Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Rugsėjo 23 d., pirmadienį, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, 18:00 val., vyko ypatingos žydų pamaldos šalia Vilniaus sporto rūmų. Rabinai, atvykę iš Niujorko, Izraelio, Baltarusijos ir Ukrainos, kartu su litvakais ir lietuviais iš Šiaulių, Kauno ir Vilniaus, meldė Dievą atkurti Sporto rūmų statybomis išniekintas žydų kapines.

Rengėjų paprašytas pasakiau kalbą, kaip lietuvius įtikinti, kad reikėtų atsisakyti Sporto rūmų ir Lietuvos žydams gražinti sovietų išniekintas kapines.

Siūlau savo kalbą, kaip pavyzdį, kaip tarp litvakų ugdau ir skatinu lietuvybę. Juos skatinau dalyvauti Lietuvos gyvenime ir laikyti save lietuviais. Mano žodžius šiltai priėmė.

Prieš ketverius metus profesorius Dovidas Katzas paprašė manęs surasti nors vieną katalikų dvasininką, kuris viešai susirūpintų seniausių Vilniaus žydų kapinių likimu. Man nepavyko, bet atjausdamas draugą, pats „Veido“ portale paskelbiau straipsnį ir trijose konferencijose skaičiau mokslinius pranešimus apie sampratas, kurios padėtų mums susigaudyti, kodėl prasminga tenkinti tikinčiųjų žydų reikalavimą atsisakyti Sporto rūmų ir gerbti toje vietoje buvusias žydų kapines. Šį vakarą jums per penkiolika minučių pristatysiu, kaip įsivaizduoju šias kapines, ką jos mums galėtų reikšti.

Vilniaus žydų kapinės kaip vertybių derinys, ramybės sprendinys, dvasios telkinys, veiklos kalnas ir dangaus vartai.

Šios penkios sampratos padės plačiau sudominti, surūpinti, įkvėpti Vilniaus gyventojus ir Lietuvos šalininkus atjausti ir palaikyti Lietuvos ir išeivijos pamaldžius žydus.

Vertybių derinys

Užaugau Kalifornijoje ir nuo vaikystės aiškinau amerikiečiams, kad mano šalis okupuota, mums reikalinga pagalba iškovoti nepriklausomybę. Užtat, savaime suprantama, lietuviai taip pat palaiko kitas tautas, užstoja nuskriaustuosius, gina tikinčiuosius. Lietuvybė tai vertybė, tad norėtųsi, kad visi, kas tik trokšta, būtų lietuviais. Žaviuosi Lietuvos žydais, taip gyvai išplečiančiais lietuvybės sąvoką. Man visa tai susiveda į klausimą, ar mes nuo Gedimino kalno norime matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės litvakų kapines ar jas išniekinusią Sovietų Sąjungos bolševikų kultūros paminklą?

Žiauru, bet mes – tiek lietuviai, tiek žydai, tiek amerikiečiai – esame pažeisti žmonės. Susiduriame su nuskriaustomis pasąmonėmis. Daugybė lietuvių, o gal net ir žydų, pasąmonėje esame prisirišę prie pažįstamo sovietinio paveldo ir ginamės nuo mums svetimo žydiško paveldo.

Iš pradžių galvodavau, reikia padėti lietuviams atjausti žydus, mums reikia giliau ir plačiau suprasti lietuvybę, reikia ieškoti bendrų vertybių. Nagrinėdamas supratau: visgi mūsų visų tapatybės asmeniškos ir jų nesuvienodinsime. Užtenka žinoti, kad yra žydų tikinčiųjų, tegul ir nedaug, tačiau kurie nuoširdžiai jaudinasi dėl Vilniaus žydų kapinių likimo. Kuo tiksliau išsakys ir širdingiau mums primins, kas juos jaudina, tuo aiškiau bus mums visiems kitiems, kad privalome į juos atsižvelgti vardan ramybės.

Aišku, jeigu Vilniuje trečdalis gyventojų būtų žydai, kaip kadaise, tai juos jau būtumėme išgirdę. Klaiku, bet mūsų žydai išžudyti. Kilnu, jautru ir teisinga įsiklausyti į Rūtą Bloštein, Dov-Ber ir Chaya Fried ir kitus pamaldžius žydus ir savaip persakyti jų rūpesčius, kad visi suprastų reikalo svarbą. O tokiam sąmoningam pokalbiui tenka kreiptis į visų įvairiausias vertybes.

