Unsplash.com nuotrauka

Didžiojoje turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginimo priešpriešoje (žr. Lk 16, 19) kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save, atmeta Jėzaus tiesą, kuri vienintelė išvaduoja iš egoizmo ir moko laikytis nuosaikumo dorybės.

Vaidybinio filmo „Kalėdų angelas“ (2009 metais sukurtas JAV) herojus Nikas Andersonas, tapęs finansų magnatu, patiria lemtingą gyvenimo lūžį, kai pradeda suvokti, jog už milijonus dolerių, kuriuos jis uždirbo, nenupirks savo šeimai laimės. Kai jį paliko žmona, jis išgyveno desperatišką vienatvės tuštumą, kurioje kardinaliai perkainavo gyvenimo vertybes... Jis atsisakė pelningo darbo ir prabangaus gyvenimo būdo. Didelę dalį savo turtų išdalino kitiems, o likusias didžiules lėšas nusprendė visą savo gyvenimą, kitiems kuo mažiau žinant, dalinti stokojantiesiems... Nikas vylėsi, jog, kai atsidurs anapusybėje, galės susitaikęs džiaugsmingai susitikti su savo žmona.

N. Andersonas tik patyręs šeimos nelaimę ėmė suvokti lemtingą savo prieraišumo prie pinigų klaidą. Kokią įtaką mums daro daiktai bei pinigai? Ar jie yra tik priemonė, padedanti siekti amžinybės? O gal nuo Kristaus atitraukiantys kliuviniai, kuriems skiriame per daug brangaus laiko ir pastangų? Deja, minėtame palyginime nelaimingas turtuolis nebuvo vertas sulaukti palaimingai jo esybę sukrečiančio dvasinio išbandymo, kad nors prieš pat mirtį būtų šaukęsis Dievo pagalbos, ir jo būtų pasigailėta... Čia tragedijos esmė – visiškas proto pamišimas ir toks širdies užkietėjimas, kai asmuo savavališkai laikinosioms vertybėms suteikia dieviškumo statusą, darydamas viską, kad tik nepradėtų galvoti apie savo mirtį, kaip egzistencinę visko netektį...

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin nuotrauka

Turtuolio beprotybė kasdien vien pramogauti sunokino pragariško kartumo vaisius, nes tai – prigimtinė blogo medžio savybė, iš pašaknų priešinga gerajam medžiui (žr. Mt 7, 18). Bevardis turtingas žmogus jau žemėje savo širdyje pasistatė pragaro sieną, skiriančią jį nuo votimis aptekusio Lozoriaus, kuriam galėjo padėti, bet nenorėjo. Didžiausia nelaimė, kai žmogaus vienintelis lobis – jis pats, apie kurį viskas sukasi; kai Galaktikos ašis – ne Dievas, o šykštuolis.

Jis mirė ir neteko turėto lobio – savo gyvybės... Į dangų ne tik neįmanoma nusinešti turtų, bet ir jų pavergtos širdies. Jei ir būtų buvusi turtuolio sielai suteikta galimybė nors valandėlę atsidurti ten, kur po savo skausmingos mirties atsidūrė Lozorius, jo kančia, grįžus į pragarą, galbūt būtų tapusi nebepakeliama... Išvysti kerinčio grožio Dievo Karalystę ir žinoti, kas yra amžinai prarasta, – ne tokia Viešpaties valia, kad Jo kūriniai dar labiau kankintųsi ten, kur pragaras, pasak katekizmo, „yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, visiškas, absoliutus meilės nebuvimas“. Taigi ir pragare atsiskyrimo nuo Kūrėjo kančia kančiai nelygi...

Dažnai net nepagalvojame, kad mūsų sielų trokšta ir Dievas, ir šėtonas. Kai suklystame, suprantame, kad gyvename tarsi kovos lauke, nes be Viešpaties bei Dievo Motinos pagalbos nepajėgsime įveikti visų savo net ir mažų prieraišumų... Rašytojas Geraldas Majus (Gerald May) rašo: „Kai atimamas paprasčiausias prieraišumo objektas, mūsų sielos patiria stiprią, šventą netektį. Kovoti, stengiantis išsivaduoti iš bet kokio stabo – tai patirti Dievo mums suteiktą dvasinį alkį. Tokioje šviesoje tai, ką vadinome askeze, jau yra nebe prisirišimo įveikimas, o meilės aktas. Tai – savanoriška, trokštama, kankinanti kelionė į savo prigimties dykumą; meilė tos dykumos tuštumai, tvirtai žinant, kad pasipils Dievo lietus ir ateis Jo aiškumas, kad visi esame paveldėtojai ir bendri kūrėjai stebuklo, esančio dabar, ir Edeno, kuris dar tik bus.“

Kadangi tarp dangaus ir pragaro žioji neperžengiama bedugnė, kasdien, bendraudami su Viešpačiu, turtėkime Jo malonėmis... Mūsų gerieji tikėjimo darbai artimui ne tik pritraukia dorybes ir tolina nuodėmes, bet padeda dvasines žmonių širdžių dykumas paversti amžinai žaliuojančiomis pievomis.