EPA nuotrauka

Kinija lietuviškų naujienų srautuose pasirodo nedažnai. Nors pastaruoju metu mūsų draugystę su šia šalimi analizuoti privertė netikėtas susidūrimas minint Baltijos kelią. Tą dieną Vilniaus Katedros aikštėje vyko ir Honkongo protestuotojų palaikymo akcija. Baltijos kelias buvo minimas ir Honkonge, bet ne kaip istorinis įvykis, o kaip šiandienė kova už demokratiją. Kinijos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, išpuoliai prieš taikius akcijos dalyvius tapo pretekstu ne vienam pokalbiui apie Kinijos daromą įtaką, ekonominę naudą, demokratijos padėtį toje šalyje.

Ekonominės temos ir skaičiavimai, kiek Lietuva pritrauks investicijų ir kiek padidins eksportą, akivaizdžiai dominuoja. O štai paklausus apie žmogaus teisių padėtį ir ypač persekiojimus dėl religijos, diplomatiškai nutylama arba, kaip Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininkas Kęstutis Glaveckas LRT aktualijų studijoje, prisipažįstama, jog apie tai nieko nežinoma. Dar vakar į nepatogius klausimus atsakinėti turėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė, nepastebėjusi, kaip mieste atsirado plakatų, reklamuojančių šventę, skirtą paminėti 70-ąsias Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metines. Įsivaizduokite, jei kas sugalvotų su fejerverkais paminėti Sovietų Sąjungos sukūrimą…

Skaitytojo nuotrauka.

Nežinantiems (o gal nenorintiems žinoti) siūlau trumpą apžvalgą apie religiją išpažįstančiųjų persekiojimus Kinijoje. Paklausite, o kodėl apie tikinčiuosius? Kodėl išskirtinį dėmesį turėtume skirti bažnyčioms? Pirmiausia, žinoma, dėl to, kad būtent tikintieji dažniausiai persekiojami. O persekiojami labiausiai dėl to, kad religines bendruomenes yra sunkiausiai sukontroliuojamos, juk tikinčiųjų didžiausias autoritetas yra ne partija, o Dievas. Ir kas labiau prieštarauja totalitarinėms ideologijoms nei požiūris, kad kiekvienas žmogus yra laisvas ir visi esame lygūs? Krikščionybė, o konkrečiai Katalikų Bažnyčia Kinijoje matoma ir kaip užsienio valstybių įtakos įrankis.

Yra ir dar viena sukaktis – praėjo lygiai metai po Vatikano ir Kinijos sutarties dėl Katalikų Bažnyčios padėties šalyje. Pasaulietinėje ir katalikiškoje žiniasklaidoje ir girtas, ir kritikuotas susitarimas šiandien vėl kelią klausimą: ar Katalikų Bažnyčios vadovams buvo verta daryti tokį kompromisą ir tartis su partija, kuri tironiškomis priemonėmis valdo šalį?

Skirtingai nei kitų religijų bendruomenės, katalikai visame pasaulyje yra atstovaujami popiežiaus ir viso Vatikano diplomatinio korpuso. Tokia politinė galia leidžia derėtis dėl tikinčiųjų padėties net Kinijoje. Panašu, kad būtent toks procesas ir vyksta, o Vatikano ir Kinijos susitarimas, pasirašytas 2018 metų rugsėjo mėnesį, kaip tik ir yra vienas iš diplomatinių žingsnių, siekiant palengvinti katalikų padėtį. Susitarimo tekstas yra slaptas, bet vasarą Vatikano publikuotas aiškinamasis dokumentas bei šiandieniai įvykiai Kinijoje leidžia spėti bent jau kelias dokumento detales.

Krikščionys Kinijoje. EPA nuotrauka

Katalikų Bažnyčios padėtis Kinijoje yra unikali. Nuo 1957 metų egzistuoja „Patriotinė Katalikų Bažnyčia“, kurią įkūrė Kinijos komunistų partijai lojalūs asmenys. Šios Bažnyčios vyskupai, neva išrinkti vietinių bendruomenių, iš tiesų buvo paskiriami Komunistų partijos. Vatikanas „Patriotinę Katalikų Bažnyčią“ atskyrė nuo Katalikų Bažnyčios, Komunistų partijos paskirtieji vyskupai ir jų šventinti kunigai tapo ekskomunikuoti, o Katalikų Bažnyčia Kinijoje ėmė veikti pogrindyje. Vatikanas slapta skirdavo vyskupus, o jie slapta teikdavo šventimus kunigams, religinės apeigos buvo atliekamos taip pat slapta. Po minėto susitarimo pogrindyje veikusios Katalikų Bažnyčios bendruomenės gali vėl viešai išpažinti tikėjimą, jei vyskupai ir kunigai tampa ir „Patriotinės Katalikų Bažnyčios“ nariais. Toks „registravimasis“ partijos įsteigtoje Bažnyčioje tikrai nėra privalomas, bet jis turėtų suteikti galimybę be persekiojimų praktikuoti savą religiją. Tačiau tokia galimybė daugeliu atveju yra tik teorinė.

Kinijos konstitucijoje minima religijos ir sąžinės laisvė, o valdžia įsipareigoja ją ginti. Tik šiame pagrindiniame šalies įstatyme taip pat nurodoma, kad saugomos yra tos religijos, kurios nekelia grėsmės viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir saugumui, neprieštarauja valstybės švietimo sistemai (iš Kirche in Not analizės). Tad šiandien Kinijoje egzistuoja 5 oficialiai pripažįstamos religijos – budizmas, daoizmas, islamas, protestantizmas ir krikščionybė, tačiau oficialiai leidžiama veikti toms religinėms struktūroms, kurios yra sukurtos arba paklūsta Kinijos komunistų partijai. Tos bažnyčios, krikščioniškos ar ne, kurios nesutinka su partijos primetamomis taisyklėmis, veikia pogrindyje.

Mes tikrai suprantame, ką reiškia, kai komunistinėje valstybėje Bažnyčia veikia pogrindyje. Mums tai jau istorija, kurią prisimename, apsilankę muziejuje ar klausydami močiučių pasakojimų, o Kinijoje tai yra dabartis: bažnyčių suniokojimai, kalėjimai, tardymai, kankinimai, ekonominiai suvaržymai, nepagrįstos mirties bausmės. Nevyriausybinės organizacijos (Pavyzdžiui, Open Doors ar Kirche in Not), nuolatos stebinčios žmogaus teisių padėtį pasaulyje, jau ne vienoje savo ataskaitoje parodo, jog Kinija yra viena iš šalių, kur religiją išpažįstantys persekiojami labiausiai.

Krikščionys Kinijoje.

EPA nuotrauka

Kinijoje, kurios populiacija yra 1,4 milijardo, beveik 100 milijonų gyventojų išpažįsta krikščionybę, iš jų apie 36 milijonai priklauso „Patriotinei katalikų bažnyčiai“. Vadinasi, daugiau nei pusė Kinijos krikščionių yra persekiojami dėl savo tikėjimo. Internetinis žurnalas „Bitter Winterrašo apie „stebėtojų“ veiklą. Kinijos gyvenami rajonai yra padalinti į kvartalus, ir kiekvieno kvartalo gyventojus stebi paskirti žmonės, kurie ataskaitas apie vykstančius įvykius ar neramumus keliančius žmones praneša partijai. Ypatingas dėmesys skiriamas tiems gyventojams, kurie susiję su nelegaliomis bažnyčiomis ar grįžo iš įkalinimo įstaigų, kur buvo įkalinti dėl religinės veiklos. Leidyklos, publikuojančios religinio turinio leidinius, juos parduodančios ar kitaip platinančios, rizikuoja susilaukti baudų ar kitų sankcijų. Pareigūnams skiriamos premijos bei kitokie paskatinimai už sulaikytus tikinčiuosius. Katalikų maldos namai, jei nėra nugriaunami, nuo jų „nuvalomi“ visi religiniai simboliai, o pastate įkuriami bendruomenės namai, kur turėtų būti mokoma „socializmo vertybių“. Tikintieji šv. Mišias priversti švęsti lauke, rizikuodami užsitraukti valdžios nemalonę, net Kalėdų ar kitų religinių švenčių metu. Pasitelkiama visa valstybine švietimo sistema, siekiant sukontroliuoti ir suvaldyti partijai nelojalių religinių bendruomenių veiklą, naudojamos visos įmanomos priemonės: klausimynai apie įsitikinimus, tyčiojimasis, pašalinimai, vertybių diegimo pamokos. Įkalinimais ir kankinimais Kinijos valdžia siekia ne tik išgauti reikalingą informaciją, bet ir priversti įkalintuosius atsisakyti savo tikėjimo. Ne tik krikščionys patiria nežmoniškų persekiojimų. Visai neseniai JAV senatas vienbalsiai priėmė „Uigurų žmogaus teisių politikos aktą“, kuriame pasmerkia Kinijos valdžios veiksmus šios musulmonų bendruomenės atžvilgiu. Dokumente, be kitų persekiojimo būdų, taip pat paminėti masiniai suėmimai ir ideologinio perauklėjimo bei priverstinio darbo stovyklos, kur laikoma apie 3 milijonus uigurių.

Šį sąrašą būtų galima tęsti, vardinant skirtingus persekiojimo būdus ar visaip analizuojant persekiojamų žmonių skaičius. Suprantama, kodėl Kinija ar jai kitose šalyse atstovaujantys asmenys neigia panašius pranešimus ir bando menkinti nevyriausybinių organizacijų ataskaitas. Tačiau gyvenančių laisvoje šalyje, kur galima be jokių suvaržymų ieškoti ir rasti įvairiausios informacijos, vertinimų ir konkrečių liudijimų, nežinojimas yra nepateisinamas. O ir žinant, kas vyksta Kinijoje, ar užteks jėgų išlikti tokiems pat principingiems, kokie galime būti, pavyzdžiui, Rusijos atžvilgiu? Ar vis dėlto užmigdysime sąžinę dėl didesnės ekonominės naudos?