Finalinio festivalio koncerto akimirka. J. Klietkutės nuotrauka

Kultūros dienraštis „7 meno dienos“, Nr. 28

Rugpjūčio 23-iosios vakarą Kretingos pranciškonų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje prasidėjęs III Tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis buvo ypatingas daugiaplaniškumu ir daugiasluoksnėmis jungtimis, pirmiausia tarp publikos ir atlikėjų. Šias jungtis teko stebėti, girdėti ir jausti visuose koncertuose. Šių metų festivalis dedikuotas Baltijos kelio 30-mečiui. Kiekviename koncerte buvo atskleisti ryšiai, jungiantys vėlyvuoju Renesansu ir ankstyvuoju baroku įvairių šalių ryškiausiuose muzikiniuose centruose sukurtą muziką.

Kita, nors ir neįvardyta, bet širdyje skambanti dedikacija buvo skirta patiems broliams pranciškonams, prisimenant jų išėjimą iš pogrindžio dar sovietinėje Lietuvoje ir sugrįžimą į Kretingos parapiją bei dalyvavimą jų kuriamos bendruomenės įvykiuose. Nuo 1989 m. šį rudenį (lapkričio 19 d.) bus praėję 30 metų, kai per Kristaus Karaliaus iškilmę Kretingos bažnyčioje pranciškonai aukojo pirmąsias šv. Mišias ir buvo atkurta Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. 

Tačiau pagrindinė šio koncertų ciklo radimosi priežastis yra Kretingos bažnyčioje esantys XVII a. vargonai, laikomi seniausiais Lietuvoje. Šis koplyčioje saugomas nedidelis, retas, ypatingo skambesio instrumentas 2017 m. buvo perkeltas į pagrindinę bažnyčios erdvę ir tapo prieinamas plačiam klausytojų ratui. Spėjama, jog apie 1680 m. mažyčius vargonėlius, kurių dalys buvo rastos Gintališkės bažnyčioje, sukonstravo nežinomas Mažosios Lietuvos ar Kuršo meistras. 2004 m. vargonus restauravo ir Kretingoje pastatė Vilniaus vargonų dirbtuvė (vadovaujama Rimanto Gučo). Vargonai suderinti istoriniu, dabar neįprastu ausiai 465 Hz aukščio derinimu, būdingu XVII a. instrumentams. 

Festivalio atidaryme dalyvius ir gausiai susirinkusius klausytojus savo apsilankymu pagerbė iškilūs Bažnyčios atstovai, specialiai iš Rygos atvyko Šveicarijos konfederacijos ambasados Latvijai, Lietuvai ir Estijai misijos vadovo pavaduotojas Aldo de Luca. Koncertų dalyvius ir programą pristatė festivalio prodiuserė dainininkė Renata Dubinskaitė ir senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ bei šio festivalio meno vadovas, išilginės fleitos ir korneto atlikėjas Rodrigo Calveyra.  

Festivalį koncertu „Perlų vėrinys: muzika kornetams ir barokiniams trombonams nuo Pietų iki Šiaurės Europos“ pradėjo Šveicarijos kolektyvas „I Fedeli“. Į ansamblį susibūrę muzikai iš įvairių šalių atliko prancūzų, flamandų, italų, ispanų, Šiaurės ir Pietų Vokietijos, Austrijos bei Anglijos XVI–XVII a. kompozitorių kūrinius. Vėlyvajame Renesanse ir ankstyvajame baroke gyvavusią muzikinę atmosferą senoviniais instrumentais atkūrė Josué Meléndezas Peláezas (ansamblio meno vadovas) ir Rodrigo Calveyra (kornetai), Catherine Motuz, Simenas van Mechelenas (trombonai), Wimas Becu (bosinis trombonas) ir Maria Morozova-Meléndez (vargonai).

