Jonas Vileišis kairėje / Antano Vileišio archyvo nuotrauka

Kas buvo tie vyrai, kurie kritiniu Lietuvai metu savanoriškai stojo jos ginti? Ką tik susikūrusios Lietuvos, kuri apgulta priešų ne tik negalėjo jiems pasiūlyti jokio atlygio už riziką žūti, bet ir nebuvo tuo metu pajėgi jų apmokyti ar aprūpinti elementariausiais karui reikalingais dalykais. O visgi tie vyrai, patys pasirūpinę ginklais, batais ir maistu, išvijo priešus iš Lietuvos ir galėjo džiaugtis savo kovos vaisiais – toliau gyvenimus kūrė laisvoje Lietuvoje. Tad kas jie buvo – ką dirbo, kaip gyveno, kaip jų likimai susiklostė Lietuvą okupavus sovietams? Į šiuos klausimus atsakyti pasirinkome ne abstrakčiai svarstydami, o tyrinėdami konkretaus žmogaus istoriją.

Jonas Vileišis kairėje / Antano Vileišio archyvo nuotrauka

Nepriklausomybės kovų savanoris Jonas Vileišis gimė 1895 m. Banionių kaime, Pumpėnų valsčiuje. Buriantis Lietuvos kariuomenei 1919 metais tapo jos savanoriu. Kovojo susirėmimuose su bolševikais Pušaloto apylinkėse. Grįžęs iš tarnybos, vedė Veroniką Aleksandravičiūtę ir išaugino keturias dukras ir du sūnus. 1930 m. buvo apdovanotas Savanorio medaliu, gavo 20 hektarų miško. Pastatė visame krašte išgarsėjusią metalo liejyklą, lentpjūvę ir malūną. Tremties kartu su sūnumi Antanu išvengė, tačiau likę šeimos nariai buvo ištremti.

Šiame vaizdo pasakojime apie savanorį Joną Vileišį mums pasakoja jo sūnus Antanas, o savanorių motyvaciją kovai ir jų likimus okupacijų akivaizdoje apibrėžia kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis:

Toliau skaitykite visą savanorio Jono Vileišio sūnaus Antano pasakojimą:

Tėtis kartu su daugeliu kitų išėjo ginti Lietuvos, iš Lietuvos išvyti priešo. Ir stambūs ūkininkai, ir visai paprasti žmonės ėjo kartu – bolševikus varė iš Lietuvos.

Tarnyba ėjo sėkmingai, ilgiau kaip per metus nė sykio nebuvo sužeistas. Už gerą tarnybą vėliau jį apdovanojo Savanorio medaliu. Atsimenu aš tą medalį, jis taip ir liko paslėptas spintoje, kai atėjo mūsų į Sibirą vežti.

Savanorių apdovanojimo medaliu liudijimas / Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Tėtis mokslų jokių nebuvo baigęs, tik skaityti ir rašyti truputį mokėjo. Užtat buvo labai nagingas, nuo mažens dirbo kalvėje. Ir kai jau grįžo iš savanorių, pradėjo statytis savo pramonę – malūną, lentpjūvę ir metalo liejyklą, kurioje dirbdavo įvairiausius daiktus: plūgus, roges, pjovimo ar kuliamųjų mašimų dalis, kryželius, krosnių dureles. Pirmiausia iš medžio pasigamindavo formą, o paskui į ją supildavo išlydytą metalą. Tėčio dirbiniai greitai pagarsėjo visoje apylinkėje.

Ką tik jis nukaldavo ar išliedavo, būtinai pažymėdavo, kad daiktas jo pagamintas. Ant metalo gaminių dažniausiai pasirašydavo tik inicialais, o ant medinių įdegindavo ir visą vardą bei pavardę. Tam turėjo pasidaręs metalinį štampą su numeriais, data ir pavarde.

Sūnus Antanas išsaugojo tėčio pagamintus daiktus / Kosto Kajėno nuotrauka

Sūnus Antanas išsaugojo tėčio pagamintus daiktus / Kosto Kajėno nuotrauka

1931 metais jam už savanorišką tarnybą valstybė skyrė žemės, bet vietoj jos paprašė ir gavo 20 hektarų miško. Kadangi turėjo lentpjūvę, savas miškas labai pravertė.

