Unsplash.com nuotrauka

Vakarietis apie pusę savo gyvenimo laiko praleidžia kažkur kitur, nei tuo metu yra jo fizinis kūnas. Harvardo universiteto psichologų tyrime teigiama, kad vidutiniškai net 47 proc. viso laiko mūsų dėmesys yra nesukoncentruotas – klajojame mintimis po įvairiausias fantazijas, iškilusius vaizdinius ar ryškius prisiminimus. Negana to, esame nuolat atakuojami įvairiausių naujienų ir reklamų išmaniuosiuose įrenginiuose. Naršydami socialiniuose tinkluose tikriausiai retai kada skaitome įrašą ilgiau nei 30 sekundžių – paskubomis peržvelgiame informaciją ir „skroliname“ žemyn, kol akis patraukia kokia nors ryškesnė nuotrauka, trumpam sustoję prie jos, toliau kartojame procedūrą – ne kartą teko atsikvošėti, kad šitaip nieko neveikdamas su telefonu rankose sėdžiu jau gerą pusvalandį.

Šią problemą spręsti dabar itin madinga sąmoningumo praktikomis (žr. interviu su psichologu P. Rakštiku). Tai meditacijos, kurių metu siekiama aktyviai ir dėmesingai stebėti savo mintis ir jausmus, neskubant jų vertinti kaip gerų ar blogų, tiesiog priimti. Pavyzdį žiūrėkite čia. Jos sparčiai plinta visame pasaulyje. Elektroninės prekybos platformoje „Amazon“ galima rasti daugiau nei 60 tūkstančių knygų, kurių pavadinime yra žodis „mindfulness“ (angl. sąmoningumas), taip pat kuriamos dirbtuvės, interneto kursai, dokumentiniai filmai, programėlės telefonuose. Nepraleidžiama progos pasipelnyti ir iš įvairiausių mažmožių – apyrankių, pagalvių, varpelių, kosmetikos – siejant juos su meditacija. „Sąmoningumo“ programos diegiamos  mokyklose , jomis naudojasi Volstryto ir Silicio slėnio korporacijos, advokatų kontoros, vyriausybinės agentūros – net JAV kariuomenė.

Ne visi pasitinka šią išpopuliarėjusią praktiką išskėstomis rankomis – Ispanijos Katalikų Bažnyčios vyskupai perspėjo, kad sąmoningumo meditacija yra nesuderinama su krikščioniškomis maldos praktikomis, ir perspėjo, jog ją praktikuojantys katalikai rizikuoja savo tikėjimu.

„Mūsų gyvenimo tempas, pasižymintis aktyvumu, konkurencingumu ir vartotojiškumu, sukuria tuštumą, stresą ir kančią, – rašė ispanų ganytojai. – Esant tokiai situacijai, daugelis žmonių naudojasi meditacijos ir maldos metodais, kylančiais iš krikščionybei svetimų religinių tradicijų, reaguodami į didėjantį emocinės gerovės poreikį. Tačiau dvasingumas, suprantamas kaip savęs pažinimas ir savo vidujybės kultivavimas, neveda į santykį su Dievu.“

Pasak jų, maldos redukavimas į meditaciją šią praktiką paverčia monologu: „Pašalinus skirtumą tarp savęs ir to, kas yra išorėje, tarp švento ir pasaulietiško, tarp dieviško ir sukurto, nebeįmanoma ieškoti krikščioniškojo Dievo veido.“

Apskritai Bažnyčia neturi nieko prieš sąmoningumą savaime: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“, – skaitome Pirmajame Petro laiške. Rytų krikščionių teologijoje nepsis (gr. susitelkimo) samprata yra labai svarbi. Ortodoksai budrumui ugdyti išplėtojo nepaprastai turtingą hezichazmo tradiciją, kylančią iš Dykumos ir Kapadokijos tėvų mokymo asketizmo.

Unsplash.com nuotrauka

Ir visgi kodėl Ispanijos vyskupams užkliuvo iš pirmo žvilgsnio visai nekaltas būdas pagerinti šiuolaikinių žmonių gyvenimo kokybę? Visų pirma, sąmoningumo meditacija pateikiama ne kaip dvasinė praktika, o kaip paprasčiausia streso mažinimo priemonė, padedanti didinti produktyvumą, vaistas nuo šiuolaikinio pasaulio negandų. Tačiau neutralumo skraiste pridengiama meditacija, neva tinkanti kiekvienam žmogui, turėtų būti priimama kritiškai. Viena vertus, bandydami į mokslinę kalbą susprausti tokius dalykus, kaip sąmonė, budrumas, sąmoningumas, susiduriame su rimtomis filosofinėmis problemomis. Kita vertus, net ir tarus, kad meditaciją įmanoma „išgryninti“ ir iškelti iš jos religinio konteksto, praktikoje to padaryti niekaip nepavyksta – neišvengiama įvairių iškraipytų budistinės pasaulėžiūros implikacijų.  

Iškalbingas Samo Harriso – JAV populiaraus viešojo intelektualo, knygos „Waking Up: A Guide to Spirituality Without Religion“ (liet. „Prabudimas: Dvasingumo be religijos vadovas“) autoriaus, pavyzdys. Anot jo, suprasdami sąmoningumo judėjimą tik kaip priemonę geriau įveikti kasdienybės sunkumus, nuvertiname tikrąją šios praktikos reikšmę – meditacija yra įrankis, leidžiantis geriau suprasti ir daryti esminius atradimus apie žmogaus proto prigimtį, pavyzdžiui, kad „savojo aš pojūtis, kurį visi kasdien jaučiame, tėra iliuzija, o išsivadavimas iš jos yra svarbesnis nei streso mažinimas ar bet kuri kita meditacijos teikiama nauda.“ Šiame S. Harriso teiginyje ryškus budistinės Anata (pažodžiui – ne aš) sampratos aidas. Taigi sąmoningumo praktika nėra vertybiškai ir pasaulėžiūriškai neutralus dalykas. Tikrovės, sielos ar savojo aš egzistavimo klausimai peržengia mokslo kompetencijos ribas, tad šioje vietoje atsargus mokslininkas turėtų sustoti, o atsargus krikščionis – atkreipti dėmesį į ganytojų perspėjimą.

Galiausiai skeptiško žvilgsnio į sąmoningumo ir panašias praktikas priežastis – praraja tarp krikščionybės ir budizmo religinių tradicijų. Nors pastaruoju metu tapo populiaru įvairiais būdais taikyti ir gretinti skirtingas religines tradicijas, krikščionis, net ir įžvelgiantis daugybę teisingų dalykų kitų tikėjimų praktikose, niekada nesutiks su teiginiu, kad visos religijos kalba apie tą patį.

Budizmo ir krikščionybės skirtumus pajusti leidžia ši trumpa Gilberto K. Chestertono citata iš knygos „Ortodoksija“ (vertė Rasa Drazdauskienė): „Negali būti dviejų priešingesnių idealų, kaip krikščionių šventasis gotikinėje katedroje ir budistų šventasis kinų šventykloje. Budistų šventojo kūnas glotnus ir harmoningas, bet jo akys mieguistos, apsunkusiais vokais. Viduramžių šventojo kūnas išsekęs, vieni kaulai, tačiau jo akys gąsdinamai gyvos. Jėgos, kurios sukūrė tokius skirtingus simbolius, negali turėti dvasios bendrumo. Žinoma, abu vaizdiniai kraštutiniai, tai grynojo tikėjimo iškraipymai, tačiau tokius priešingus kraštutinumus galėjo sukurti tik priešingos kryptys. Budistas ypač atidžiai žvelgia į vidų. Krikščionis įbeda paklaikusias akis išorėn.“