Talentingi ir išprusę atlikėjai grojo vienu pulsu, vienu kvėpavimu, jautė menkiausią vienas kito niuansą, gestą, impulsą. Galima buvo gėrėtis darniu muzikų susikalbėjimu, visiškai pateisinusiu ansamblio „I Fedeli“ (liet. „ištikimieji“ arba „tikintieji“) pavadinimą. Išmėginant akustines galimybes iš įvairių bažnyčios vietų klausytojai buvo stebinami ir netikėtomis atlikėjų lokacijomis. Ottavio Bargnani kanconoje (Canzon 16 a 5 „La Monica“) po vargonų solo lyg aidas iš už altoriaus vienas po kito pasigirdę klausytojams neregimi kornetai ir kiti instrumentai finalinę kanconos dalį atliko bažnyčios centre. Taigi koncerte netrūko ir teatrališkų elementų. Dar vienas jų radosi netikėtai: grakščiai sėdinčios dviejų vargonininko asistentų figūros abiejose vargonų pusėse priminė barokinį paveikslą. 

Kaip koncerto pradžioje drauge pagiedotas Lietuvos himnas suvienijo auditoriją, tokia pat jaudinanti buvo ir koncerto pabaiga. Publika jautriai reagavo į dar vieną staigmeną. Nuskambėjus paskutiniams kūriniams, muzikantai atliko R. Calveyros senoviniams instrumentams aranžuotą Juozo Naujalio giesmę „Lietuva brangi“. Užsienio muzikų pagarba, parodyta Lietuvai ir čia susirinkusiems žmonėms, sujaudino klausytojus. Visi stovėdami giedojo kartu. Tačiau net ir šia iniciatyva koncertas nesibaigė. Pranciškonai laimino muzikantus giedodami bendruomeninę giesmę. Buvo matyti, kad šis ekumeninis susivienijimas stipriai paveikė atlikėjus, kai kurie jų negalėjo sutramdyti ašarų. Kaip atsaką ir padėkos ženklą bendruomenei, dar vienam bisui jie atliko džiaugsmingą Italijoje gyvenusio XVI–XVII a. sandūros kūrėjo Salamone’o Rossi kompoziciją. 

Kiekviename festivalio koncerte senoji muzika buvo pristatyta vis kitu rakursu. Antrąjį festivalio „Turas po Europą“ vakarą garsines ir tembrines istorinių vargonų galimybes demonstravo Ženevos aukštosios muzikos mokyklos vargonų ir improvizacijos profesorius, Šv. Petro katedros Ženevoje vargonininkas bei kariljonininkas Vincent’as Thévenazas. Jis atskleidė visą mūsų vargonų registrų spalvų spektrą nuo švelniausių 8 ir 4 pėdų fleitinių iki principalinių balsų derinių, apvainikuodamas vargonų ripieno skambesį išskirtinai ryškiu trompette

Antrąjį festivalio savaitgalį (rugpjūčio 29 d.) skambėjo žinomo italų baritono Furio Zanasi ir jam akompanavusio vargonų virtuozo Lucos Guglielmi rečitalis. Koncerte „Balsui solo su simfonijomis“ XVI–XVII a. kompozicijos pasakojo sakralinio monodinio-vokalinio repertuaro ir instrumentinio solo su akompanimentu atsiradimo istoriją. Įvairių senovinių klavišinių instrumentų solistas bei kompozitorius Luca Guglielmi meistriškumu žavėjo ir rugpjūčio 30-ąją. Rečitalyje „Apolono heksakordas“ jis pateikė visą spektrą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje sukurtų kompozicijų, skirtų atlikti vienu manualu. „Hexachordum Apollinis“ vadinosi Johanno Pachelbelo kūrinių klavišiniams instrumentams rinkinys (1699 m.), dedikuotas dviem svarbiausiems vokiečių vargonų meistrams: Dietrichui Buxtehude’i ir Franzui Xaverui Richteriui. 

