Jonas Jacobsson/Unsplash.com nuotrauka

Pirmadienį Bernardinai.lt buvo publikuota pirmoji teksto apie Suomijos švietimo sistemą dalis. Tekste remiamasi švedų mokslininko, Londono ekonomikos mokykloje (angl. London School of Economics) daktaro disertaciją apsigynusio Gabrielio Hellerio Sahlgreno monografija „Tikrosios suomių pamokos“. Šioje knygoje autorius gina tezę, jog dažnai politikos formuotojai netiksliai bando nusakyti, kas yra suomiškosios švietimo sistemos „stebuklo“ esmė.

Sahlgrenas siūlo atsižvelgti į Suomijos istoriją, vystymąsi. Daugelis dabar išpopuliarėjusių Suomijos švietimo reformų nebūtinai yra šalies švietimo sistemos sėkmės priežastis. Pirmojoje dalyje aptariau du Suomijos švietimo sistemos aspektus: mokytojo kaip „tautos kūrėjo“ vaizdinį ir jo įtaką mokymosi procesui ir tradicinius (dabar laikomus „atgyvenusiais“) mokymosi metodus, galimai padariusius įtaką puikiems Suomijos rezultatams tarptautiniuose gebėjimų patikrinimo testuose (PISA).

Šįkart kalbėsiu apie Suomijos ekonominio vystymąsi, jo panašumą į Azijos valstybes, o ne kitas Skandinavijos šalis, taip pat apie tai, kas Suomijoje esmingai keičiasi ir kartu keičia mokymosi ir mokymo kultūrą ir ko galėtume tikrai pasimokyti iš Suomijos švietimo kaitos trajektorijų.

Suomijos vystymosi trajektorija – „nacionalinio charakterio“ formavimosi erdvė

Suomijos ekonominio ir socialinio vystymosi trajektorija ir greitis skyrėsi nuo kitų Skandinavijos valstybių ir buvo labiau panaši į dabartines Azijos švietimo galiūnes, pavyzdžiui, Pietų Korėją. Šalies industrializacija ir masinio švietimo atsiradimas atsirado palyginus vėlai. 1921 m. pradėjo galioti masinio švietimo įstatymas, o 1922 m. buvo pradėta įgyvendinti mokytojų rengimo programa. 1945 m. beveik 60 proc. darbingų suomių vis dar dirbo žemės ūkio arba miškininkystės sektoriuose. Tuo pat metu skaičiai kitose Skandinavijos valstybėse (Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje) perpus mažesni – apie 30 proc. Vėliau prasidėjusi industrializacija paskatino ir didelę migraciją iš kaimiškų vietovių į miestus: galiausiai dirbančiųjų žemės ūkio ar miškininkystės sektoriuje skaičius gerokai sumažėjo. Įdomu tai, kad Norvegijai industrializacijos procesas užtruko apie 80 metų, Švedijai – 50. O štai Suomija sugebėjo tai per 20 metų. Toks šuolis ir sparta turėjo išugdyti kiek kitokiomis vertybėmis besiremiančią visuomenę ir kartu reikėjo didelio visuomenės užsispyrimo – pasivyti kaimyninės valstybes.

EPA nuotrauka

Disertacijos autorius, kalbėdamas apie spartų ekonomikos augimą ir persiorientavimą iš žemės ūkiu besiremiančios valstybės į industrinę visuomenę, mini įdomu faktą – augančių atlyginimų tendencijoms dažnai „kompaniją palaiko“ ir bendra visuomenės atkaklumo nuostata. Jeigu kalbėtume apie Suomiją, tai sudėtingas okupacijų, karo ir skurdo laikotarpis Suomijos kalboje ir kultūroje sukūrė išskirtinai suomiams būdingą terminą – sisu. Jį išversti į lietuvių ar anglų kalbas vienu žodžiu yra sunku, todėl tenka pasitelkti kelis: ryžtas, vidinė stiprybė, tvirtumas, atkaklumas ir ištvermė sunkiais gyvenimo laikotarpiais. Šis žodis atsirado jau minėtame suomių tautos formavimosi etape XIX a. pab.–XX a. pr. ir buvo skirtas apibūdinti išskirtinai suomišką charakterį, kuris vėliau buvo „patvirtintas“ Antrojo pasaulio karo metu vykusio pasipriešinimo Sovietų Sąjungos okupacijai ir nacistinės Vokietijos invazijai.

Sunkus darbas ir atsakomybė istoriškai buvo vieni iš visas Skandinavijos valstybes charakterizuojančių bruožų. Dažnai mokslininkai, norėdami patikrinti visuomenės nuostatas, užduoda klausimų, kurie yra tik iš dalies susiję su tuo, kas yra „matuojama“. Pavyzdžiui, norint suprasti, kaip visuomenė vertina vieną ar kitą žmogaus charakterio savybę, yra klausiama ne tiesiogiai, kokios jums savybės svarbios, o veikiau, kokias savybes norėtume, kad jūsų vaikai išsiugdytų. 2000 m. panašus tyrimas buvo atliktas ir Skandinavijos valstybėse. Suomių buvo klausiama, ar sisu yra savybė, kurią jūsų vaikai turėtų turėti – 51 proc. suomių atsakė, kad taip. Kitose Skandinavijos valstybėse skaičiai svyravo nuo 29 iki 33 proc. Statistika rodo kultūrinę ryžto, sunkaus darbo ir atsakomybės svarbą Suomijoje. Įdomu, kad šių savybių vertinimas Suomijoje pakilo nuo 1990 iki 2000 m. – mokslininkai mano, jog tai susiję su pasaulyje vykusia ekonomine krize: ji labiausiai iš visų Skandinavijos valstybių palietė Suomiją.

Kas Suomijoje keičiasi?

Daugelis klausia, kodėl pastaruoju metu Suomijos pasirodymai tarptautiniuose testuose krenta. Vienas iš paaiškinimų galėtų būti susijęs su besikeičiančiais mokymo metodais bei besikeičiančia mokyklos aplinka. Tačiau tyrėjai pažymi, jog keičiasi ir Suomijos kultūra apskritai: kultūrinės ir visuomeninės prielaidos, leidusios švietimo sistemai tapti sėkminga, nyksta. Helsinkio universiteto tyrėja Sirkku Kupiainen pažymi, kad vaikai, dabar augantys pasiturinčioje Suomijos visuomenėje, nebeturi tų pačių vertybių, kurias turėjo jų tėvai ir seneliai.

Atrodo, kad mechanizmas labai paprastas – kartos, ateinančios iš skurdžios aplinkos, gauna gerą išsilavinimą mokyklose nemokamai, jį vertina ir laiko svarbiu gyvenime dalyku dėl to, kad jis esmingai keičia jų gyvenimą. Šios kartos lygina savo išsilavinimą ir jo teikiamą naudą su savo tėvų, senelių išsilavinimu ir gyvenimo kokybe. Laiko požiūriu arti esantis kitoks gyvenimas tampa ne savaime suprantamu dalyku, o didele vertybe. Todėl jie ir vaikams bando perduoti išsilavinimo svarbos vertybes. Kartoms keičiantis, toks efektas turėtų sumažėti – nebėra aiškios galimybės palyginti ryškiai kitokio gyvenimo perspektyvos. Išsilavinimas ir jo teikiama nauda tampa ne „dovana“, o veikiau savaime suprantamu dalyku ir galiausiai dingsta iš svarbiausių, gyvenimo kokybę apibrėžiančių vertybių masinėje sąmonėje.

EPA nuotrauka

Keičiasi ir kitos išsilavinimui palankos vertybės, pavyzdžiui, paklusnumas ar nuolankumas, kuris anksčiau buvo vertinamas kaip integrali asmenybės savybė, tampa nebe toks svarbus. Tėvai įvairiuose tyrimuose gerokai rečiau akcentuoja, kad ši savybė vaikams turėtų būti ugdoma. Šiai savybę keičia kūrybiškumas, laisvė ir kitos dažnai laikomis „progresyviomis“ savybės. Anot specialistų, mažėja ir pačių tėvų pagarba mokyklai kaip institucijai – mokytojai pažymi, kad tėvai kur kas dažniau ateina į mokyklą piktintis vaikų pasiekimų įvertinimais. Anksčiau tokia situacija buvo praktiškai neįsivaizduojama.

Suomijoje vaikai kur kas mažiau skaito laisvu laiku, nei skaitydavo anksčiau. Nuo 2000 iki 2009 m. penkiolikmečių, kurie laisvu laiku skaito daugiau nei 30 minučių per dieną, skaičius sumažėjo nuo 48 proc. iki 34 proc. Daugelis Suomijos švietimo ekspertų kaltina technologijas ir apskritai „greitėjančią“ visuomenę ir visą pasaulį – juk atsiranda kur kas daugiau dalykų, kurie konkuruoja dėl vaikų dėmesio – technologijos keičia vaikų tikrovės supratimą, o tai daro įtaką ir jų santykiui su mokykla, skaitymu ir mokymosi procesu.

Ko vis dėlto galima būtų pasimokyti iš Suomijos?

Anot Gabrielio Hellerio Sahlgreno, didžiausia viešosios politikos pamoka, kurią turėtume išmokti iš Suomijos švietimo sistemos – pavojus, kurį sukelia autoriteto atsisakymas mokyklose. Ypač atidūs turėtume būti siūlymams atsisakyti žiniomis grįsto mokymosi ir mokytojo kaip autoritetingo, klasę ir mokymosi procesą valdančio asmens įvaizdžio. Daugelis naujausių tyrimų rodo, jog mokymosi metodai, kuriuose akcentuojamas mokinys kaip mokymosi proceso valdytojas, yra kenksmingi vaiko kognityviniams gebėjimams, žinių įsisavinimui ir tobulėjimui. Vaikai turi turėti „mokymosi“ vedlį, nes kitaip jie net nesuvoktų, kur jiems reikėtų eiti. Mokymosi vedlys turi turėti bent gyslelę autoriteto, savotiškos magijos, kuri leistų juo tikėti ir pasitikėti, kaip galinčiu parodyti vaikams kelią. Ne autoritariškai stumti, o autoritetingai vesti.

Unsplash.com nuotrauka

Mokymasis, žinios, įgūdžiai, matyt, niekada nebus tik žaidimas. Vaikai ir suaugusieji turėtų suvokti, kad išmokti, mokytis ir įgauti žinių – pastangų reikalaujantis užsiėmimas. (Pa)siekti yra sunku. „Lengvumo“ kultūra, į kurią panardina visuomenės gerovė, savaime suprantama gerovė ir greitą pasitenkinimą (angl. instant gratification) teikiančios technologijos neturėtų būti ir mokyklos dalis. Vaikai mokykloje turėtų gauti įrankius, kaip dorotis su išoriniame pasaulyje tarpstančiu chaosu, o pati mokykla turėtų išlikti stabili, ramybės oazė, kurioje vaikas supranta mokymosi, įgūdžių ir žinių įgijimo naudą ir tikslus – pažinti ir tobulėti.

Pirmąją teksto dalį galite paskaityti čia.