Kristus ir šimtininkas. Paolo Veronese (apie 1575 m.)

Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: 'Eik', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Padaryk tai!', ir jis daro“. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

Skaitiniai E1 (338)

1 Tim 2, 1–8: Tegul už visus žmones būna atlikinėjamos maldos Dievui, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti

Ps 28, 2. 7. 8–9. P.: Viešpatį garbinkim, nes jis išgirdo mano maldaujantį balsą.


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičus

Jėzaus nuostaba. Dievo Sūnus šios dienos Evangelijos ištraukoje yra pagautas nuostabos – to jausmo, kuris turėtų būti svetimas Įsikūnijusiai Išminčiai. Dievas stebisi, galima sakyti, gėrisi žmogaus širdies slėpiningumu. Pasirodo, ji platesnė už beribę Visatą ir gilesnė už bedugnį vandenyną. Joje gimsta ir aklas nuožmumas, ir visa viršijantis nuolankumas.

Romėnų šimtininkas, tas, svetimos ir nekenčiamos Imperijos statytinis, – okupantas, tai jis nustebina Jėzų. Kuo ? Ne savo karine galia ar galbūt romėniška filosofija, bet nuolankiu gestu, tuo pranokdamas net geriausius išrinktosios tautos sūnus.

„Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: 'Eik', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Padaryk tai!', ir jis daro“, – tai turbūt pats lakoniškiausias, bet tiksliausias tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi išpažinimas, nereikalaujantis, nesiekiantis apriboti Viešpaties, bet suteikiantis laisvę, kuri gimsta iš tiesos apie tai, kas yra Dievas ir kas yra žmogus. Ne veltui šimtininko frazė buvo įtraukta į liturgiją ir yra kartojama prieš priimant Viešpatį šventojoje Komunijoje.

Ar nori nustebinti Jėzų ? Pažvelk į savo širdį...

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai