nugali Dievą. Ypač Viešpats yra artimas žvelgdamas nuo kryžiaus. Aš apkabinu Jį, nors prikaltos Jo rankos negali manęs apkabinti, Jis tai padaro savo širdimi.

Susitikimo vieta – kryžius. Čia sutinku Viešpatį visada. Čia Jis laukia manęs kančios akimirkomis. Čia susitinku prisipažinti Dievui, kad bijau kryžiaus, gal daugiau bijau, kad neištversiu, palūšiu. Dievo kelias su kryžiumi ir kelio pabaiga prisikėlimas. Mano pabaiga Dieve. Jeigu matysiu kryžiaus ženklą – nepaklysiu. Susitikti po kryžiumi Dievas kviečia duodamas kažkokią užduotį, kurią įvykdyti galėsiu tik atpažinus Dievo valią. Kryžiaus susitikimo vieta ne atsitiktinė – tai žmonijos atpirkimo vieta, tai naujos širdies sukūrimas, kuris pradeda naują erą. O eros pradžia – Viešpats Jėzus Kristus ant kryžiaus. Aš gyvenu Dievo apdovanotu laikotarpiu. Visi esame apdovanoti Dievo malone per Jėzaus Kristaus kryžiaus kančią. Dievo malonė – dovana. Kryžius yra dovana. Noriu būti ir aš maža dovana Dievui.

Unsplash.com nuotrauka

Kryžius atranda mane ir aš privalau jį atrasti. Atrasti kaip savo išgelbėjimo ženklą. Atrasti kaip Dievo ženklą. Po Viešpaties Jėzaus Kristaus mirties pasikeitė kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė. Aš įsitikinau, kad esu labai vertinga Dievo akyse. Vertinga, nors būdama silpna dažnai renkuosi nuodėmę. Nepaisydamas to, Dievas vis tiek mane pasirinko. Jis neatmeta mano silpnumo – atmeta nuodėmę. Jis pamato ir mažiausią pastangą vykdyti Dievo valią ir priimti kryžių, neprarandant pasitikėjimo. Tai sunkiausias pasirinkimas, tačiau jis atveda pas Dievą. Nė vienas iš pasaulyje išpažįstamų dievų neturi tokio kančios ženklo kaip kryžius.

Priimdama kryžių aš pašlovinu Dievą. Priimdama kryžių priimu, ką Dievas yra man paruošęs, sakau, kad viskam pritariu, nes tikiu Viešpaties pažadu. Kad Jis yra ir bus su manimi visada. Aš pasilieku su kryžiumi, kad prisikelčiau, renkuosi jį dėl savęs, renkuosi, nes iš pradžių tai buvo Dievo kelias. Noriu supanašėti su Dievu, noriu žengti Jo pėdomis ir prašau Jo malonės ištverti. Su kryžiumi.