Saulena Žiugždaitė

Fokoliarų judėjimas gimė priešlėktuvinėje slėptuvėje Antrojo pasaulinio karo metais. Jo įkūrėja Chiara Lubich 1944 m. Trente rašė: „Priešlėktuvinėje slėptuvėje atsiverčiame atsitiktinį Evangelijos puslapį ir skaitome Jėzaus Testamentą: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš tavyje!“ Atrodė, jog šie žodžiai nušvito vienas po kito. Tie „visi“ taps mūsų horizontu. Tas vienybės siekis – mūsų gyvenimo pagrindu.“ 

Ši įžiebta kibirkštis pakeitė dvidešimt ketverių metų Chiaros ir jos draugių gyvenimą. Nedidelė grupelė virto judėjimu, į kurį nuolat įsitraukia daugybė žmonių, tikinčių, kad Evangelija duoda atsakymus į visus gyvenimo klausimus ir problemas. Po 60 metų fokoliarai gyvuoja jau 182 šalyse. 

Į Lietuvą šis judėjimas atėjo 7-ajame dešimtmetyje. Pirmasis judėjimo centras Vilniuje atsidarė 1991 m. Jį palaimino kardinolas Vincentas Sladkevičius. Šiuo metu Lietuvoje gyvuoja du moterų ir vienas vyrų centras, koordinuojantys fokoliarų veiklą Baltijos šalyse. 

Apie Fokoliarų judėjimą kalbamės su jo nare, ilgamete „Bernardinai.lt“ bendraautore SAULENA ŽIUGŽDAITE. 

Tai, ko iš krikščionių reikalaujama šiandien, yra jų mąstymo, meilės, veiklos ir gyvenimo būdo radikalus evangelizavimas“, – sako Fokoliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich. Kuo svarbus dabarties pasauliui yra šis judėjimas, įkurtas paties baisiausio žmonijos istorijoje karo įkarštyje?

Italijos Trento miestą, kur 1943 metais gimė Fokoliarų judėjimas, tikriausiai ne vienas žinome dėl garsiojo Tridento susirinkimo, kuris, be kitų svarbių dalykų, įtvirtino ir Reformacijos sukeltą krikščionybės skilimą. Pamenu, lankydamasis šiame mieste Jonas Paulius II mestelėjo repliką, kad būtų įdomu pasigilinti į Bažnyčios istoriją „nuo Tridento susirinkimo iki Chiaros Trento“.

Pirmąją aplink Chiarą Lubich besiburiančią grupę aplinkiniai pavadino „Focolare“ (liet. „židinys“). Oficialus judėjimo pavadinimas yra „Opera di Maria“ – Marijos veikimas. Bažnytiniai judėjimai, tokie kaip fokoliarų, yra XX amžiaus reiškinys, prasidėjęs dar iki Vatikano II Susirinkimo, ir ypač suklestėjęs po jo. 

1998 m. Sekminės Romoje tapo svarbia data, kai pirmą kartą istorijoje judėjimai ir naujai įsikūrusios bendruomenės drauge su hierarchija buvo įvardintos kaip vienodai esmingas Bažnyčios aspektas. Šiandien kiekvienas katalikas žino, kad „jis yra Bažnyčia“, žinoma, vienybėje su savo tikėjimo broliais ir seserimis ir ypač su savo vyskupu, išlaikančiu vienybę su popiežiumi. Tačiau dar visai neseniai hierarchinis matmuo dominavo, nors niekada netrūko ir charizmatinio gyvybingumo, pulsavusio pašvęstojo gyvenimo soduose. Juk Šventoji Dvasia nesiliauja veikusi! Natūralu, kad žmonės ieško Dvasios jėgos, Evangelijos gyvybės, bendrystės ugnies. Išorinėms struktūroms silpnėjant, aiškėja vidinių įsitikinimų svarba. Fokoliarų judėjimas yra viena iš tų terpių, kur buriasi žmonės, norintys labiau pažinti ir formuoti savo krikščioniškąją tapatybę: apibrėžtą ir atvirą.

Pabrėždami ištikimybę gautam pavedimui „Ut unum sint“ ( liet. „Tegul visi bus viena“) fokoliarai peržengia krikščionybės ribas, megzdami santykius su įvairių religijų atstovais. Kaip, Tavo požiūriu, jiems sekasi tą daryti? Kodėl tai svarbu?

© Nuotrauka CSC - Centro S. Chiara Audiovisivi

Prieš 70 metų, kai judėjimas pradėjo pirmuosius žingsnius, daug ką bažnytinėje aplinkoje toks atvirumas šokiravo, tačiau šiandien situacija kita. Žinoma, kelias praminamas ne per vieną naktį. 1986 m. toliaregiškasis Jonas Paulius II galėjo sukviesti į Asyžių daugybės pasaulio religijų atstovus, nes prieš tai ne vieną dešimtmetį buvo žmonių, puoselėjusių asmeninį santykį su jais. Tai ne vien fokoliarų, bet ypač Šv. Egidijaus bendruomenės ir kt. nuopelnas. 

Fokoliarų judėjimo bendruomenė Alžyre sudaryta beveik vien iš musulmonų. Tailande, Japonijoje puoselėjama bičiulystė su budistais. Beje, kai labai gerbiamas Tailando tradicinės pakraipos vienuolynas pakvietė Chiarą pasidalinti savo krikščioniška patirtimi, ja susidomėjo ir Japonijoje kilęs modernesnis dvasinis budistų pasauliečių judėjimas Risho kosai kai. Su jais prasidėjo bendradarbiavimas, ugdant jaunus žmones taikai, savitarpio pagarbai. Indijoje 2000 metais užsimezgė ryšys su M. Gandžio dvasingumo sekėjais, išvysčiusiais labai prasmingą skurdžiausių sluoksnių emancipacijos programą. Vyksta religijų dialogo simpoziumai.Būtų galima daug pasakoti ir apie afroamerikiečių musulmonų judėjimą JAV... Tačiau viskas prasidėjo nuo asmeninio žmogiškojo ryšio, atpažįstant kitame pirmiausia žmogų. Vien institucinio ir vien idėjų lygmens nepakanka. Reikalingas bazinis žmogiškųjų santykių audinys. Tokia yra šio judėjimo mintis. Jei Dievas yra Tėvas, vadinasi, visi žmonės – broliai. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Saulena, jau daugiau kaip dvidešimt metų esi fokoliarė. Kaip atradai šį judėjimą? Kuo jis tave užkabino? 

Esu lūžio kartos žmogus. Užaugau parapijos bendruomenėje, kuri puoselėjo glaudžius pasitikėjimo ryšius. Suteikė alternatyvią, gaivią terpę, kai sovietinėje Lietuvoje tvyrojo slogus ateizmo ir propagandos oras. Atgimimo banga, santvarkos kaita ir atsivėrusi laisvė supurtė mus visus iš pagrindų. Taip pat ir bažnytinę bendruomenę, pašvęstojo gyvenimo narius. Greta euforijos netrūko ir pasimetimo, skausmo. Vyko vertybių perkainojimas. Būdama dar beveik paauglė klausiau savęs: kas yra religingumo esmė, o kas tik forma? Gan racionalistiniam ir sausam to meto katalikiškumui išties trūko evangelinės gyvybės, kurios šiandien matau kur kas daugiau…

Tad kuo patraukė judėjimas? Pirmiausia sveika religine patirtimi, Dievo patirtimi. „Kas mane myli, tam aš apsireikšiu.“ Ši evangelinė frazė man įteikė raktą, kaip būti pasaulyje, būnant krikščione. Ne bėgti nuo pasaulio ar kurti kažkokias saugias oazes, o būtent kasdienybėje, santykiuose su kitais patirti Dievo veikimą. „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“; „Duokite ir jums bus duota“; „Atleiskite ir jums bus atleista“; „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu“... Tai – evangeliniai žodžiai, kuriais pradėjau pamažu mokytis gyventi drauge su kitais. Vienas iš inovatyviausių šio judėjimo aspektų yra bendras ėjimas. Judėjimo nariai susitaria, pasižada gyventi tarpusavio meile, Dievo žodžiu. Tad ir vienas kitą palaiko, pataiso ir padeda. Vienybės ir bendrystės jėga padeda įveikti daug kliūčių, kurių pavieniui įveikti nesugebėtume. Man ši patirtis padėjo giliau perprasti ir Bažnyčios esmę.

Žinoma, šis sambūvis nėra paprastas. Kur du žmonės, ten du skirtingi pasauliai, požiūriai, istorijos ir vertybės. Bendrystė – nėra sekmadieninis pasivaikščiojimas, ji – pirmiausia šventumo kelias, neįmanomas be Dievo malonės. Tai nuolatinis augimas, kaita. Tol, kol išlieka atvirumas kitam, tol išlieka ir bet kokio atsinaujinimo galimybė. Įmanomas sprendimas. 

Kaip pasikeitė tavo gyvenimas tapus fokoliare?

Baigusi filosofijos ir teologijos studijas VDU Katalikų teologijos fakultete, išvykau dvejų metų formacijai į judėjimo centrą – miestelį Lopiano, netoli Florencijos, vėliau – į Šveicariją. Lietuvoje įgyta patirtis nepapratai prasiplėtė. Labiausiai dėl gyvo bendravimo su žmonėmis iš viso pasaulio. Miestelyje be mūsų nuolat gyveno arba konkrečiam periodui apsistodavo ir kitų pašaukimų žmonės: kunigai, pašvęstojo gyvenimo nariai, judėjimo savanoriai, šeimos, jaunimas, norintieji giliau pažinti vienybės dvasingumą. Kai kalbama apie kokias nors Afrikos, Azijos ar Amerikos valstybes, man akyse pirmiausiai iškyla konkretūs veidai: Esperance, Vincent, Efigenia, Mariana, Nabila… Jų šeimų istorijos, tikėjimo ir atsivertimo istorijos. Sunkumai, su kuriais tenka dorotis. Gal tapau šiek tiek žmogus-pasaulis?

Kasdienybėje kurti vienybę man pirmiausia reiškia dėti pastangas išlikti dabartinėje akimirkoje ryšyje su Dievu. Ieškoti Jo valios, vis iš naujo pasitikėti Jo meile, kai viskas, atrodo, kalba priešingai. O tada – mėginti atpažinti Dievą kitame, praplėsti širdį, kad į ją tilptų patys man nemaloniausi tipai. Žinoma, tai tik vaikiškos pastangos, pasitikint Dievo gailestingumu ir brolių parama. Žvelgiant į Jėzų, pakibusį tarp dangaus ir žemės, man atrodo, kad mūsų, krikščionių, vieta taip pat yra tame „tarp“. Tuose santykių įtrūkiuose, priešiškume, atsiribojime. Ten, kur, atrodo, viskas kalba ne apie Dangų... Nes toks yra mūsų Dievas, anot apaštalo Pauliaus, tapęs net „nuodėme“.

Šiuo metu gyveni viename Kroatijos fokoliarų centrų. Papasakok apie savo veiklą jame: su kokiais žmonėmis susiduri, kokios tavo pareigos, kasdienybė, kaip sekasi viską suderinti, bendradarbiaujant su „Bernardinai.lt“?

Pusantrų metai Zagrebe prabėgo labai greitai! Kiek labiau pramokusi kalbos, galiu geriau suprasti ir vietos žmonių džiaugsmus ir rūpesčius. Kroatija atsigauna po karo, kuria vakarietišką valstybę, telkia geriausius savo resursus. Aišku, netrūksta ir iššūkių.

Jau lankiausi ne vienoje judėjimo bendruomenėje regionuose: Slavonijoje, Istrijoje ir Dalmacijoje. Daugiausia dėmesio skiriu paauglių ir jaunimo palydėjimui, vasarą rengiame tarptautines stovyklas jiems. Jaunimą tai labai praturtina – leidžia geriau pažinti, atskleisti save, stiprina tapatybę.

Žinoma, kaip ir kiekvienas „šeimos žmogus” rūpinuosi bendrais savo fokoliarų reikalais, namų ruoša. Judėjime mes visi dirbame, todėl esu labai laiminga, turėdama galimybę tęsti bendradarbiavimą su dienraščiu ir taip prisidėti prie bendro biudžeto. 

Sunku jausti gyvą Lietuvos pulsą – internetinė erdvė tikrai jo iki galo neatspindi! Todėl šiuo metu savo darbe labiau susitelkiu į pasaulinės Bažnyčios aktualijų apžvalgą. O Tėvynė iš tolo atrodo tik dar gražesnė ir kupina potencialo. Apie Lietuvą žmonės visada atsiliepia su pagarba, be galo ja didžiuojuosi!