Seimo narys, konservatorius Žygimantas Pavilionis.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys ŽYGIMANTAS PAVILIONIS nesutinka paneigti savo anksčiau išsakytų teiginių, kad projekto dėl valstybės pripažinimo „Romuvai“ teikimas atitinka Kremliaus veikimo būdus, nors tą padaryti jį įpareigojo Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

Birželio 27-ąją Seimui svarstant projektą dėl valstybės pripažinimo senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“, kuris pritrūkus balsų nebuvo suteiktas, konservatorius kalbėjo, kad projektą teikiantieji sąmoningai ar nesąmoningai „vykdo Kremliaus instrukciją“, o KGB nuo sovietmečio „darė viską, kad pagonybė Lietuvoje sustiprėtų“. Dėl pasisakymo, implikuojančio bendrijos grėsmę Lietuvos saugumui, „Romuva“ kreipėsi į Komisiją, kuri nusprendė, kad Ž. Pavilionio pasisakymas neatitinka tikrovės ir „gali skatinti priešiškumą šios religinės grupės atžvilgiu“. Jis buvo įpareigotas per artimiausią Seimo plenarinį posėdį „paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją“. Visą Komisijos išvadą galite skaityti čia.

Kodėl Seimo narys neįvykdo to, kam yra įpareigotas? Ar gali „naudingais idiotais“ būti įvardyti ne tik neopagonys, bet ir krikščionys? Kaip Kremlius savo tikslams pasitelkia religijas ir jų supriešinimą?

„Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kuo rėmėtės, kalbėdamas apie galimą neopagonybės grėsmę Lietuvos saugumui birželio pabaigoje vykusio Seimo posėdžio metu? Neabejotina, kad lietuvybė „romuviams“ yra labai svarbi, juk bendrija kilo iš etnokultūrinio sąjūdžio, su tuo kažkokia dalimi siejasi ir patriotiškumas, rūpinimasis Lietuvos valstybe.

Kodėl mes šiame klausime lietuvybę taip lengvai atiduodame „romuviams“? Ar man lietuvybė pagal apibrėžimą turėtų būti mažiau svarbi, ar aš turėčiau mažiau teisių į Lietuvos etnokultūrą, jei kažkas ją nusprendė paversti religija? Jei noriu būti etnokultūrininkas, turiu atsisakyti krikščionybės, nes negaliu priklausyti dviem religinėms bendruomenėms – kodėl turėčiau už tai balsuoti? Be to, tiesiogiai mano pasisakyme nebuvo kalbama apie „Romuvą“, problema yra dar gilesnė, nes neopagonys Lietuvoje veikia ir per kitus darinius, t. y. bendruomenes, draugijas, klubus ir pan. Kalbėjau apie neopagonybės galimas ir įžvelgiamas grėsmes Rusijos politikos Lietuvos atžvilgiu kontekste. Priešiškumas skatinamas aktyviais veiksmais, o ne atvirai išsakant savo poziciją bei ją pagrindžiant, todėl nėra suprantama, kodėl keturi Etikos komisijos nariai nusprendė, kad neopagonys ir yra būtent „Romuva“ ir kad aš savo pasisakymu paskatinau priešiškumą būtent jos atžvilgiu. Tenka apgailestauti, kad „valstiečių“ dauguma Etikos komisijoje pasirodė išmanantys geriau, kas yra objektyvi realybė, nei kiti Seimo nariai, kurie balsavo prieš, taip pat istorikai, politologai, mokslininkai, konferencijų dalyviai. Beje, negirdėjau, kad „Romuva“ būtų apskundusi kitus asmenis, žymiai radikaliau kritikavusius neopagonybės atgaivinimą Lietuvoje.    

Dėl neopagonybės – užtenka pasižiūrėti į Aleksandro Dugino, vieno įtakingiausių Rusijos imperinės minties propaguotojų, artimo Kremliui ir Rusijos generolams, raštus. Savo žymiausiame Rusijos imperijos plėtros strateginiame dokumente „Geopolitikos pagrindai“ [3-7 dalis], jis skelbia, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra Baltijos šalių išėjimas iš NATO ir vietoj to – demilitarizuotos zonos sukūrimas. Pagrindinį pasipriešinimą šiems Rusijos tikslams jis mato Lietuvos ir Lenkijos santykiuose bei katalikybėje. Be to, jis rašo: „Todėl Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniais Eurazijos geopolitiniais partneriais turėtų tapti jėgos, prieštaraujančios katalikiškai šių šalių orientacijai – neopagonys.“

Šiandien Lietuvoje yra tokių, kurie prieštarauja Lietuvos ir Lenkijos glaudesniam bendradarbiavimui, jam trukdo. Yra neopagonių, kurie agresyviai kritikuoja katalikybę Lietuvoje. Demokratinėje šalyje jie turi tokią teisę, kaip ir aš turiu teisę juos vertinti, manydamas, kad jų kritika atitinka duginišką Kremliaus imperinę doktriną. Jeigu kas nors mano, kad yra kitaip, tegul pagrindžia ir, jeigu nori, taip pat skleidžia savo kitokią nuomonę. Tačiau „valstiečių“ dauguma iš manęs tokią teisę kritikuoti Putino ideologą nusprendė atimti.  

Kalbate apie neopagonių priešpriešą katalikybei, gal galėtumėte pateikti pavyzdžių? Pati „Romuva“ teigia nekelianti jokios grėsmės krikščionybei.

Pasitelksiu kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžius: „Dabar kai kurie žmonės, idealizuodami Lietuvos praeitį ar dėl kitų motyvų, bando atkurti pagoniškąjį lietuvių tikėjimą ir atlieka pagoniškas apeigas. Atrodo, kad žaidžia naujai susikurtu tikėjimu. Vadinamieji pagonys kartais organizuoja krikšto atsisakymo akcijas ir net reikalauja liudijimo, jog jie atsisakė krikšto. Ši detalė verčia sunerimti. Kaip šioje vietoje neprisiminus Kremliaus ideologo Dugino, skelbiančio apie būtinybę plėsti Rusijos imperiją buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse ir kaip vieną iš priemonių naudoti pagonybės kortą.“

O štai keletas citatų iš neopagonybės ideologų straipsnių portale Alkas.lt: „... krikščionybė į Lietuvą atėjo per žiaurų smurtą, todėl lietuvis, tapdamas krikščionimi, tuo savaime nebyliai pritaria savo protėvių, vyrų, moterų ir vaikų, žudymui, savo krašto plėšimui ir niokojimui, savo istorinės atminties, padavimų, tikėjimų, savojo dvasingumo naikinimui“; „Kiekvienas lietuvis, laikantis save krikščionimi, tad turėtų savęs labai rimtai paklausti, kas jam yra aukščiau – Vatikano valstybė, savo valdžią grindžianti ką tik cituota Biblija, ar tėvynė Lietuva su jos dainomis ir pasakomis, sakmėmis ir padavimais? Taip jis iš tikrųjų nustatys savo tautinę tapatybę, aiškiai ir sąmoningai, ir tegu nebemeluoja nei sau, nei kitiems.“ „Taigi per atsivertimą ir krikšto apeigas priimdamas Evangeliją žmogus miršta savo prigimtiniam tautiškumui, jį palaidoja ir prisikelia su nauja, žydiška, tapatybe.“

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Seimo Etikos ir procedūrų komisija nusprendė, kad jūs savo pasisakymais pažeidėte pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, nes nesama duomenų iš Valstybės saugumo departamento ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto dėl bendrijos sąsajų su Kremliumi. Pats teigiate, kad tokiu būdu ribojama jūsų kaip Seimo nario žodžio laisvė. Ar nemanote, kad šiuo atveju peržengėte jos ribas, pasėdamas įtarimą apie sąsajas su Kremliumi be įrodymų?

Štai jūsų feisbuko puslapyje viena moteris rašo, kad ją asmeniškai žeidžia jūsų svarstymas apie bendriją, kuriai ji priklauso, ir Putiną: „Esame patriotinių pažiūrų, ne vienas mano šeimoje ir galvą dėl Lietuvos guldęs […] Lietuvoje gyvename sąžiningai, jai dirbame net tada, kai būna labai sunku, kai trūksta lėšų net duonai ant stalo. pati buvau auklėjama, kad Lietuva ir dievai yra svarbiausi dalykai šioje žemėje, taip dabar auklėju ir savo vaikus.“

Pirma, ne aš vienas įžvelgiu tokias tendencijas, antra, tokios rūšies įrodymus turi rinkti VSD, kaip žinote, tai nėra taip paprasta, o mano pareiga ir viešasis interesas – atkreipti dėmesį į galimas grėsmes, pabandyti užkirti tam kelią. 

Pasakiau, kad, mano nuomone, valstybės pripažinimo statuso neopagonių bendrijai suteikimas atitiktų Kremliaus ideologiją ir politiką mūsų regione. Tai mano požiūris apie aplinkybes, o ne duomenys apie „Romuvos“ bendradarbiavimą.

Dar kartą siūlau Seimo Etikos komisijai pasikviesti Rusijos imperializmo ideologą A. Duginą paneigti savo žodžius, kad neopagoniški judėjimai – Kremliaus interesas.

Reaguodamas į Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimą, rašėte, kad juo neleista kritikuoti veiklos, galimai panašios į „naudingų idiotų“, t. y. nesąmoningai Putino režimui pasitarnaujančių žmonių. Paradoksalu tai, kad tą patį terminą oponentai galėtų pritaikyti jums dėl to, kad politinėje veikloje jums svarbi šeima kaip pamatinė visuomenės ląstelė, krikščioniška civilizacija. Būtų teigiama, kad šiuo metu Putinas dedasi esąs krikščionybės ir šeimos gynėjas, ieškodamas sąjungininkų Vakaruose.

Kijeve paskutinio vizito metu ant Soboro sienų mačiau trylika tūkstančių nužudytų ukrainiečių veidų, prieš kelias savaites Sakartvele mačiau prieš 11 metų į šios šalies teritoriją įsiveržusius Putino tankus, klausiau išvarytų iš okupuotų teritorijų bei nužudytų kartvelų artimųjų – man niekada liežuvis neapsivers Putino pavadinti krikščioniu, net jeigu kažkam Lietuvoje tai yra mokslinis faktas.

Žmogaus orumas yra esminė krikščioniška vertybė, Putino Rusijoje, apsimetančioje krikščioniškų vertybių gynėja, žmogaus orumo niekada nebuvo paisoma. Kai Lietuvos Seime su bendražygiais inicijavau Magnickio įstatymą, parodydamas, kad nusikaltimai žmogiškumui Rusijoje neturės sienų, kad Putino vagys ir žudikai niekada negalės įvažiuoti į Lietuvos teritoriją, „krikščioniška“ Rusija iš karto mane įtraukė į savo juoduosius sąrašus. Esame tarp septynių pasaulio šalių, priėmusių tokius teisės aktus, ir galime didžiuotis, kad tokiu būdu iš tiesų giname krikščioniškas vertybes – po savaitės esu pakviestas oficialiai pasidalinti šia patirtimi Bundestage, kur kyla vis daugiau minčių pasekti mūsų pavyzdžiu. Kaip teigė mano mokytojas a. a. senatorius Johnas McCainas, „mafijos valdoma degaline“ Rusiją pavertę Putino ideologai negali būti krikščionys. Prievarta, žudymai, jėgos politika, tarptautinės tvarkos, laisvės ir demokratijos pasaulyje esminis griovimas, fundamentalūs žmogaus teisių pažeidimai, savotiško rusiško fašizmo įsigalėjimas, tiesioginis religijos naudojimas valstybėms neturi nieko bendro su krikščionybe.

Patriarchas Kirilas ir Vladimiras Putinas. EPA nuotrauka

Žinome, kad Putinas instrumentiškai naudojasi stačiatikybe tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Naujausias pavyzdys – Rusijos Dūmos nario Sergejaus Gavrilovo apsilankymas tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos renginyje birželį Sakartvelo parlamente, dėl kurio tūkstančiai protestuotojų išėjo į Tbilisio gatves. Kokių dar konkrečių Kremliaus veikimo pavyzdžių derėtų nepamiršti?

Jeigu teigiate, kad Putinas išnaudoja stačiatikius, tai ar jis negali naudotis kitais tikėjimais, pavyzdžiui, neopagoniškais? Visose ES šalyse, taip pat kaimynystėje Putino režimas bando „užauginti“ sau artimų radikalių judėjimų ar partijų, kurių bendras skiriamasis bruožas – skaldyti ir valdyti, neapykanta krikščionių demokratų sukurtai Europos Sąjungai, siekimas atskirti Europą nuo JAV. Putino pėdsakų matome Brexit kampanijoje, kaip ir artimų jo ryšių su Prancūzijos Le Pen radikalais, Vokietijoje vis populiaresnė iš esmės nacionalsocialistinė „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) partija neslepia savo meilės Maskvai, „religinių patriotų“ yra ir Sakartvele ar kitose Rusijai kaimyninėse valstybėse.

Panašūs eksperimentai bandomi vykdyti ir Lietuvoje, tačiau, ačiū Dievui, rinkėjai vis dar sugeba atskirti pelus nuo grūdų, ir radikalios antieuropietiškos jėgos iki šiol nesugeba surinkti daugiau nei kelis procentus. Prieš trisdešimt metų išėjome į Baltijos kelią, pasipriešindami Molotovo-Ribentropo paktui, susivienijome, išgirdę šv. Jono Pauliaus II kvietimą sukilti prieš nežmogiškų fašizmo ir komunizmo ideologijų nualintą Europą. Gaila, kad demokratiško pasaulio atmintis tokia trumpa, tačiau mes, iš esmės pokario vaikai, esame lyg krikščionių demokratų Konrado Adenauerio bei Alcide De Gasperi palikuonys, kurie žino, kam buvo kuriama Europa, kurie nepasiduos seno KGB režimo vilionėms, kad ir kaip saldžiai būtų pristatomos iškraipytos krikščioniškos tiesos.

Kaip paaiškintumėte Kremliaus priešiškumą katalikybei, apie kurį kalbate? Štai Vladimiras Putinas jau šešis kartus lankėsi Vatikane, buvo susitikęs su trimis pastaraisiais popiežiais.

Kai JAV prezidentas susitinka su Šiaurės Korėjos diktatoriumi, susitikimų skaičius ar patys susitikimai neįrodo esminių skirtumų nebuvimo tarp žmonių ir civilizacijų.

Katalikybė yra prieš diktatūras, okupacijas, žmonių žeminimą. Kodėl Kremlius turėtų mėgti tai, kas yra prieš jo esmę?  

Tikiu, kad popiežiai, žvelgdami į Putino Rusiją, mato daug toliau nei mes, politikai ar diplomatai, vadovaujasi Šv. Sosto „metapolitika“, kaip ją yra įvardijęs Benediktas XVI, siekia suvienyti visus Europos krikščionis. Tačiau mes, šiame dialoge dalyvaudami, turime dar atlikti savo namų darbus – sukurti ne tik strategiją, politiką, bet ir koalicijas Europoje, kurių tikslas būtų pakeisti Rusiją, atverti ją Europai, o ne leisti Putinui ją pakeisti.