Brolis Benediktas Jurčys

2019-ųjų lapkričio 19 dieną sueis trisdešimt metų, kai mažesnieji broliai pranciškonai išėjo iš pogrindžio ir Lietuvai tebesant Sovietų Sąjungos sudėtyje sugrįžo tarnauti į Kretingos parapiją. Tuo metu jaunas brolis kunigas Benediktas Jurčys buvo vienas iš lyderių, organizavusių pranciškonų išėjimą iš pogrindžio. Jis dalijasi atsiminimais apie tą laikmetį, kai broliai dar vaikščiojo basi ir išgyveno tikrą Dievo vaikų laisvę.

Mano gyvenime šis trisdešimtmetis nebūtų įvykęs be susitikimų su pirmaisiais mano akimis pamatytais broliukais Kretingoje ir tėvo Stanislovo pavyzdžio. Šių vyrų vedamas padariau esminį apsisprendimą tapti pranciškonu. 

Pranciškoniško dvasingumo mokykla – Viduriniojoje Azijoje 

Baigęs kunigų seminariją 1984 metais išvykau dirbti į Viduriniąją Aziją, Tadžikiją. Ši šalis man buvo gerai pažįstama dėl Fanų ir Pamyro kalnų, o atvykęs jau pažinojau kai kuriuose kaimuose gyvenusias vokiečių katalikų bendruomenes. Tai buvo svarbu, nes Tadžikijoje pasirodžiau jau kaip pranciškonas, apsivilkęs vienuoliniu rūbu. Be to, turėjau atrasti savo stilių ir būdą, ką reiškia būti pranciškonu Tadžikijoje ir Tarybų Lietuvoje. Tuomet pradėjau gyventi, kaip liepia širdis. Pirmiausia atlikau liturgijos reformą ir mano pirmosios Mišios misijoje jau buvo atsisukus veidu į žmones. Pagalvojau, kad tokiose Mišiose ir giedojimas turi būti kitoks, ir svarstydamas priėjau prie išvados, kad pranciškonams labai tiktų perimti Taize giedojimo stilių.

Turėjau labai gerą vargonininką kompozitorių Georgijų Ksel, kuris praktiškai kas mėnesį sukurdavo po naują giesmę, ir mes tą giesmę rusų kalba išbandydavome turguje. Būdavo, pradedam giedoti, pirmiausia prieina rusakalbiai, po to ir patys tadžikai, o mes giedame, šloviname Viešpatį. Jiems būdavo labai keista, nes dar visu pajėgumu veikė sovietinė sistema.

Po giesmių pasakęs pamokslą pakviesdavau žmones ateiti į bažnytėlę daugiau sužinoti apie Dievą. Dalindavau žmones į dvi grupes – vieniems pasakodavau apie Dievą, kitiems – apie Jėzų. Apie Dievą norėdavo daugiau išgirsti islamiškas šaknis turintys tadžikai, o apie Jėzų kalbėdavome su krikščionimis, nesvarbu, ar tai būtų buvę liuteronai, ar baptistai, ar katalikai. Žmonės ateidavo, gerdavom arbatą per ištisus vakarus ir naktis, laiko neskaičiuodavom. Taip pat eidavom skelbti Evangelijos į paštą, kino teatrus, visur, kur rinkdavosi žmonės.

Apie tas giesmes pasakoju todėl, kad jos suvaidino svarbų vaidmenį man grįžus į Lietuvą. 1989-aisiais, po penkerių metų Dušambėje, sugrįžau į Lietuvą, ir vyskupas Antanas Vaičius paprašė manęs suburti katalikų bendruomenę Šventosios miestelyje. Ten kartu su vargonininke Aldona Šeduikiene pradėjome giedoti Taize ir savo kūrybos giesmes, nebebūdavo tų skaudžių giesmių, tokių kaip, pavyzdžiui, „pulkim ant kelių“. Nesakau, kad jos blogos, bet buvo naujas giedojimas, perteikiantis bendruomenei visai kitokią nuotaiką. Kvietėme ne vien tiktai nešioti Kryžių kalną širdyje, bet sieloje prisikelti, susitikti su Prisikėlusiuoju. Toks stilius labai patiko vaikams ir jaunimui. Vėliau tos giesmės kartu su mumis atėjo ir į atgautą Kretingos parapiją. 