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Panašiai kaip metant rūkyti, neužtenka vienos kurios svarbiausios priežasties. Mat dėl įpročio pasąmonė visada sugebės išaukštinti išsigalvotą malonumą. Sąmonė privalo atkakliai remtis tegul ir prieštaringais, bet visais įmanomais samprotavimais – tai brangu, dvokia, svetima, nepavyzdinga, nesveika, nedraugiška, nemalonu, nemandagu, nuodėminga – ir tik tada pasąmonė pasiduos tikrovei.

Ramybės sprendinys

Vilniaus žydų kapinių klausimu visada reikia teikti pirmenybę mūsų pamaldiems žydams: kas juos nuramintų? Ramybėje mūsų sąmonė teisingai suderins visas mūsų vertybes.

Siūlau skaityti architekto Christopherio Alexanderio knygą, „Amžiną statybos meną“. Jį domino statinių ir erdvių gyvybė. Kodėl pasijuntame, kad profesionalų architektų šiuolaikiniai statiniai mus marina, tuo tarpu tradiciniai pastatai mus gaivina? Jisai kaip mokslininkas mūsų paklaustų, kaip jaučiamės šalia Sporto rūmų? Ar jie skleidžia pilnatvę, ramybę? Dėl išvaizdos galim ginčytis, visgi kiekvienas sutiksime, kad Sporto rūmai, kaip erdvė, nežmoniški, ilgiau pabuvus mus erzina, glumina, sekina, žlugdo, marina. Mat partija ir jai tarnaujantys architektai tiesiog primetė aplinkai savo brėžinius ledo ritulio arenai. Tuo tarpu, jeigu Lietuvos ir išeivijos pamaldūs žydai susitartų tarpusavyje, ko labiausiai nori, jeigu pabendrautų su aplinkiniais gyventojais ir į juos atsižvelgtų, jeigu kapinėse bus žalumos, tai visų išpuoselėta santarvė mus džiugins kaip užuovėja nuo mus spaudžiančių kasdienybės rūpesčių.

Dvasios telkinys

Sporto rūmai, kaip statinys, nepasiteisino, tiesiog surūdijo. Brangu juos išsaugoti ir naujai pritaikyti. Už tuos pinigus būtų galima juos išardyti, atkurti žydų kapines, ir kur nors kitur Vilniuje pastatyti naujus, žmoniškus, šiuolaikiškus kongresų rūmus. Nepaisant to, įsivaizduoju, Lietuvos ir Vilniaus politikai menkina Vilniaus žydų kapines, kaip ūkiškai nepasiteisinančias, iš esmės kertančias su pelnu, plėtra ir gerove.

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Užtat svarbu išmokti vertinti dvasinį kapitalą, kokį turi Kryžių kalnas, Aušros Vartai ar Valdovų rūmai. Dvasios telkinys kaupia ne tai, ką turime, kas yra, ne esamybes, o kaupia tai, ko atsisakome, kas galėtų būti, mūsų galimybes. Vilniaus žydų kapinių vertė pasireiškia jų galia dvasinei veiklai pritraukti skirtingiausių žmonių. Šį dvasios telkinį maitina ypatingas pamaldžių žydų tikėjimas, kad kapinės yra šventesnės už jose palaidotus kūnus. Tai, kas šventa, negali tapti nešventa. Kapinėse šimtmečiais kaupiasi žydų visuomenės pastangos būtent Vilniuje susigyventi su Dievu ir su kitais. Vadinasi, mes, lietuviai, galime visi išsivaikščioti, bet pamaldūs litvakai amžių amžiais rūpinsis Lietuvos kapinėmis, visada prisimins savo tėvynę, bus jai ištikimi. Ogi jų tėvynė, kaip žinau iš profesoriaus Dovido Katzo knygų, yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios šviesybę jie išsaugojo. Ateityje kapinės galėtų būtų akivaizdžiausias, įspūdingiausias, nuoširdžiausias mūsų Respublikos, mūsų tautos, mūsų visų ženklas, kad atjaučiame žydus, juos mylime, jais žavimės, jų pasigendame, jų gedime kaip savo brolių prūsų ar jotvingių.

Žydų kapinės galėtų ir turėtų reikšti ne naudą, ne teisę, o dovaną, kurios pamaldūs žydai patys labiausiai nori, kuria išreikštumėme Vilniaus lietuvių, lenkų, rusų gerą širdį, kuria įkvėptumėme ne tik Rytų Europą, bet visą pasaulį.

Veiklos kalnas

Pasimokykime iš Valdovų rūmų atstatymo. Atsidavusius šviesuolius paremkime plačiu judėjimu, tarsi veiklos kalnu. Profesorius rabinas Shnayeris Leimanas yra surinkęs daugybę nuotraukų ir šaltinių, kurių pagrindu galima kapines atkurti. Julius Norwila vadovauja naujai įsteigtam komitetui. Įsivaizduoju, komitetui pavyks kapinių ribose ir šalia jų plėtoti deramą veiklą, kad augantis skaičius dalyvių malda, menais ir kitais veiksmais vystytų kapinių galimybes. Šimtai litvakų kreipiasi į teismą. Rūta Bloštein surinko 46 000 parašų. Kapinių sutelkta dvasia labiau įsikūnys, kai vis didesnis skaičius žmonių galės prisidėti vis mažesne auka ar geru darbeliu. Prisiminkime: šimtai tūkstančių žmonių pirko Rūtos bendrovės Valdovų rūmų šokoladus, kuriais vienu litu paremdavo fondą, o puošnia šokoladų dėže savo draugus supažindindavo su šiuo užmoju.

Dangaus vartai

Suvokime Dievo laiko mastus, kaip jam rūpi atskleisti žmonių širdis.

Valdovų rūmų atstatymas užtruko trisdešimt metų. Vilniaus žydų kapinių atkūrimas gali tiek užtrukti, ypač turint mintyje, kaip mūsų žydai patys sunkiai sutaria. Su pagrindu nerimaujame, kad jau nusimato kongresų rūmų statybos. Skubiausia yra įtikinti Vilniaus miesto tarybą nors vienus metus – Gaono metus – sustabdyti visus darbus, išklausyti pamaldžiuosius žydus, suprasti, dėl ko mes išgyvename.

Įžvelkime Dievo neabejingumą. Juk Sovietų Sąjunga sugriuvo, o Sporto rūmų vantinis stogas ne ką patvaresnis. Verslininkai ketino rūmus nugriauti ir kapines užstatyti butais, bet architektams pavyko rūmus apginti kaip paveldo vertybę. Galiausiai statybas atidėjo korupcija ar paprasčiausias godumas. Tad melskime Dievą: juk trokštame liudyti, kaip jo šlovė reiškiasi stebuklais.

Profesorius Dovidas Katzas pabrėžia: Lietuvoje yra geri santykiai tarp lietuvių ir žydų. Bet, mano manymu, praėjo laikai, kai už juos galėtų atsakyti Vytautas Landsbergis ir Emanuelis Zingeris. Yra klausimų, kuriais nedora tenkintis Lietuvos žydų bendruomenės atsakymais, tarsi ji mums būtų geto taryba. Ji negali kalbėti nė Dievo vardu, nė Vilniaus tikinčiųjų vardu. Būtent šitą turi pabrėžti supratingi lietuviai.

O išeivijoje būtina susirūpinti lietuvių ir litvakų santykiais. Mažvydo Nacionalinėje bibliotekoje įsikūrusio Adolfo Damušio demokratinių studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis sąmoningai meluoja neigdamas 1941 m. lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimus žmonijai. Amerikos lietuviai katalikai jį remia, ir Amerikos lietuvių katalikų laikraštis „Draugas“ skleidžia jo melą. Kreipkimės į Pasaulio lietuvių bendruomenę, kad jinai rautų melą, gintų litvakų garbę ir pasirūpintų, kad išeivijos lietuviai prisidėtų prie atjautos ženklo, Vilniaus žydų kapinių grąžinimo žydams.

Džiugu, kad Lietuvoje yra katalikų, kurie myli Lietuvos žydus ir nori mus suprasti. Visgi, kaip brolis Gediminas Numgaudis OFM pabrėžia, Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra pažeista antisemitizmo piktos dvasios. Raginkime Vilniaus arkivyskupiją steigti komitetą, kuris rūpintųsi katalikų ir žydų santykiais.

Melskime Dievą, kaip šiandien meldėmės. Mūsų kapinės yra jo vartai, kur net su savo priešais galime ieškoti gyvenimo prasmės. Mūsų laukia baisūs iššūkiai – klimato kaita, dirbtinis intelektas, žmonių menkumas. Kvieskime Dievą, kad jo išmintis mus drąsintų, kad vieni kitus mylėtume, kad gyventume kaip šviesuolių tauta.