Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Arvydas Šliogeris (g. 1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje) – Lietuvos filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas. Šiais metais, rugsėjo 12-ąją dieną, Arvydas Šliogeris šventė saov 75-erių metų jubiliejų.

A. Šliogeris užaugo mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją. Šeima gyveno sodyboje miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį, augino gyvulius.

1970 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje, 1973–2012 m. dėstė filosofiją, 1979 m. docentas. 1987 m. filosofijos mokslų daktaras. [1][2] 1990 m. vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų. 2003–2012 m. VU Filosofijos katedros vedėjas, nuo 2012 m. profesorius emeritas. Nuo 2007 m. LMA tikrasis narys (filosofija). 

Galbūt. Galbūt aš suradau pagrindą, galbūt prikausčiau savo egzistenciją prie didžiosios tradicijos grandinės. Galbūt šį tą jau žinau. Tačiau visada, kiekvieną akimirką, mano žinojime daugiau liūdesio negu ramybės. Kuo aiškesnis žinojimas, tuo aitresnis liūdesys, nes kuo aiškesnis žinojimas, tuo akivaizdesnis ir nežinojimas. Kuo šviesesnė vilties diena, tuo tamsesnė nevilties naktis.

Filosofija ir klausimas. Akivaizdu, kad filosofas yra žmogus, keliantis klausimus, į kuriuos nėra atsakymų. Jeigu taip, tai filosofija yra visuma tokių klausimų, kurie atsakymo neturi. Vadinasi, esu filosofas tada, kai klausiu, o ne tada, kai atsakau. Tačiau keldamas klausimą negaliu nesitikėti atsakymo. Ar turi prasmę klausimas, jei žinau, kad atsakymo nėra? Jei vis dėlto žinau, kad atsakymo nėra ir nebus? Ir vėlei klausiu. Atsakau. Bet žinau, kad atsakymas ne mažiau mįslingas negu klausimas. Taip keliauju nuolat atsinaujinančio klausimo keliu. Kelias be pabaigos. Toks filosofo kelias. Gal ir be vilties? Ne, kaip tik su viltimi, nes viltis ir yra tai, kas neturi pabaigos, sprendimo ir atsakymo. Bet koks atsakymas yra neviltis.

Mašina ir chaosas. Kai tik įsteigiama totalitarinio mašinizmo imperija – kvadratinio pasaulio miražas, jo centre ir periferijoje – vadinasi, visur – į paviršių iškyla chaosas. Totalitarizmo tvarka totalizuoja chaosą. Mašinos tironija išlaisvina chaosą, ir kuo daugiau mašinizmo, tuo daugiau chaoso, kuris yra ne kas kita kaip nežmogiškumo tvarka; galima sakyti net taip: transcendentinės tikrovės harmonija. Globalopolis yra chaoso imperija. Tai išties fatališka logika: jei tik hominidas nežmogiškumo tvarką bando pakeisti grynojo žmogiškumo tvarka, pastaroji tampa chaoso katalizatoriumi. Tai reiškia tik tiek, kad nežmogiškumas visiškai kitoks nei žmogiškumas, o koks jis, mes negalime žinoti. Mes niekada nepriversime nežmogiškojo pasaulio eiti kalbos keliu; ne, jis turi savo kelią, keistą, tamsų ir paslaptingą. Hominidas moka vaikščioti tik tiesiais keliais, o nežmogiškasis pasaulis juda meandrais, ir kai tik tiesės mulkis bando ištiesinti nežmogiškumo kreives, jos virsta labirintu. 

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bučiuoju technomokslą. Nieko nepadarysi; tenka pripažinti, kad bent jau viena technomokslo pamoka hominidui yra neįkainojama ir šiuo požiūriu su technomokslu negali nė iš tolo lygintis nei religijos, nei menai, nei visokiausios išmintys, nei mahatmos, nei dievai, nei pranašai kartu su visais išganytojais. Štai toji pamoka: gamta protingesnė už žmogų; nežmogiškumas tauresnis, geresnis ir švelnesnis už žmogiškumą. Laukų ramunė nepalyginamai intelektualesnė už hominidą; pelėda išmintingesnė už Kantą; baravykas gražesnis už Rafaelio madonas. Deja, pats technohominidas šios pamokos nesuvokė ir nieko iš jos neišmoko...
 ...Senasis Sodininkas sako: Žmogau, sėsk, esi avigalvis ir tinginys. Rašau Tau dvejetą.

Lygumos ir kalvos. Tiesos lyguma – tokia, kaip visada genialiai tiksli, Platono ištarmė. Bet aš nemėgstu lygumų. Man patinka kalvos.

Meno bergždybė. Iš visų menų kažkiek pateisinama tik poezija, plačiau – kalbos menas, kadangi kalbos nesama nežmogiškumo masyvuose, vietovėje–šiapus, kosmopolyje, Platono oloje, tiesioginės j u s l i n ė s patirties lauke. Visi kiti menai – tik kasdienybės skurdo kompensacija, tačiau beviltiška, kadangi visi jie tik susilpnina nežmogiškųjų daiktų dovanojamą juslinį intensyvumą, kadangi tik parazituoja nežmogiškojo pasaulio dosnume. Tačiau net poezija nebūtina; pakanka pačių daiktų patyrimo, Esmo fenomenų intensyvumo. Kas turi puikias jusles, tam menas nereikalingas. Valstiečiui menas nereikalingas. Beviltiškas meno kūrinio skurdas, leukemija, anestezija. Vienintelis tikras „menininkas“ – pasaulis be žmogaus.

Arba – arba. Kūryba irgi naikinimas ir netgi pats nihilistiškiausias. Jeigu man tektų rinktis bulvę arba Veneciją, nedvejodamas pasirinkčiau bulvę.

Ars poetica. Poezija yra menas kalba pasakyti tai, kas pačioje kalboje esti anapus kalbos.

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kam rašomos knygos. Dabar knygas reikia rašyti ne tam, kad jas kas nors skaitytų, o – visai priešingai – tam, kad atbaidytum nuo skaitymo. Priežastis paprasta; knygų aiškiai per daug, o be to, – ir tai svarbiausia – Ekrano eroje rašančiųjų tikslas – sunaikinti kalbą ir tik taip būti „šiuolaikiškiems“. Vadinasi, reikia rašyti kuo storesnes knygas – tai garantija, kad jų niekas neskaitys.

Saikas. Kai žmogus (ar daiktas) per arti, nebegali matyti jo didybės; kai žmogus per toli, nebegali matyti jo menkumo. Kaip visada geriausia – aukso vidurys, tolstanti artuma ir artėjanti toluma.
 

Igno Stanio nuotrauka

Imperatyvas. Reikėtų rašyti taip, kaip tapo van Gogh’as – snaiperiškai. Pirmasis sakinys turėtų būti ir paskutinis. Visi „variantai“ ir taisymai – bejėgiškumo indeksas. Reikia iškart pataikyti į dešimtuką.

Progreso regresas. Jeigu už viską reikia mokėti, paklauskime: o kuo mes mokame už progresą? Akivaizdu: mokame regresu, tačiau akiniuotu, šaltu, klastingu, požeminiu, virusiniu, holivudišku. Taigi mokame dešimteriopai: už vieną popierinį progreso banknotą paklojame dešimt auksinių monetų – tvirtą gyvybės valiutą.

Parengė Kristina Tamelytė