Šlovinimas Kretingos bažnyčios šventoriuje. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Šlovinimas Kretingos šventoriuje. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kretingai nebuvo paprasta mus priimti, nes mūsų būdas kalbėti buvo visiškai kitoks negu diecezinių kunigų. Jau man gyvenant Dušambėje mes visada Mišių metu leisdavome dalintis Dievo Žodžiu ne tik kunigams, bet ir pasauliečiams. Būdavo, jeigu du ar trys kunigai koncelebruoja Mišias, perskaitę Evangeliją visi pasidalina mintimis, o tada dar keleto parapijiečių paklausiu, ką tu galvoji. Trys interpretacijos jau išsakytos, gal ir tau kažkas gimė. Panašų bendravimą atsinešėm į Kretingą, o vyresnio amžiaus žmonėms buvo kur kas sudėtingiau tai priimti. Pirmajam klebonui Juozapui Pudžemiui teko atlaikyti daug priekaištų ir spaudimo. 

Kelionė pas religinių reikalų įgaliotinį

Grižus į Lietuvą, 1989 metais su tuometiniu broliu kunigu Edmundu Atkočiūnu nuvažiavome į Vilnių ir ponui Kazimierui Valančiui įteikėme prašymą grąžinti mums istorinį Kretingos vienuolyną. Jis visai nenustebo, nepradėjo mums aiškinti, ko čia norim, bet pats nukreipė kalbą, kodėl gi ne, juk Rusijoje egzistuoja vienuolynai, tai kodėl negali būti ir čia. O mudu jau buvome jam paruošę tą patį argumentą. Taigi jis davė sutikimą. Grįždami užsukome į Kauną aplankyti kardinolo Vincento Sladkevičiaus, papasakojome apie savo potyrį ir pokalbį Vilniuje. Kardinolas mus palaimino, ir aš jo palaiminimą jaučiu iki šiandien. Jis buvo vienintelis iš hierarchų, kuriuo tuomet galėjome visiškai remtis.

O tuo metu vienuolynas buvo pakeltas iš griuvėsių, jame veikė Kretingos kraštotyros muziejus, kuriam vadovavo direktorė Vida Kanapkienė. Aš jai pasakiau, kad jau ateina metas, kai jie turės užleisti šias erdves broliams. Tada ir pasiūliau jiems persikelti į Žiemos sodą. Manau, kad šiandien ji dėl to yra labai laiminga. 

Dieviškosios akrobatikos metai

Tie 1989-ieji visad išliks atminty, kaip mes jau buvom apsirengę abitais, jauni, basakojai, kūlversčiais vartaliojomės šventoriuje, džiaugėmės, kad galim būti laisvėje, nebe pogrindyje. Ta romantiškoji dalis buvo labai stipri ir gaila, kad ji greitai sunyko. Man šv. Pranciškus yra daug gražesnis iki Regulos, negu kai atsiranda Regula, struktūros ir taip toliau.

Procesija Nidoje. Narūno Lendraičio fotografija

Labai gerai prisimenu, kad misijose bei pirmaisiais metais Lietuvoje aš dar buvau brolis iki Regulos. Mes tikrai buvome tokie, kurie kalbėjo, kad Dievas yra su mumis. Nenoriu būti eretiškas, bet man struktūros visada jau yra klaida. Jos taip sudarytos, kad neva veda pas Dievą, o iš tikrųjų tai, kad kažkas veda pas Dievą, reiškia, jog vieni būna pirmesni, kiti atsilikę, o treti apskritai niekur nebenori eiti. O būtent Kristus ir Pranciškus kalba, kad pats Dievas atėjo, kad Jis yra su mumis, Jis čia ir nori to dieviško šokio, akrobatikos, malonės.

Prisimenu ir ketvirtadienio jaunimo vakarus. Santykis su jaunimu jau buvo kitoks, mes neatėjome mokyti, bet augti kartu. Čia galbūt ir buvo pagrindinis mūsų bruožas, kuo skyrėmės nuo diecezinių kunigų. Ir šiandien čia, Klaipėdoje, aš nenoriu nieko daugiau kaip tik augti kartu su žmonėmis.

Ir tai galbūt jaunimą sulaikė nuo protestantiškos bangos, nes protestantai nešė labai jaunatvišką bangą, jie šoko, džiūgavo, plojo ir labai nustebo, kai pamatė, kad čia irgi ploja, šoka, gieda „aleliuja“. Tada netgi tas katalikiškas jaunimas, kuris bandė savo tikėjimo patirtį protestantiškose bendruomenėse, sugrįžo atgal pas mus. Ačiū Dievui, kad Telšių vyskupas Antanas Vaičius tą suprato ir ne tik toleravo, bet netgi skatino mus ir sakydavo, kad tai, ką darome, yra teisinga.

Užrašė Monika Midverytė OFS

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo