Unsplash.com nuotrauka

„Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems:

'Mes jums grojome, o jūs nešokote;

mes giedojome raudas, o jūs neverkėte'.

Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: 'Jis demono apsėstas'. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis'. Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.

Skaitiniai E1 (342)

1 Tim 3, 14–16: Didi yra maldingumo paslaptis

Ps 111, 1–2. 3–4. 5–6. P.: Didingi Viešpaties kūriniai.


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičus

Liaudies patarlė sako: „Jei nori mušti, lazdą visuomet surasi.“ Šis posakis puikiai tinka šios dienos evangelisto Luko pasakojimui. Nei Jonas Krikštytojas, nei Jėzus neįtiko tiems, kurie nenorėjo tikėti ir atsiversti. Vienas buvo per griežtas asketas, kito elgesys neatitiko pranašui ir Mesijui nustatyto etiketo taisyklių.

Į kiekvieną reiškinį, kiekvieną asmenį, šiame pasaulyje galima žvelgti tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Tai nėra nauja, su tuo susiduriama kasdien. Politikoje, kultūroje ir religijoje.

Bažnyčioje – taip pat. Galime matyti Bažnyčios narių klaidas, apsileidimus ir rimtus nusikaltimus, kurių yra apstu, bei baisėtis, tačiau galima matyti ir nuostabius šventumo ir pasiaukojimo pavyzdžių, kurie atperka kelių narių nedorumą.

Kartais, kai tiesa nėra patogi ar grasina mūsų saugumui ir susikurtam vardui, pasirenkama ją ignoruoti arba pulti, tačiau šioje kovoje tėra tik vienas pralaimėtojas  – mes patys.

Išmintį pateisino visi jos vaikai. Kieno vaikais esame mes ?

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai