Kristinos Tamelytės nuotrauka

Naujausios VU TSPMI docentės NERIJOS PUTINAITĖS knygos pavadinime esantis žodžių junginys „skambantis molis“ – daugiaprasmiška metafora. Iš molio galima nulipdyti naudingą daiktą, bet jis vis dėlto lieka gana nepatvarus. Taip N. Putinaitė įsivaizduoja ir sovietmečiu vietinės lietuvių ir centrinės valdžios Maskvoje lipdomą lietuviškumą – kaip sąmoningai konstruojamą, paprastą, bet sistemai naudingą.

Autorės nuomone, sukuriant ir performuojant tautiškumą, lietuvių visuomenė buvo prijaukinta prie sovietinės sistemos. Jeigu galima puoselėti savo tautos įvaizdžius, dainuoti liaudies dainas, šokti dainų šventėse ir teatruose matyti pastatytą Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, tai reiškia, kad sovietinė sistema nėra anti-lietuviška, o tautiškai nusiteikę žmonės gali išpildyti savo tautinius lūkesčius, tarsi neturi pagrindo jaustis priešiški valstybei. Tačiau knygos „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ autorė nesutinka: leidžiant tokias tautiškumo formas iš tautiškumo buvo pašalintas politiškumas, t. y. nepriklausomos valstybės siekis, tautiškumas buvo supaprastintas ir sovietizuotas. Paradoksalu, bet sistema, tokį molį lipdydama, taip pat rizikuoja – juk tautiškumo „užtaisas“, kad ir koks susilpnintas, gali ir sprogti.

Kalbėjomės apie sovietmečiu performuotą ir „nupolitintą“ tautiškumą, kodėl Just. Marcinkevičiaus poemos buvo legalios, netgi smarkiai palaikomos valdžios, apie tai, kokį tautiškumo įvaizdį siūlo dainų švenčių fenomenas ir ar sporto varžybos gali būti laikomos politinėmis sovietmečiu.

Kaip savo naująją knygą pristatytumėte skaitytojui? Koks jos pagrindinis tikslas?

Knygoje tiriama, kaip sovietmečiu tautiškumas buvo pritaikytas sovietinėms reikmėms, kad būtų sukurta, formuojama sovietinei valstybei lojali lietuvių visuomenė. Tautiškumas ir tautiniai jausmai buvo naudojami tam, kad būtų įveiktas Lietuvos visuomenės priešiškumas sovietiniam režimui.

Po karo buvo ryškiai prisimenamos represijos ir deportacijos, sovietai beveik neturėjo atramų Lietuvos visuomenėje. Reikėjo, kad žmonės taptų palankūs sovietinei sistemai. Vienas iš būdų buvo represijos. Bet man rūpėjo atskleisti, kaip buvo pasitelkiamos švelnios priemonės ir tautiniai jausmai tam, kad žmones sutaikytų su režimu ir jį prijaukintų.

Įprasta kalbėti, kad sovietmečiu valdžia stengėsi užgniaužti tautiškumą. Dažnai galvojame, jog daugelis tuo metu gyveno „tyliojoje rezistencijoje“ ir taip gelbėjo lietuvių tautą nuo išnykimo. Jūs knygoje rašote, kad tautiškumas ir sovietizmas galėjo eiti kartu ir dirbti vienam tikslui – prisijaukinti sovietinį režimą. Toks požiūris neįprastas. Kaip jūs apskritai atradote šią mąstymo kryptį?

Dabar linkstama kalbėti apie vėlyvojo sovietmečio kultūrą (nebūtinai tautiškumo prasme) kaip apie hibridą, t. y. dviejų skirtingų dalykų susiliejimą. Pavyzdžiui, žmonių poreikių ir valdžios interesų. Nusprendžiau pasižiūrėti, kiek „hibridiškas“ galėtų būti tautiškumas sovietmečiu Lietuvoje. Taip pat norėjau polemizuoti su idėja, kad sovietmetis stengėsi nutautinti. Sovietmečiu vykdytas tariamas nutautinimas yra didžiulis mitas: sovietmetis stengėsi ne nutautinti, bet veikiau išimti arba panaikinti tam tikras tautiškumo formas ir įtvirtinti kitas.

Kalbant apie dainų šventes sakoma, kad jose buvusios ideologinės dainos, dalyviai atiduodavo duoklę režimui dainuodami jas, tačiau visa kita – tautinės dainos, tautiškumo puoselėjimas. Vis dėlto šis tyrimas parodė, kad dalykas yra kur kas sudėtingesnis – sovietmečiu buvo sukurta tautiškai sovietinė masinė kultūra, įvairios masinės ir „popsinės“ dainos, kuriose apdainuojama tėvynės gamta, meilė tėviškei.

Sukurta kultūra, kurioje tautiškumas pateikiamas per buitines, gamtines, valstietiškas formas. Jos užėmė didžiąją dalį sovietinės dainų šventės repertuaro – tautiškumas buvo perkurtas ir performuotas. Buvo „užkurta“ tautiškumo industrija. Pavyzdžiui, tiek tautinių kostiumų, kiek buvo pasiūta 1955 m. dainų šventei, iki to laiko niekada nebuvo. Net jeigu tie kostiumai buvo modifikuoti, perkurti, bet vis tiek buvo vadinami tautiniais kostiumais. Tautiškumo sovietmečiu buvo be galo daug: kaip sakė ideologai, tautiškumas suklestėjo, tačiau klestėjo sovietinės valdžios perdirbtas tautiškumas.

Minėjote perkurtą ir performuotą tautiškumą. Kaip pasikeitė tautiškumas įsikišus sovietinei mašinerijai? Koks jis buvo tarpukariu?

Yra du dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Pirma, prieškariu tautiškumas buvo politinis – gyvenome savoje valstybėje, todėl visos kultūrinės išraiškos, pavyzdžiui, tautiniai kostiumai, turėjo visai kitą reikšmę. Jos veikė kaip dekoracijos ar simboliai, o ne kaip tikslas savaime. Valstybės buvimas formavo politinę tautą.

Pokariu sovietinėje sistemoje tautiškumą buvo stengiamasi įsprausti vien į etninius rėmus. Jis buvo suvokiamas kaip gamtinis, valstietiškas, kultūrinis ir politiškai neutralus, sovietų valdžiai parankus tautiškumas. Tautiškumo formų būta daug, bet politine prasme jos režimui neturėjo didelės grėsmės ar įtakos, užtat puikiai įtraukė žmones.

Antra, tautiškumas buvo labai aiškiai formuojamas iš viršaus, su juo buvo stipriai eksperimentuojama. Sovietinis tautiškumas buvo labai apribotas, aiškiai brėžiamos ribos tarp to, kas tinkama: pavyzdžiui, buvo liaudies dainų, kurios tinkamos, o kitos – ne. Dainos, kurių turinys buvo ne toks, kokio reikia, buvo draudžiamos. Taip pat labai svarbus dalykas, kurį jau minėjau, pradėta formuoti masinė sovietinio tautiškumo kultūra.

Kalbinant žmones, prisimenančius sovietmetį, galima pastebėti, kad jie kaip vieną politiškiausių veiklos formų sovietmečiu įvardija sporto varžybas, o ypač – Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo varžybas. Kaip vertintumėte tai sovietinio tautiškumo kontekste? Ar Kauno „Žalgirio“ rungtynes su Maskvos CSKA laikytumėte į politikos erdvę pereinančiu tautiškumu, ar veikiau kultūriniu sovietiniu tautiškumu?

Jis yra kultūrinis, nes politinis tautiškumas atsiranda tada, kai yra aiškiai įvardijamas savarankiškumo ir nepriklausomybės siekis. Tačiau reikėtų ir papildomo tyrimo. Pavyzdžiui, prisimindami dainų šventes žmonės kalba, kad dainuojant ideologinę dainą vietoj „partijos“ buvo vartojamas koks kitas žodis. Tokį veiksmą žmonės dabar supranta kaip pasipriešinimo formą.

Klaipėdos m. dainų šventė 1956 m. Šoka tautinių šokių kolektyvas iš Latvijos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Sportas apskritai yra įdomus reiškinys, bet labai didelės politikos palaikant vieną, o ne kitą komandą ten neįžvelgčiau, labiau tokį garo nuleidimą – nueini į varžybas, pašūkauji. Tiek ir rezistencijos. Panašiai kaip dainų šventėse, kai dalis choro nedainuoja rusiškų dainų, tik žiopčioja. Nors, žinoma, sporto rungtynės buvo emociškai audringesnės.

Ar galvotumėte, kad tautiškumas, kokį formavo sovietmetis, ir toliau veikia mūsų judėjimo kryptį? Ar turi sąsajų su visuomenės elgesiu?

Knygoje išskyriau dvejopus jausmus, susijusius su tautiškumu: pirma, tautiškumas kaip pramoga, kaip džiaugsmas, kaip šventė, daina ir šokis. Tai yra kultūrinis tautiškumas, besireiškiąs kaip po darbų besiilsinčios liaudies gegužinės. Tautiniai šokiai, kurie buvo sukurti sovietmečiu, labiausiai orientavosi į darbo temos išryškinimą. Šiandien kalbame apie lietuvių darbštumą kaip jiems būdingą savybę: darbo tema sovietmečiu buvo labai sustiprinta. Taip pat lietuvio ramumas, artimumas žemei, susisaistymas su gamtos ciklais. Nesakau, kad tokio tipo tautiškumo nebuvo anksčiau, bet šie dalykai ryškinti sovietmečiu.

Kitas jausmas, būdingas  sovietiniam tautiškumui ir ryškus Just. Marcinkevičiaus dramose kančia, ir lietuvių tautos istorija kaip kančios istorija. Čia valstybė, jos įkūrimas formuoja kančios aplinką. Ką daugiausiai tauta pasiekė istorijoje (o Marcinkevičiaus dramose tai buvo valstybė raštas ir kūryba) rodoma kaip pasiekta per baisingą kančią, asmeninį aukojimąsi, kitų aukojimą. Kančios jausmas labai stiprintas ir įtvirtintas kaip tautinis patriotinis jausmas.

Tai neabejotinai sovietinio tautiškumo bruožas. Šiandien to nereflektuojame, ir, manyčiau, kad mūsų stiprus susitelkimas į tremtis ir mūsų tautos kentėjimą nuo sovietinio režimo turi ankstesnes ištakas: įsivaizdavimo, jog lietuvių tautos istorija kančios istorija. Atrodytų, kad jei žmogaus santykis su Lietuva nėra kančia, arba jeigu žmogus neišgyvena bendros kančios su Lietuva, tai tarsi nėra Lietuvos dalis.

Literatūrologė, mokytoja E. Banytė, kalbėdama apie lietuvių kalbos ir literatūros programas, sako, kad „beveik visi [privalomi tekstai] yra vieno plano, vieno registro ir apie tą patį – kaip istorinėje tėkmėje kenčia lietuvių tauta“. Galbūt matytumėte kokį nors ryšį tarp Marcinkevičiaus įtakos ir šios paradigmos?

Žinoma, reikėtų atskiro tyrimo, kuris atsektų, kada tiksliai kančios paradigma atsirado dabartinėje lietuvių literatūros programoje. Vis dėlto Marcinkevičiaus dramos tikrai padarė labai didelę įtaką įtvirtinant kančios diskursą. Ne tik trys dramos, kurias nagrinėju knygoje, bet ir drama apie Pirčiupių kaimo sudeginimą Antrojo pasaulinio karo metais „Kraujas ir pelenai“. Nors ši drama nėra apie tolimąją Lietuvos istoriją, bet taip pat akcentuojama negrėsmingos, taikios, geros, bet kenčiančios ir naikinamos tautos istorija.

Kelčiau hipotezę, kad tokia paradigma ateina būtent iš sovietmečio. Tautiškumas Nepriklausomybės laikotarpiu nebuvo ryškiai iš naujo permąstytas. Atkūrus valstybę natūraliai pradėta garsiai ir daug kalbėti apie istorines traumas, ir dabar tai sudaro kančios pasakojimo pagrindą. Tautos kančia yra atremta į tikrus išgyvenimus, tremtinių ir represuotų žmonių ir jų šeimų gyvą atmintį. Tačiau, kai šis pasakojimas dominuoja, jis paverčia tautą auka, o tai yra patogu. Jei esi auka, tai visuomet esi moraliai teisus. Būdamas vien auka netenki didelės dalies atsakomybės už tai, kas vyko istorijoje, ir tarsi pripažįsti, kad nebuvai laisvas kurti savos istorijos. Tačiau istorijoje buvo visko, ir kančios pasakojimas tautinę tapatybę ir atmintį labai susiaurina.

Apie Just. Marcinkevičiaus trilogiją kalbama kaip apie vieną svarbiausių tautiškumą „žadinusių“ veikalų. Mano lietuvių kalbos mokytoja per pamokas svajingai prisimindavo skiemenuojamą žodį „Lie-tu-va“. Natūraliai kyla klausimas, kodėl vis tiek buvo leista statyti šias dramas teatruose, leisti knygas? Ar buvo manyta, kad tai bus panaudota „saviems tikslams“, sąmoningai suvokta, kad lietuviai suvalgys taip, kaip reikia suvalgyti?

Pirmasis paaiškinimas buvo gana daug leidžiama vietinei valdžiai, t. y. Lietuvos komunistų partija turėjo nemažai laisvės formuoti tautiškumo pavidalus, jei jie išsitekdavo sovietinės politikos rėmuose. Jei kurį nors viduramžių valdovą, kuris, sovietinių kritikų supratimu, yra kraugerys, rodai kaip teigiamą herojų, tai veikiau moralinė problema, o ne politinių ribų peržengimas.

Knygoje taip pat analizuoju ir reakciją į Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“. Dramos pastatymas buvo uždraustas iš Maskvos, įsikišus saugumui: buvo įvardyta, kad šioje pjesėje buvo vienareikšmiškai kritikuojama sovietinė sistema, ir kad žiūrovai tą taip ir mato. Tai buvo politinių ribų peržengimas.

Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka.

Tautiškumo temos savaime nebuvo antisovietinės. Septintajame dešimtmetyje sovietinėje valstybėje buvo politiškai nuolaidžiai žiūrima, jei apdainuojami tautiniai herojai ar net „tautiniai“ valdovai gyvenę kažkada senovėje. O moraliniu atžvilgiu įtartinos valdovo elgsenos toleravimas, „Lietuvos“ kaip ritualinio žodžio intensyvus vartojimas man atskleidžia, kad respublikų vadovybėms buvo palikta nemažai vietos formuoti tautinius įvaizdžius, siekiant valdyti ir neutralizuoti tautines jausenas.

Kitas paaiškinimas vis dėlto Marcinkevičius buvo labai patikimas žmogus, jau ne kartą įrodęs savo lojalumą kitomis poemomis ir kūrybai. „Lietuva“ jo dramose minima labai dažnai, tai veikė žiūrovus. Tačiau „Lietuvos“ turinys dramose reiškia arba bendrą idėją, arba geografinę teritoriją, ypač „Mažvyde“.

O kaip jūs žiūrite į visuomenės reakciją jūsų tyrimų atžvilgiu? Kartais atrodo, kad visuomenė nesugeba permąstyti savo stabų. Ką tai sako apie ją?

Šis tyrimas, kaip ir ankstesnis, rekonstruoja ar net „dekonstruoja“ dalykus, kurie laikomi savaime vertingais, bet kurie buvo sukurti nelaisvės sąlygomis. Man įdomu pamatyti jų politinį pamušalą. Natūralu, kad žmonėms tai sukelia neigiamų reakcijų. Stebina gal tik kai kurių reakcijų radikalumas. Matyt, tai yra vis dar posovietinis bruožas: pagal savo asmeninę poziciją brėžiama kategoriška riba tarp priešo ir draugo, o argumentų pagrįstumas vertinamas menkai.

Scena iš rež. Marijos Simonos Šimulynaitės spektaklio „Mindaugas“, kuris buvo vėl iš naujo pastatytas kaip vienas iš Lietuvos šimtmečio šventės renginių. 

Kodėl visuomenei svarbu ir būtų naudinga tai, ką jūs rašote šioje knygoje? Kodėl svarbu suvokti, kad dalis mūsų tautiškumo yra susijusi su kenčiančios tautos įvaizdžiu ar tautiškumu kaip pramoga?

Lietuvoje yra labai mažai refleksijos: dalykai, kurie siejami su tautiškumu, atrodo, negali būti kritiškai apmąstyti. Šioje situacijoje atrodo, kad, jei ištirsime tautiškumo formas, atrasime jų ištakas, išryškinsime ribotumus, tai patys išnyksime, sugrius visa valstybė, kils masiniai konfliktai, nebeliks ryšių tarp žmonių... Tačiau ar tikrai norime matyti save vien kaip kenčiančius ir aukas? Arba vien pramogaujančius ir besilinksminančius liaudinėse gegužinėse ir mugėse? Negi tiek tesiekia mūsų tautos savivoka?

Koks kitas ir kaip apibūdinamas tautiškumas dar yra įmanomas? Kokį kitokį tautiškumą galima įsivaizduoti?

Nebūtinai reikia kalbėti apie visai kitokį tautiškumą. Juk tautos kančios aspektas, kaip minėjau, niekur nedings, tai yra istorijos ir atminties dalis. Tautiškumą reikėtų mėginti atrasti kaip turintį daugiau formų. Turėtume pamatyti save kaip laisvus ir atsakingus istorijoje, net jei ta laisvė ne visada kūrė malonius ir linksmus dalykus. Tam jau esame pakankamai stiprūs.

Tautiškumas, jo ritualai ir įvaizdžiai yra gyvi tada, kai jis keičiasi, pasipildo formomis, kurios atliepia norą suprasti ir išgyventi, kas esame dabar. Nesakau, kad reikėtų nuo rytojaus panaikinti dainų šventes, nors manau, kad jos yra atgyvena. Baltijos kelio minėjimas šiemet buvo emociškai daug įtaigesnis, nei pernykštė dainų šventė. Tačiau įvyktų tapatybės katastrofa, jei politikai priimtų „Baltijos kelio minėjimo įstatymą“.

Tautiškumo refleksija galbūt paskatintų galvoti apie tai, kad galime save labiau suvokti. Mūsų tautiniai įvaizdžiai yra be galo stipriai įsišakniję netolimoje praeityje: iki šiol praeitį vertiname daug labiau nei dabartį ar ateitį. Norėtųsi, kad tautiškumui praeitis būtų ne našta, o sparnai, jei galima pasitelkti tokį palyginimą.