Sūnaus palaidūno sugrįžimas. Sieger Koeder. paulineuk.org nuotr.

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. 
    Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' 
    Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. 
    Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. 
    Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. 
   [ Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 
    Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 
    O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'... 
    Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime ir linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. 
    Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. 
    Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. 
    O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį'. 
    Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“.]

Skaitiniai ABC (602)

Iš 32, 7–11. 13–14: Viešpats davėsi perprašomas nedaryti to pikto, kuriuo buvo grasinęs

Ps 51, 3–4. 12–13. 17. 19. P.: Kelsiuos ir eisiu pas tėvą.

1 Tim 1, 12–17: Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlių


Komentaro autorė – s. Benedicte Rollin RA

Išprotėjęs. Naivus. Aklas. Neteisingas... Tikriausiai taip apibūdino tėvą visi kaimynai, girdėję apie sugrįžusio jaunėlio sūnaus priėmimą. Mažų mažiausiai reikėjo tam nevykėliui atskaityti moralą, užuot apkabinus ir vaišinus! Iš tikrųjų, šitoje Jėzaus sugalvotoje istorijoje vyksta kažkas, kas peržengia sveiko proto ribas.

Būtent tas nelogiškumas ir beprotiškumas slepia svarbiausią palyginimo žinią. Jis labai dažnai padeda perprasti Jėzaus pasakojimus. Jei tų palyginimų tikslas yra atskleisti Dievo paslaptį, kaipgi galėtų ją perprasti mūsų žmogiškas mąstymas? Skaitant juos, reikia leistis provokuojamiems ir nustebinamiems.

Kokia paslaptis čia atskleidžiama? Dievo „perdėta“ meilė. Dievas perdėtai myli. Senajame Testamente pranašas Jeremijas jau drįso įdėti šiuos žodžius į Dievo lūpas: „Argi Efraimas man vis dar brangus sūnus, mano numylėtas vaikas? Juk kada tik nuo jo nusigręžiu, aš vis menu jį su ilgesiu. Manoji širdis dėl jo plaka, – tikrai aš jo pasigailėsiu, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 33, 20). Šią plakančią širdį girdi sūnus tėvo glėbyje!

Tačiau visų laikų fariziejams ši žinia yra sunkiai priimama. Sau tikimasi pritarimo, o kitiems blogiečiams – pasmerkimo. Turi būti tvarka ir teisingumas. Todėl Dievas galutiniai apsireiškia Jėzuje kaip tas, kuris iš visų jėgų ieško to, kas buvo pražuvę, kuris ieško tų, kurie labiausiai nutolo nuo Jo, kurie Jį užmiršo, kurie laiko Jį nereikšmingu. Jėzus atsisėda tarp muitininkų ir nusidėjėlių (savo laikų mafijozų ir kolaborantų), prisiimdamas blogą jų reputaciją. Laiške žydams skaitome, kad „jis nesigėdija juos (tuos, kuriuos jis pašventina savo auka) vadinti broliais“ (2, 11). Dievo perdėta meilė yra nuolanki. Įžeista, ji neįsižeidžia, ji nenusivilia, ji visa pakelia. Bet koks atmetimas iš mūsų pusės tarsi paskęsta joje, kaip sugrįžusio sūnaus gėda apglėbta tėvo rankose.

Antrajame skaitinyje girdėjome Pauliaus žodžius: „Buvo manęs pasigailėta.“ Jei tai su sugrudusia širdimi ir begaliniu dėkingumu išpažįstame ir mes, galėsime šiandien „puotauti ir linksmintis“ prie Tėvo parengto stalo kartu su Tėvu bei mums dovanotais broliais ir seserimis.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai