Kristina Dryža. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos nuotrauka

Australijos lietuvė KRISTINA DRYŽA, verslo ir vadybos pasaulyje labiau žinoma kaip viena įtakingiausių pasaulio futurologių ir verslo konsultančių, dirbusi su tokiomis kompanijomis kaip „Virgin Group“, „Microsoft“, „British Sky Broadcating“, o ne kaip rašytoja. Pasak jos, daugelis žmonių iki šiol nežino, kad ji yra ir 2014 metais išėjusio romano „Grace and the Wind“ („Greisė ir Vėjas“) autorė. Iki šiol Lietuvoje lankiusis tik kaip privatus asmuo, šių metų gegužę surengtame Pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų kongrese K. Dryža dalyvavo kaip rašytoja. Pakalbinome ją apie rašytojo amatą, pirmąją knygą ir būsimus kūrybinius planus.

Kaip tapote rašytoja?

Dar būdama paauglė mėgau rašyti. Daugiausia rašiau dienoraštį, kurį slėpiau nuo smalsių tėvų akių. Nelabai mėgau rašto darbus mokykloje ar esė užduotis universitete. Nemėgau rašyti, norėdama pasirodyti, ką nors įrodyti ar parodyti, t. y. nedariau to dėl rezultatų. Man kur kas labiau patiko rašyti kalėdinius pačios kurtus atvirukus ir gimtadienio sveikinimus draugams bei dalytis savo kelionių užsienyje įspūdžiais atvirlaiškiuose dar tais priešinternetiniais laikais, kai atvirlaiškiai buvo madingi.

Save laikote Australijos rašytoja, lietuvių kilmės rašytoja ar tiesiog rašytoja? O gal toks įsivardijimas priklauso nuo aplinkybių?

Aš taip ilgai buvau žinoma kaip futurologė, kad praėjo nemažai laiko, kol pradėjau save vadinti rašytoja. Daugelis žmonių iki šiol nežino, jog esu rašytoja, todėl dauguma mane kalbinančių žurnalistų man vis užduoda klausimų apie būsimas tendencijas versle. Jiems ateitis įdomesnė tema! Visada save laikiau lietuve. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą Adelaidėje, kur mokiausi lietuvių kalbos, tradicinių lietuvių liaudies šokių ir dainų, dalyvavau skautų ir sporto organizacijose.

Esate itin sėkmės lydima verslo konsultantė ir tendencijų prognozuotoja. Ar tai papildo jus kaip rašytoją ar, atvirkščiai, trukdo? Kaip tai suderinate?

Mano kaip futurologės darbas leido man pamatyti, kaip veikia kultūriniai ir mitologiniai naratyvai ir kokią įtaką jie daro visuomenei, taip pat kokį vaidmenį pasakojimas vaidina žmogaus psichikoje. Didžioji dalis mano šiandienės komercinės veiklos yra konsultavimas apie archetipus ir tam tikrų modelių, ženklų, simbolių ir jų reikšmių dekodavimas. Tai puikiai pasitarnauja man kaip rašytojai. Eiti kūrybos keliu reikia drąsaus ir tvirto ryšio su savo intuicija, įkvėpimo ir vaizduotės. Man pasisekė, nes, tiek mokydama, tiek kalbėdama konferencijose, vesdama seminarus ar rašydama, aš semiuosi iš visų trijų šaltinių.

Kaip ir kada rašote, turint omeny, kad gyvenate itin aktyvų profesinį gyvenimą?

Virėjas, kuris neverda, dainininkas, kuris nedainuoja, ar rašytojas, kuris nerašo, visi jie apgailėtini. Menininkai, kurie nepraktikuoja savo meno, yra pavojingi tiek patys sau, tiek ir visuomenei. Maniau, kad, norint kurti, būti atsidavusiai savo amatui, reikia turėti idealias ir kūrybai palankias aplinkybes. Tačiau jų beveik niekada neturi. Tiesą pasakius, jų niekada neturi! Rašymo aplinkybės niekada neturi ypatingo žavesio, jos nėra idealios ar subtilios, bet tu vis tiek turi rašyti. Ateina akimirka, kai nerašymas yra skaudesnis nei pats rašymas. Aš tai pajutau praėjusiais metais, todėl, nesvarbu, kaip labai esu užsiėmusi, pavargusi po skrydžių ar stokojanti motyvacijos, aš rašau. Rašau, nes degu idėja, o ne todėl, kad man į galvą atėjo gera mintis. Ta idėja yra manyje, tarsi neturėčiau kito pasirinkimo. Pasakojimas prašosi užrašomas, aš esu indas, kuris suteikia tai idėjai formą. Prieš keletą mėnesių dirbdama ties savo nauju romanu suvokiau, kad, nors visą tą laiką maniau rašanti knygą, iš tikrųjų knyga rašė mane.

Jūsų pirmoji knyga „Greisė ir Vėjas“ pasirodė prieš penkerius metus. Kaip kilo sumanymas ją parašyti?

Nors aš visada žavėjausi tuo, kaip gamtos ciklai, metų laikai ir ritmai veikia žmones (universitete antropologijos studijų programoje studijavau vietinių žmonių kosmologiją), tik gyvendama Tokijuje suvokiau gyvenimo pagal sezonus svarbą. Sezoninis, cirkadinis, Mėnulio, potvynių ir atoslūgių rimtas – tai ne tik fonas mūsų gyvenime, jis – mūsų gyvenimas. Mes esame sudaryti iš ritmų, mes egzistuojame gamtos ritmuose. Anksčiau daugelis mano klientų norėjo, kad perprasčiau verslo cikliškumą ir besikeičiantį požiūrį, tačiau pats svarbiausias ciklas, kurį reikia suvokti, yra gamtos. Taip aš pradėjau jungti savo žinias apie globalias tendencijas su gamtos ritmų aspektais, sukurdama sistemą, leidžiančią man pažinti besikeičiantį pasaulį. Dar būdama vaikas visada jaučiau ryšį su vėju. Mano darbas su dar tik besiformuojančia ateitimi reiškia, jog praleidžiu daug laiko su tuo, kas nematoma, t. y. neapčiuopiama, nesusiformavę, neišreikšta. Todėl kurdama šį personažą jaučiausi labai natūraliai. Vidurinė mokykla yra vieta, kur mes patiriame pačių stipriausių išgyvenimų, paprastai ten nutinka pirmieji susidūrimai ir pažintys, kurie mus paveikia itin giliai. Todėl norėjau, kad Greisė būtų paauglė. O malonės sąvoka [anglų kalboje bendrinis žodis „grace“ reiškia malonė – D. C.] man visada buvo paslaptis, todėl romanas tapo gera vieta ją patyrinėti.

Asmeninio puslapio nuotrauka

Kaip buvo sutikta jūsų knyga?

Tiesą pasakius, mano knyga šiandien domimasi labiau nei tada, kai ji išėjo. Mano kaip futurologės darbas išugdė manyje stiprų pakantumą nežinomam, nepažintam ir neištirtam, du dešimtmečius tai buvo mano domėjimosi sritis. Tačiau tokie įvykiai kaip „Brexitas“ ir Trumpo išrinkimas į prezidentus privertė daugelį žmonių suabejoti, ką iš tiesų galime numatyti, kas yra tikra ir kokį vaidmenį galutiniam rezultatui turi likimas, laisva valia ir išankstinis apsisprendimas, sinchroniškumas, proga ir galimybė. Vis daugiau žmonių ima atsipeikėti, jie nori išvysti savo gyvenimą ne kaip tiesią liniją ir pasaulį matyti ne iš vienmatės perspektyvos, o pro sferinius ir holografinius lęšius. Tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl „Greisė ir Vėjas“ tapo populiari pastaraisiais metais.

Jūsų romanas yra alegorinis kūrinys, taip pat priskirtinas ir pagalbos sau žanrui. Ar tokį derinį pasirinkote sąmoningai?

Žinoma! Jaučiu, kad mes daugiausia išmokstame per pasakojimą, taip pat per alegorijas, paraboles, simbolius, sapnus, metaforas, vaizdus, mitus ir poeziją. Tos pagalbos sau knygos, kurios yra analitinės, siūlančios penkis žingsnius tam ar kitam dalykui pasiekti, niekada nepraturtino mano gyvenimo. Jos suteikė žinių, tačiau many nepaliko jokio pėdsako. Grynai racionalūs tekstai nepaveikia manęs taip, kad sukeltų manyje pokyčių ar pakeistų mano požiūrį į tai, kaip aš matau save pasaulyje ar kur mano vieta šiame besikeičiančiame didžiajame naratyve. Tų knygų žodžiai neįsigyvena many ir netampa mano savastimi.

Pagalbos sau žanro knygose yra svarbus edukacinis aspektas. Jūsų romano pagrindinė veikėja užauga ir subręsta kaip moteris, padedama mistinio veikėjo Vėjo. Kaip atsirado šis noras mokyti, šviesti kitus? Kodėl yra svarbu padėti kitiems surasti savo Vėją, o su juo – ir vietą pasaulyje?

Galilėjus yra pasakęs: „Negalime nieko išmokyti žmogaus, o tik padėti jam tai atrasti savyje.“ Augdama neturėjau mokytojo, kuris būtų kuždėjęs man į ausį išminties žodžius. Man to labai trūko, todėl pagalvojau, kad greičiausiai turėtų būti ir daugiau tokių kaip aš, kuriems reikėtų tokio veikėjo kaip Vėjas. Daug vakariečių nesitenkina vien tik žinojimu, jo grožiu. Jie kompensuoja savo menką savivertę pernelyg save spausdami, nesuvokdami, kad yra verti kur kas daugiau, o ne susinaikinimo. Arba jie eina į kompromisą, norėdami kur nors ar kam nors priklausyti, o tai niekada nepasiteisina. Arba jie užsidaro savo vienatvėje. Arba vaikosi ne savo svajonių. Arba jų tikslai yra pagrįsti gėda. Aš pati ne kartą taip elgiausi, todėl tokiems žmonėms jaučiu didelę empatiją ir užjaučiu juos. Tačiau iš mūsų kovos gelmių išnyra nenusakoma malonė, išmintis ir atsparumas. Štai kodėl mano dabartiniuose kūriniuose minimi mitai, kurie yra archetipinės tiesos. Jaučiu, kad tik mitologija sąžiningai atspindi mūsų kančias, mūsų pažeidžiamumą ir likimą. Ten mes stojame į akistatą su visu tuo, kas vadinama žmogumi.

Kas yra jūsų literatūriniai ar kitos srities mokytojai?

Mano mokytojai yra mitai. Goethe yra pasakęs, kad „tas, kuris negali pasisemti iš trijų tūkstančių metų tradicijos, skursta“. Gyvenimas išmokė mane, kad, jei norime iš tikrųjų pažinti save, turime pažinti dievus ir deives, nes jie atstovauja tam tikrai sąmonei ir yra mūsų veiksmų metafora, ir šiandien darantys mums įtaką. Aš taip pat mokausi iš meno. Kai žiūri į meno kūrinį, kurio autorius išgyveno transformaciją, patyrė transcendenciją, vien tik pažvelgęs į jį jauti, jog menininko sumanymo galia pereina ir žiūrovui. Tai tarsi gyvas perdavimas. Tačiau mano didžiausia mokytoja yra gamta. Ji yra mano romano esmė. Knygoje yra toks sakinys: „Greise, atmink, tu negali nutraukti gamtos ritmų, gali tik atsiplėšti nuo jų.“

Ar jaučiatės radusi savo nišą kaip rašytoja, ar vis dar jos tebeieškote?

Tikiuosi, kad mano naujas romanas atves mane į kelią, į kurį susilies visi mano interesai. Tačiau tik jį išleidusi žinosiu, ar knyga sudomins ir skaitytoją. Tai moderni pasaka apie kelionę į graikų mitologijos pasaulį, daugiausia dėmesio skiriant Hado ir Persefonės mitui ir savo paties keliui į mitologijos pasaulį.

Ar norėtumėte, kad jūsų knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą ir skaitomos lietuvio skaitytojo? Ar tokia galimybė pakeistų jūsų būsimų knygų tematiką ir stilių?

Labai norėčiau, kad mano knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą ir būtų skaitomos lietuvių! Jei mano tėvynėje knygynų lentynose būtų ir mano knygų, išsipildytų mano svajonė. Jau turiu savo trečiojo romano apmatus, jo veiksmas vyks Lietuvos miškuose. Nekantrauju vėl apsilankyti Lietuvoje ir pasinerti į tyrinėjimus.

Koks jūsų ryšys su lietuvių literatūra? Ar turite labiausiai patinkantį lietuvį rašytoją?

Pirmenybę teikiu mitologijai, man ypač patinka Marijos Gimbutienės darbai. Itin įsiminė viešnagė M. Gimbutienės asmeninėje bibliotekoje Kalifornijoje.

Ar pažįstate lietuvių kilmės rašytojų Australijoje? Gal palaikote su jais ryšį?

Žinau, kad Australijoje gyvena keletas rašytojų. Kadangi darbo reikalais dažnai tenka keliauti į užsienį, neturiu galimybės su jais susitikti. Tačiau mes draugaujame socialiniame feisbuko tinkle, jų veiklą seku su dideliu susidomėjimu.

Kokių lūkesčių turėjote vykdama į Pirmąjį pasaulio lietuvių rašytojų kongresą Vilniuje? Ar tie lūkesčiai išsipildė?

Rašytojų susibūrimas visada yra geras dalykas, juk rašymas yra toks vienišas užsiėmimas. Neturėjau jokių lūkesčių, išskyrus vieną – susitikti tėvynainius ir pasidalyti su jais savo kūrybiniais bandymais, vargais, džiaugsmais ir sėkme, padiskutuoti, kaip vienas kitam galėtume padėti, vienam kitą paremti ir kaip mūsų rašymas galėtų pasitarnauti mūsų tėvynei. Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija pakvietė mus, rašytojus, aplankyti keletą vidurinių Lietuvos mokyklų. Man labai patiko leisti laiką su mokiniais diskutuojant kūrybiškumo, naujovių, lyderystės, verslumo klausimais ir apie rašymą kaip discipliną. Yra svarbu duoti grąžą bendruomenei ir paskatinti jaunus žmones siekti savo kūrybinių tikslų. Susitikusi naujus žmones, patyrusi naujų dalykų, aš keičiuosi. Dalis manęs pasilieka juose, o dalelė jų – manyje, taip mane praturtindama. Vilniuje su kitais rašytojais praleistas laikas paveikė mano rašymą nežymiai ir subtiliai, o kartu gana akivaizdžiai. Bet labiausiai mane ši patirtis įkvėpė praleisti daugiau laiko Lietuvoje.

Jūs jau ne pirmą kartą lankotės Lietuvoje. Kas jus vis traukia sugrįžti?

Gamta. Lietuvoje žalia spalva yra kažkokia ypatinga, nepalyginama su jokia kita vieta. Man ypač patinka pušynai Druskininkuose. Tai vieta, kur aš labiausiai jaučiuosi savimi.