Jėzus prikelia numirusįjį (Louisa Anne)

Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.

Skaitiniai E1 (340)

1 Tim 3, 1–13: Vyskupas turi būti nepeiktinas; taipogi ir diakonai privalo saugoti tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje

Ps 101, 1–2ab. 2cd–3ab. 5. 6. P.: Sąžinę gryną turėsiu.


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičus

Pasakojimas apie Najino našlę ir jai grąžintą sūnų skaitomas minint šventąją Moniką, apverkusią savo sūnaus Augustino dvasinę mirtį ir išmeldusią jo prisikėlimą. Viešpats, pasirodo, negali atsilaikyti prieš motinų ašaras ir jų karštą meilę.

Skaitant evangelijas galima pastebėti, kad Jėzus yra gailestingas kitiems, bet negailestingas sau. Atsisakęs paversti akmenis duona, kad pasimaitintų, Jis padaugina duoną, kad pamaitintų kitus. Pats neturėdamas kada pailsėti dėl nuolat apgulusių žmonių, Jisai siunčia savo mokinius į negyvenamą vietą, kad jie pabūtų ramybėje. Net ir suėmimo valandą Jis prašo kareivių, kad paliktų Jo mokinius ramybėje.

Ir štai, grąžina našlei mirusį sūnų į gyvenimą, tačiau kitai našlei – Marijai iš Nazareto, leidžia stebėti, kaip Jos įsčių vaisius, Jis pats, krinta į mirties glėbį.

Tačiau tai ir yra dieviška meilė, kuri apiplėšia pati save, kad kiti būtų praturtinti. Meilė, kuri yra nesuprantama tiems, kurie bijo atverti savo širdis ir įsileisti ją vidun. Meilės, kuri stipresnė už pačią mirtį.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai