Adomas Jacovskis, 1967 m. Aleksandros Jacovskytės fotografija
Dailininkė Aleksandra Jacovskytė. Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka

„Pažiūrėkite, kokia ji graži... Mudvi susitikome žiemą, sakau jai: stovėk ir žiūrėk į objektyvą šaltai. O čia mano brolis pro virtuvės langą. Marijaus tėvas. Įsivaizduojat, kaip tai seniai buvo?.. Nieko toks, tiesa? Jaunystėje – kaip koks prancūzų aktorius“, – aprodydama savo fotografijų parodą atnaujintoje Vilniaus mažojo teatro fojė man pasakoja ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ. Teatro dailininkė, grafikė, fotografė rugsėjo 20-ąją čia atidaro kameriškesnę savo 2012 metais Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ eksponuotos parodos „Vilniaus veidai“ versiją. 

Nespalvotose fotografijose – ir vienoje spalvotoje (kaip menininkė teigia: dėl įspūdžio) – A. Jacovskytės įamžinti daugiausia veidai iš jos artimos jaunystės aplinkos. Daugelis tų veidų – garsios šiandienos kultūrinio pasaulio asmenybės, ir daugelio jų, žvelgiančių iš menininkės fotografijų, jau nebėra: architektės Gražinos Pajarskaitės-Gagos, menininko Rimtauto Vincento Gibavičiaus, dailininko Tado Kosčiuškos, grafiko, scenografo Mečislovo Bulakos, grafiko Vytauto Kalinausko. Kaip ir išėjusiųjų anapilin, nebėra ir A. Jacovskytės užfiksuoto autentiško, senojo Vilniaus veido, nostalgiškos tų laikų jo atmosferos, architektūros interjerų ir eksterjerų faktūrų. Kaip, matyt, daugelis pasakytų – to legendinio Vilniaus, kokio daugiau nebepamatysi. 

„O šitą fotografiją su vaikais, žinote, kaip pavadinau? „Abbey Road“. Prisimenate tą „The Beatles“ viršelį?.. O čia vyrai iš mūsų instituto. Spėkite, kiek jiems metų?“ – klausia. „Arti dvidešimties“, – atsakau. „Devyniolika. Matote, beveik atspėjote, nors visi man sako, kad jiems arti trisdešimties. Tokie solidūs, su švarkais. Oi koks šis buvo fainas, – toliau po parodą vedžioja A. Jacovskytė. – Ir gražus, ir protingas, ir baisiai talentingas. Ir jo jau nebėra... O šis žmogus gyvas, ir kai pamatė šią fotografiją, pradėjo verkti... Kaip mes tada jauni gyvenome ir neįtarėme, kad vis dėlto taip blogai toje terpėje...“ 

Aleksandros Jacovskytės fotografija
Gaga. Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija

Žvelgdama į savo praėjusio nostalgiško laiko blyksnius menininkė teigia, kad viskas jos fotografijose iš tikrųjų labai paprasta. Žmonės ir miestas. „Bet aš jau jaučiuosi atitraukta nuo tos nostalgijos, nes neįmanoma gyventi praeitimi, net įsijausti į ją. Žiūri, prisimeni tuos žmones, daugelio juk jau nebėra... Kitoks aš jau žmogus. Ir kitaip fotografuoju“, – šypsodamasi kalba A. Jacovskytė. 

Savo draugus, kolegas, pažįstamus ar žinomus žmones Vilniaus aplinkoje ji fotografuoja nuo studijų laikų. Turi sukaupusi negatyvų su jų portretais kolekciją, kurtą nuo 1963 iki 1993 metų. Viskas A. Jacovskytės kiekvienoje fotografijoje preciziškai uždokumentuota: kas, kur, kada.

Mažojoje menininkės parodoje „Vilniaus veidai“ Mažajame teatre galima pamatyti ir keletą naujų jos fotografijų su šio teatro kūrėjų veidais – režisieriumi Rimu Tuminu, scenografu Adomu Jacovskiu, kompozitoriumi Faustu Latėnu. Tai jos užfiksuotos akimirkos iš Mažojo teatro gastrolių Italijoje, Pompėjos antikiniame teatre, kur Lietuvos teatro kūrėjai su režisieriumi R. Tuminu pristatė premjerą „Edipas Kolone“. Šiuolaikinė Ruggero Capuccio pjesė pasakoja apie paskutinį Edipo kelionės etapą, jo kančią, kol žemė jį priglaudė su visomis jo nuodėmėmis – tokį, koks jis yra. Šį spektaklį turėjo režisuoti Eimuntas Nekrošius. Bet nutiko taip, kad šis spektaklis buvo skirtas jam atminti.

Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija

A. Jacovskytė prisipažįsta, kad jai pačiai dabar labai įdomu tyrinėti šias senas fotografijas.

„Tik gerokai vėliau supratau, kad fotografuoti man buvo labai įdomu. Man, tada jaunam žmogui, taip norėjosi perprasti tą dar nepažintą išorinį pasaulį. Ir žmones – tokius skirtingus. Tik tuomet aš to sau sąmoningai neformulavau, – prisiminimais, kylančiais žvelgiant į fotografijas, dalijasi A. Jacovskytė. – Tėvas mane visko išmokė. Man dar nebuvo vienuolikos metų, kai jis man nupirko fotoaparatą ir paaiškino visą procesą, ką ir kaip daryti, nuo pat pradžios iki galo. Rūsyje turėjome tėvo įkurtą fotolaboratoriją, ir tai buvo viena mano mėgstamų vietų – ten aš jausdavausi laisvai. Kol studijavau, negalėdavau jausti savo profesijos laisvės – daug dar visko man reikėjo ir suprasti, ir patirti, ir išmokti. Bet fotografijoje aš jau tuomet jaučiausi savarankiška. Be to, man labai patiko žmonės, kurie mane supo. Aš niekad nefotografavau tų, kuriems buvau abejinga. Paskui netgi pati pastebėjau, kad jei fotografuoju žmones ar vakarėlyje, ar kur kitur – į mano objektyvą nepatenka tie, kurių nejaučiu.“ 

A. Jacovskytė kalba ir apie tai, kad niekada negalvoja apie savo fotografijų parodas, fotografavimas jai tiesiog tapęs gyvenimo dalimi – labai svarbia. Nes kostiumų, scenografijos kūrimas – visai kitokia veikla, tai kolegialus darbas, pabrėžia menininkė, reikalaujantis daugiau atsakomybės negu fotografavimas. 

„O fotografijoje aš lieku viena akistatoje su savimi. Čia keliu sau kitokius reikalavimus. Mane labai įkvepia italų neorealistinių filmų stilistika, todėl, kai galvoju apie fotografijas, noriu, kad tai būtų tarsi kadrai iš filmo, kad žmonės neatrodytų specialiai nufotografuoti, kad jie nepozuotų, nestovėtų vienoje linijoje. Kartais tas žiūrėjimas tiesiai į objektyvą labai geras, bet tai priklauso nuo žmogaus, kaip jis jaučiasi – ar gali ramiai pažiūrėti ir galvoti ką nors savo, ar iš karto pradeda nerimauti, kaip čia jam gražiau atrodyti. Kartais yra žmonių, kurie bijo kameros. Bet jie manęs nebijo“, – pasakodama visą laiką šypsosi. 

Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija
Aleksandros Jacovskytės fotografija

Prisimindama savo pirmąją surengtą fotografijų parodą, menininkė teigia, kad tai buvo 2003 metais „Aido“ galerijoje, kur fotografijos buvo eksponuojamos kartu su jos piešiniais. „Tai buvo labai seniai. Ir tai buvo autentiškos fotografijos, žinoma, daugiausia žmonių portretai – netgi visiškai be etiketažo, tiesiog fotografijos, priklijuotos ant tauriai tamsaus fono iš kartono. Tai buvo mano pirmoji paroda – per du kambarius. Pasakiau tada: pirmame turi būti piešiniai, nes jeigu bus atvirkščiai – fotografijos, piešinių niekas nežiūrės“, – ir vėl nesiliauja šypsotis. 

A. Jacovskytė prisimena ir kartu su skulptore Ksenija Jaroševaite kartu surengtą parodą Šiaulių dailės galerijoje, kuri vėliau buvo eksponuota ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, kur A. Jacovskytė dirba. „Šią parodą labai norėčiau padaryti iš tikrųjų, atkartoti ją, nes nebuvo padaryta fotobūdu – iš mano nuotraukų buvo atspausdintos gana didelės kserokopijos, ir aš jas sukomponavau tam tikru ritmu. Tikrai reikia padaryti šią parodą, – sau žada menininkė, – nes man gaila, kad tų nuotraukų daug kas nematė. O jose – jau visiškai kitokie žmonės, nufotografuoti po 2000-ųjų.“ 

Aleksandros Jacovskytės parodą „Vilniaus veidai“ prieš spektaklius galima apžiūrėti Vilniaus mažojo teatro (Gedimino pr. 22) fojė. Teatro administracija žada pamąstyti apie galimybę žmonėms fotografijas pamatyti ir dienos metu.