Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Neseniai popiežiaus lėktuve pagaliau jau ir garsiai buvo ištartas žodis „schizma“. Tiesą sakant, aš pati nežinau, kiek rimtai reikia žiūrėti į schizmos grėsmę šiandien Bažnyčioje. Bet manau, kad suprantu tą truputį mįslingą popiežiaus atsakymą: nebijau, bet meldžiuosi, kad nebūtų. Jeigu tiki, kad Bažnyčia gyvuoja Dievo valia ir Jo palaikoma, tada ji ištvers bet kokią schizmą, nors, aišku, būtų smagiau, jeigu netektų to ištverti. O jeigu tuo netiki, tada Bažnyčia apskritai neturi jokios prasmės. Taip yra todėl, kad Bažnyčia nėra vien politinių batalijų ir viešųjų ryšių triukų arena, bet visų pirma tikinčiųjų bendruomenė.

Vienu metu žodis „bendruomenė“ man buvo pradėjęs kelti alergiją. Tada mokiausi jėzuitų gimnazijoje, dalyvavau moksleivių ateitininkų veikloje, o katalikų gyvenimo fone visa jėga skleidėsi charizminis sąjūdis. „Bendruomenė“ buvo labai svarbus žodis visiems šiems dalykams, ir visais atvejais jis turėjo labai emocingą, net, drįsčiau sakyti, sentimentalų krūvį. „Bendruomenė“ – tai toks kažkoks glėbesčiavimasis ir gal net paašarojimas, būtinai su gitaromis. Ir man labai ilgai užtruko, kol praėjo noras šaipytis ir vaipytis iš tokių bendruomenių.

Man rodos, panašią klaidą daro daug žmonių. Vieni, pavadinkime, ekstravertiškesni, įsivaizduoja, kad bendruomenė reiškia dalijimąsi viskuo, o jau ypač viskuo, kas širdyje (net jei ne viskuo, kas piniginėje). Kitiems, santūresniems, tai nejauku, ir jie tada savo ruožtu mano, kad jokia bendruomenė jiems nereikalinga, ir jie su tokiais psichais nenori turėti nieko bendro. Sentimentalumas, kalbant apie bendruomenę, niekaip neslūgsta. Kaimynų bendruomenė, pavyzdžiui, yra šauni ir faina dėl to, kad kartu švenčia visas šventes. Bažnyčios bendruomenė, žinoma, turi groti gitaromis ir traukti bendrą giesmę taip, kad stogas kilnotųsi.

Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Bendruomenės yra vienijamos bendrų interesų, ir dažnai visų pirma pragmatiškiausių. Miestiečiams, pavyzdžiui, rūpi, kad užtektų vietų darželiuose, kad būtų tvarkingai išvežamos šiukšlės ir kad gatvėse sutilptų judantys ir stovintys automobiliai, dviračiai ir pėstieji. Kaimynus vienija renovacija, kova su kokiais nors vietos triukšmadariais ar nevaleikomis ir vaikų žaidimo aikštelė. Negražu sakyti, bet nors šeimą tuose sentimentaliuose kontekstuose kartais pateikiame kaip bendruomenės etaloną, dažnas iš mūsų juk vargu ar apskritai pakęstume savo uošviją ir švogeriją, jei ne švenčiausias ir brangiausias bendras interesas – bet ką padaryti dėl labai mylimo vyro ar žmonos, sūnaus ar dukros, brolio ar sesers.

Gerai, jeigu kaimynai, pasisodinę gėlynus ir susiremontavę kanalizaciją, taip vieni kitiems patinka, kad net surengia kokį pikniką, bet Kūčių vakarienės dauguma žmonių susėda su savo šeima, o ne su kaimynais. Gražu, jeigu mieste, pasirūpinus būtiniausiais reikalais, pasiūlomos dar ir nemokamos sporto treniruotės lauke, bet dauguma žmonių labiausiai mėgsta žaisti krepšinį ar tinklinį su savo draugais, o ne su atsitiktiniais miestiečiais. Ir puiku, jeigu Bažnyčioje – pakili nuotaika, skamba gitaros ir glėbesčiuojasi visi, kam tik tai prie širdies. Bet ne glėbesčiuotis į Bažnyčią renkamės. Taip pat, beje, ten nesirenkame dėl to, kad mus vienytų politinės pažiūros, nesileiskime taip klaidinami mėginančiųjų steigti specialias „krikščioniškų vertybių“ partijas.

Iš tikrųjų viskas labai paradoksalu ir labai paprasta. Jeigu į Bažnyčią renkamės, manydami, kad mus ten traukia ir vienija bet kas – pažiūros, emocijos, temperamentai, įsitikinimai, simpatijos, kultūra, vertybės, tradicijos – išskyrus meilę Eucharistijai ir joje gyvenančiam amžinai mūsų tarpe likusiam Dievui, kuris tapo žmogumi, tuomet pati Bažnyčia yra tiek pat prasminga ir tiek pat patvari kiek, pavyzdžiui, mezgimo būrelis.

Bet jeigu mes iš tikrųjų buriamės, nes Dievas taip mus myli, kad net nusprendė tapti vienu iš mūsų ir amžinai gyventi mūsų tarpe, tada kaip tik visai nesvarbu nei pažiūros, nei temperamentai, nei įsitikinimai, nei tradicijos. Tokia meilė neįveikiama, toks pažadas nesulaužomas, tokia bendruomenė neišardoma. Ir tokia laimė šioje žemėje apskritai neįmanoma. Bet yra.