Kiek tėtį atsimenu, per dienas ir naktis sėdėdavo kalvėje ar malūne. Elektros dar nebuvo, tik primusinės lempos, kokias dabar tik muziejuos galima pamatyti. Tai, būdavo, dega kalvėje lempa per naktį, ir jis dirba. Ir malūne dirbdavo vakarais bei naktimis. Naktį sustodavo tik pjovimo darbai.

Pamenu kaip šiandien, pietų metas, mama pakviečia tėtį iš kalvės. Jis pareina, valgo valgo sriubą, o tada pamažu linksta galva, kol įkiša į išvalgytą lėkštę nosį ir užmiega. Mums, vaikams, juokingiausia akimirka būdavo, kai jis staiga pabusdavo – apsidairo, ir vėl eina dirbti. Labai mažai miegodavo ir net sekmadieniais neilsėdavosi. Tik retkarčiais armonika pagrodavo, bet tai ir viskas, hobiams dažniausiai nerasdavo laiko. Ir vyresnius vaikus ėmė sau už pagalbininkus, kad nereikėtų samdyti iš šalies. Net į mokyklą, kai reikėdavo dirbti, vaikų neleisdavo.

Savanorio sūnus Antanas Vileišis / Kosto Kajėno nuotrauka

Sūnus Antanas išsaugojo tėčio pagamintus daiktus / Kosto Kajėno nuotrauka

Tiesa, tėtė vienas nebūtų galėjęs visko pasistatyti – skolinosi iš dėdės, pasiturinčio ūkininko, nemažai pinigų. Užsidirbęs galiausiai skolą grąžino, bet be skolų dirbti jau teko tik kelerius metus, nes okupavo sovietai, viskas buvo atimta ir apleista.

Nors tėtis buvo savanoris ir dar tokią pramonę įkūręs, bet užėję rusai nesuėmė, į kalėjimą uždaryti negrasino. Gal todėl, kad jis buvo nepaprastai geras žmogus, daug padėdavęs ir mažažemiams nepasiturintiems kaimynams – jie dirbdavo ir malūne, ir lentpjūvėje – ir jo niekas neįskundė. Bet į Sibirą vis tiek norėjo išvežti.

Pirmąsyk norėjo vežti jau 1940-aisiais, bet mus iš anksto įspėjo ir tuo metu nebuvome namuose. Būdavo, jei tik išgirstame, kad veš, tuoj bėgame iš namų. Bet kai vėl atėjo 1948 metų gegužės 22 dieną, kaip tik visi, išskyrus tėtę, buvome namuose. Atsimenu, perskaitė mums kaltinimą: jūs buožės, pramonininkai, palaikot partizanus (tuo metu vadino banditais) ir būsite išvežti.

Vileišių šeima Sibire / Antano Vileišio archyvo nuotrauka

Vileišių šeima Sibire / Antano Vileišio archyvo nuotrauka

Tėčio pramonė tuo metu priklausė Panevėžio oro uostui, kariniam daliniui, ir jis turėjo retkarčiais ten nuvykti jiems atsiskaityti. Tądien kaip tik buvo ten išvykęs. Kol krovėme į vežimus daiktus, viena sesuo praeidama man tarstelėjo, kad jeigu bus proga, ji būtinai bėgs. Tada ir aš pagalvojau – o kodėl man nepabėgus?

Man buvo dar tik trylika, skrebai iš paskos nesekiojo, tad nuėjau į malūną, išbėgau per galines duris, tada pasislėpdamas už rūsio, už tvarto ir galiausiai apžėlusiu grioviu nulėkiau pas toliau gyvenusią kaimynę. Bėgdamas dar girdėjau, kad manęs pasigedę šaukė: banditas, surasim, nušausim. Bet nesugavo.

Vėliau susitikom su tėčiu. Apsistoti nebuvo kur, nes visi bijojo, kad mus atras ir juos pačius už tai ištrems. Atėjai, pabuvai dieną, dvi ar tris ir jau prašo eiti kitur.

Todėl slapstėmės su tėčiu atskirai. Tai tėtė pas vieną ūkininką padirba, tai jį pakviečia koks giminaitis prie ūkio darbų padėti. O viešumoje jis visai stengėsi nesirodyti.

Ir aš daug kur gyvenau. Neblogai buvau įsikūręs pas tėvų pažįstamą, bet jos duktė buvo mokytoja, ir tą mokytoją gana greitai perspėjo: kodėl tu laikai banditą, buožę? Teko eiti kitur. Dar gyvenau pas tėtės pusbrolį, jis vaikų neturėjo, todėl pasikvietė pas save. Tuose namuose, užpečkyje, buvau įsiruošęs labai gerą slėptuvę. Bet po 8 mėnesių jau ir juos atėjo vežti, gerai bent, kad ne naktį, o dieną. Atsimenu, žiūriu pro langą, matau, kad artėja skrebai, tai aš greitai nubėgau į mišką ir skuodžiau tolyn. Taip ir darsyk pasilikau.

Vileišių šeima Sibire / Antano Vileišio archyvo nuotrauka

Vileišių šeima Sibire / Antano Vileišio archyvo nuotrauka

Mūsų kaimynai buvo ištremti į Sibirą, tad kartą sutikęs jų sūnų partizaną ir gavęs Sibiro adresą, nusprendžiau parašyti jiems laišką – papasakoti, kad pats sėkmingai pabėgau, ir perduoti linkėjimus nuo sūnaus. Kai nešiau laišką į paštą, mane pažino ir sustabdė skrebai. Iškratę rado laišką, pradėjo kaltinti, kad esu partizanų ryšininkas ir ėmė spausti išduoti, kur yra bunkeris. Išsigyniau, kad bunkerio nežinau, o partizaną sutikau eidamas pamiške. Nusivedė į mišką ir ten vis mušdami išlaikė per dieną, o sutemus pagrasino: iki kito karto turi sužinoti, kur slapstosi partizanai, o jeigu ne, būsi čia pakartas.

Kai galiausia paleido eiti, dar ilgokai vis tikėjausi šūvio į nugarą. Neseniai buvo vieną žmogų taip nušovę, o oficialiai pasakė, kad jis bėgo. Bet gal jie tikrai tikėjosi, kad išduosiu, tai ir nešovė. Nuo tada dvejus metus slapsčiausi.

Daug laiko praleidau pas kaimyną, kuris buvo grįžęs iš karo Rusijoje ir ten sužeistas, todėl pas jį skrebai kratų nedarydavo. Ir pas kitą kaimyną vis pabūdavau, kuris anksčiau dirbo mūsų malūne ir lentpjūvėje – tėtė buvo jį paskyręs malūno vadovu. Pas jį irgi nė karto neatėjo skrebai patikrinti. Taip dvejus metus pragyvenau nuolat baimindamasis – būdavo, tik pamatau pro langą tolumoje skrebus ir jau bėgu.

1957 metais iš Sibiro sugrįžo mama, brolis ir dvi seserys, bet gyventi nebuvo kur. Tėčio malūnas ir lentpjūvė tada jau kurį laiką priklausė kolūkiui ir buvo smarkiai apleisti, nugyventi. Todėl tuometinis Puodžiūnų kolūkio pirmininkas tėtį priprašė, kad šis sugrįžtų ir prikeltų viską naujam gyvenimui. Už tai leido apsigyventi sodybos pirtelėje. Daugiau nelabai kas buvo belikę, sodyba išdraskyta, gyvenamasis namas išardytas ir išvežtas į Joniškėlį. Tačiau tėtis sutiko grįžti ir per metus atstatęs savo malūną ir lentpjūvę vėl pradėjo dirbti.

Nuotraukoje – Jonas Vileišis (dešinėje) su sūnumi Antanu / Kosto Kajėno nuotrauka

Žinau, kad tėtis labai išgyveno, jog viską, ką buvo sukūręs ir uždirbęs, atėjūnai pasisavino ar sunaikino ir šeimą išvežė. Bet jis visada tikėjo, kad sovietai Lietuvoje amžinai nebus. Jis sakydavo, kad tokia santvarka, kuri sunaikino ūkius ir prievarta suvarė į kolūkius, negali amžinai tverti. Deja, jos griūties jis nesulaukė – 1966 m. mirė.

Šiandien Vileišių sodybos neliko nė žymės. Nei takelių, nei medžių ar pastatų. Tik rugių laukas.

Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis. 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Vytautas Raškauskas.