Rasos Baškienės nuotrauka

2017-ųjų metų Lietuvos statistika rodo, kad iš 249 005 tirtų 7–17 metų moksleivių 67,5 procentai turėjo normalų svorį, 15,41 proc. pasižymėjo antsvoriu ir 6,18 proc. buvo nutukę. Per mažas kūno svoris 2017 m. nustatytas 10,91 proc. vaikų. Nutukusių vaikų grupėje buvo daugiau berniukų, tuo tarpu daugiau mergaičių turėjo per mažą kūno svorį.

Paprašyta įvertinti tokius skaičius, vaikų gydytoja ortopedė- traumatologė Julija Ravinskienė sako, kad ją šokiruoja tėvų požiūris į nutukusius vaikus. „Būna, kad ateina sveikatos pasitikrinti puikios figūros tėvai, kurių vaikas – kaip bandelė. Bandai kalbėtis su tėvais, klausi: „Ar matote, kad jūsų vaikas turi antsvorį?“ Atsako, kad mato, betgi kaip uždrausi jam valgyti… Bet ne vaikas turi spręsti, o tėvai! Informacijos ir švietimo apie nutukimą bei jo žalą tikrai pakanka, nepakanka tik noro tuo domėtis.“

Netaisyklinga vaiko laikysena nebūtinai reiškia ligą 

Gydytoja Julija Ravinskienė

Pasak J. Ravinskienės, nutukimo ir judėjimo problemos labai susijusios. Paklausta apie vaikų laikyseną, ji kritiškai vertina oficialius skaičius, rodančius, kad iš 1000-io 7–17 metų vaikų ir paauglių 47,19 yra nenormalios laikysenos.Manau, kad šie skaičiai stipriai perdėti, nes nenormali laikysena dažniausiai yra simptomas, o ne liga. Tikrai nebūtinai reiškia, kad tie 47 vaikai serga kokia nors liga. Jie tik nuėjo pas ortopedą, ir jis fiksavo simptomą, kad jie kūprinasi, kad jų laikysena netaisyklinga. Įdėjus pastangų galima ją koreguoti. O tėvai ir vaikai įsivaizduoja, kad tai labai rimta. Dėl nugaros problemų sergančių vaikų yra tikrai mažiau“, – sako gydytoja. 

Paklausta, kokią įtaką vaikų ir paauglių laikysenai daro sėdimas gyvenimo būdas, mobilieji telefonai, planšetės ir kompiuteriai, gydytoja J. Ravinskienė pabrėžia, kad visi esame labai skirtingi, o technologijų, aišku, neišvengsime. Būtina nors valandą per dieną judėti. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems reikia, kad širdies ritmas padažnėtų, kad jie suprakaituotų.

Vaikai perima šeimos įpročius, tad nereikia norėti, kad, matydami mažai judančius tėvus, jie elgsis kitaip. 

„Jei neturime genetinio polinkio iškrypimams, nugaros ligoms, ta netaisyklinga laikysena tikrai pasikeis, jei turėsime stiprius kūno raumenis. O jei polinkį turime, galime sportuoti nuo ryto iki vakaro, bet tai nepadės išvengti ligos, – tvirtina gydytoja. – Aišku, sėdėdami prie kompiuterio ar telefono būname susikūprinę, mažiau įkvepiame oro, mažėja plaučių tūris, silpnėja nugaros, kaklo raumenys, „užtraukiame“ pečius į priekį. Ta neįprasta padėtis einant laikui gali sudaryti sąlygas traumoms. Jei turime nenormalią laikyseną, kažką keliame ar stumiame, galime patempti nugarą – bet tai dažniausiai nutinka suaugusiame amžiuje. Būdami nejudrūs tam paklojame pagrindą.“

Vaikai perima šeimos įpročius, tad nereikia norėti, kad, matydami mažai judančius tėvus, jie elgsis kitaip. Vieni vaikai juda be galo daug kasdien, o kiti, du kartus per savaitę apsilankydami kūno kultūros pamokose, jaučiasi atliekantys žygdarbį. Vaiko darbo ir poilsio režimas turi būti reguliuojamas, vaikas turi ir pailsėti. Pasak J. Ravinskienės, yra vaikų, kurie piešia, muzikuoja, mokosi kalbų, ir nereikia versti jų lankyti sporto būrelių, jei jie to nemėgsta. Ir graužtis, ir pykti, kad vaikas nėra atletiškas ir dažnai būna susikūprinęs, tikrai neverta, nes tai tik laikysena, ne liga. „Būti visą laiką išsitiesus labai sunkus darbas, nes raumenys tuomet labai išsitempia. Svarbu, kad vaikas mokėtų išsitiesti, o kai ateis laikas ir jis norės kam nors patikti, tuomet ir išsities. Nereikia, kad vaikas visą dieną vaikščiotų kaip styga. Balerinų ar šokėjų laikysena labai tiesi, bet jie irgi turi problemų dėl stuburo. Įvairių sporto šakų atstovų laikysena yra skirtinga. Problema kyla tuomet, kai vaikas negali išsitiesti dėl ligos. Bet tokių vaikų nėra daug...“– sako specialistė.

Ji kritikuoja sportavimą tik dėl įvaizdžio: dažnas susiruošia bėgti maratoną, likus tik kelioms savaitėms. Tuomet traumos neišvengiamos. Gydytoja Julija, kas antrą dieną atrandanti laiko bėgioti, sako, kad maratoną ar pusmaratonį gali bėgti tik nuolat besitreniruojantys žmonės, puikiai pažįstantys savo kūną, bendraujantys su kineziterapeutais. Pasak jos, išvarža ar iškrypęs stuburas neturėtų užkirsti kelio sportui, svarbu tik stebėti ir prižiūrėti savo kūną, kurio galimybės beribės. 

Plaukimas: pliusai ir minusai 

Kiekvienas vaikas iki mokyklos privalo išmokti plaukti – ir tai turėtų būti valstybės prioritetas, teigia gydytoja. Tas labai svarbu, siekiant išvengti didelių nelaimių. Trejų–ketverių metų vaikams pradėti treniruotis gal ir per anksti, nes treneriai su jais dar nelabai susikalba, tačiau šešerių– septynerių metų vaikai jau turėtų išmokti nuplaukti kad ir nedidelius atstumus.

„Norėčiau paneigti mitą, kad plaukimas padeda spręsti nugaros problemas. Tyrimai rodo, kad profesionalių plaukikų stuburo tarpslankstelinių diskų degeneracija yra didesnė, nei žmonių, kurie neplaukioja. Plaukiant labai išriečiama galva. Aišku, plaukimas stiprina raumenis, bet juos stiprina ir irklavimas, tinklinis, krepšinis bei kitos sporto rūšys“, – tvirtina pašnekovė. 

Batutas – priešas ar draugas? 

Paklausta apie dažniausiai vaikus ištinkančias traumas, pašnekovė sako, kad anksčiau pats didžiausias vaikų priešas būdavo kamuolys, nes dėl jo nutikdavo daugiausia traumų. Bet dabar batutų parkai tapo pagrindiniais vaikų tiekėjais į ligonines, ypač vasarą. „Vaikams leidžiama šokinėti ant batuto po kelis vienu metu: įleidžia vienų metukų vaiką, o po to – dar kelis. Jie šokinėja, griūna vienas ant kito, lūžta kojos rankos. Batutai būna ir be apsaugų – vienas šokinėja, o kitą išmeta atatranka. O tėvai sėdi, švenčia gimtadienį...– piktinasi gydytoja. – Negerai, kai tėtis šokinėja su vaiku, nes skiriasi svorio kategorijos, yra didžiulis greitis, daug inercijos, suaugusysis gali užgriūti ant vaiko. Tačiau vaikams batute be galo linksma! Tai yra puiki priemonė raumenims lavinti, pusiausvyrai, reakcijai, greičiui, bet, aišku, viskas turi dvi puses“, – teigia J. Ravinskienė.

Kalėdinis maratonas. Rasos Baškienės nuotrauka

Vaikai viską privalo išbandyti. O mūsų pareiga – sudaryti jiems sąlygas saugiai pažinti pasaulį ir nebijoti, kad jie sušlaps, nugrius. Vaikui tai yra svarbi patirtis. Ankstyvoje vaikystėje sudarydami vaikams šiltnamio sąlygas vėliau nebegalėsime iš jų reikalauti būti pasiruošusiems priimti gyvenimo skersvėjus. „Man nepatinka tas trimitavimas, kad mūsų vaikai ligoti,– sako gydytoja J. Ravinskienė. – Baikit, puikūs tie mūsų vaikai! Bet problema kyla, kai mamai sakai, kad nieko baisaus, pasportuokite pusę metų, bet nepatenkinta mama eina pas kitus daktarus ieškoti ligos. Parašydami simptomą, uždedame vaikams stigmą, kad jie yra kitokie.“