Festivalis užbaigtas koncertu „Baltijos kelias: muzikinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos jungtys“, įtraukusiu šių trijų Baltijos šalių atlikėjus ir kompozitorius. Koncerte dalyvavo Rodrigo Calveyra (kornetas, išilginės fleitos), Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Nerijus Masevičius (bosas) bei viešnia iš Latvijos Agnese Kanniņa-Liepiņa (barokinis smuikas) ir estas Reinutas Teppas (vargonai). Klausytojams buvo pristatyti ne tik žinomi, bet ir primiršti trijų Baltijos valstybių baroko kompozitoriai: LDK kanclerio Leono Sapiegos kapelmeisteris Giovanni Battista Cocciola ir Vazų dvaro vargonininkas Tarquini Merula; Latviją reprezentavo Johannas Valentinas Mederis bei Johannas Fischeris, Estijai atstovavo Dietricho Buxtehude’s mokinio, talentingo estų kilmės kompozitoriaus Ludwigo Busbetzkio kūryba, beje, kai kurie jo opusai neretai priskiriami didžiajam jo mokytojui. 

Į senosios muzikos vandenyną organiškai įsiliejo šių dienų estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūriniai. R. Teppo vargonais solo atliekamas Pärto „Pari intervallo“ (galima versti „tolygi distancija“, tai vienas iš kompozitoriaus tintinnabuli stiliaus pavyzdžių) panardino į vibruojančias garso bangas. Aštuonių pėdų fleitinių registrų deriniu išgautas mistiškas tremolo efektas priminė Renesanso epochoje pamėgtą lėtąją tocatta per la levatione, dažnai atliekamą vargonais šv. Mišiose per pakylėjimą. Kitas koncerte skambėjęs Pärto kūrinys „Tėve mūsų“ yra dedikuotas popiežiui Benediktui XVI ir buvo atliktas švenčiant jo dvasiškojo pašaukimo 60-metį Vatikane (2011 m.), o specialiai šiam festivaliui R. Calveyra jį aranžavo mecosopranui, smuikui ir vargonams.

Kaip ir kiekvienas šio festivalio koncertas, taip ir šis neapsiėjo be biso, kuriam „Canto Fiorito“ su svečiais atliko nuotaikingą Merulos „Confitebor tibi Domine“. 

Festivalis įgyvendino ir dar vieną svarbią misiją – buvo puiki senosios muzikos mokykla, kurią patyrė kiekvienas šio koncertų ciklo dalyvis. Prieš kiekvieną koncertą organizatoriai publiką supažindindavo su programa, atlikėjais, kūrinių turiniu ir sukūrimo aplinkybėmis, pasakojo apie senovinius instrumentus, aiškino neįprasto mūsų ausiai derinimo niuansus ir skambėjimą. Galbūt ir tai lėmė, jog į kiekvieną koncertą rinkosi vis gausesnė publika. 

Savaitė iki festivalio pradžios visuomenei buvo pristatytos visų koncertų programos lietuvių ir anglų kalbomis su išsamiais aprašymais, o kiekvienam koncertui meniškai parengtus informatyvius bukletus buvo malonu paimti į rankas. Čia neapsieita be nuoširdžiai dirbančių žmonių iniciatyvos. Festivalio ryšių su visuomene atstovės, semiotikės, A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantės Dalios Kaladinskienės išversti aktualūs tekstai artėjant renginiui buvo platinami internete ir lengvai prieinami besidomintiems senąja muzika.

Festivalio koncertuose nuoširdžiai talkino ir daugiau savanorių, tarp kurių buvo tapytojas, poetas ir vertėjas Audrius Dzikaras. Dalyvius rūpestingai globojo prieš pusmetį į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai – dabartinis bažnyčios klebonas Astijus Kungys (OFM) ir vienuolyno gvardijonas Gediminas Numgaudis (OFM). Šio straipsnio autorei taip pat pasisekė, jog atvykus į pajūrį buvo galimybė pasinerti ne tik į jūros, bet ir į renesansinės bei barokinės muzikos bangas.