Kosto Kajėno nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš rugsėjo mėnesio „Artumos”  numerio.  

Nuo rugsėjo 1-os iki spalio 4-оs popiežius paragino skirti „Laiką kūrinijai“.

Juodkrantėje atostogaujantieji traukia skersai per pusiasalį išlydėti saulės. Jų akys pilnos nuostabos, jų gilias mintis težino Dievas. Su jūrų skautais prie ežero kranto (taip pat saulei leidžiantis) jaukiai pradedame Mišias, o užbaigiame lauželiu. Kaime su studentais ankstyvą vasaros rytą Mišiose sulaukiame naujos dienos, kaip pirmieji krikščionys visą naktį budėję kas sekmadienį – Aušros.

Visą savo gyvenimą lakotų žynys ir karys Juodasis Elnias šventame kalnyne užlipdavo ant uolos „kalbėtis su senoliais“, rankoje laikydamas apeiginę lazdelę su plunksna, kaspinėliu, barškučiais, ištiesęs aušros pusėn ranką sveikindavo Kūrėją, maldose neretai Seneliu vadinamą. Lakotas mena senelius, protėvius, savo paveldą. Prieš šimtmetį apsirengęs indėniška apranga, vėliau dažniau miestietiška su skrybėle, jis ištikimai garbindavo, gerbdavo, dėkodavo, pasitikėdamas Dievu, kaip ir priklauso šeimynos tėvui bei katalikų parapijos katechetui (jo beatifikacijos byla jau pradėta).

Rekolekcijų savaitgalį dalyvaujantys gimnazistai siūlo švęsti Mišias ant uolėto jūros kranto. Savaime aišku, patys turėtų išrinkti vieną ar kelis skaitinius. Nuo jūros dvelkia vėsus vėjas, bet jaunimas ir šiek tiek nustebęs kunigėlis išklauso 12 skaitinių iš Šventojo Rašto – visus apie vandenį, gyvybę, ežero bangas, apaštalus žvejus. Ryšį su gamta išreiškiame eisenoje per daržus, sodus ir laukus, pvz., kovo 25-ąją, metų ketvirtį, kai šventinami laukai, pievos, arimai. Arba per Žolinę, atsinešus puokštę, ar Verbų sekmadienį. Arti gamtos, arčiau jos meilingo Kūrėjo. Kai parapija ruošia Bendruomenės dieną, atskira komisija lauke vyksiančiai šventei meldžia tinkamo oro.

Kosto Kajėno nuotrauka

Dabar Vakarų Europoje atkuriami mažyčiai vaistažolių darželiai, kadaise buvę prie bažnyčių, katedrų, vienuolynų, kad būtų akivaizdi Dievo, tikėjimo, bendruomenės gydykla žmogaus kūnui, sielai, dvasiai. Ne veltui stengiamasi išlaikyti bei atgaivinti Vilniaus universiteto vaistažolių sodelį Vingio parke, prie pat šv. Rozalijos, maro aukų globėjos, buvusios koplyčios vietos.

Prieš 30 metų, rūpindamasis ekologija, Konstantinopolio patriarchas Dmitrijus rugsėjo 1-ąją paskelbė Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną. Prie jo prisijungė ekumeninis patriarchas Baltramiejus I (vadinamas „žaliuoju patriarchu“), anglikonai, Pasaulinė Bažnyčių taryba, Pasaulio liuteronų federacija. Katalikų Bažnyčia maldos už kūriniją dieną pradėjo minėti nuo 2015-ųjų.

Rugsėjo 1-oji kviečia tikinčiuosius sąmoningai prisidėti ir išlaikyti dovaną, kuria dalijamės. Mūsų aplinka tapo esminiu būdu gyventi tikėjimu ir kartu keliauti. Pirmoji diena toliau tęsiasi savanoriškais ir kitais darbais bei dėmesiu, malda ir gyvenimu iki Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės spalio 4 d., o šiemet spalio 6-ąją Vatikane prasideda ypatingasis Vyskupų sinodas apie Amazonijos gamtos ir gyventojų ekologiją.

Ne visi turime paprotį iškėlę rankas rytą sveikinti Viešpatį. Tad galime pasinaudoti enciklikos Laudato si’ gairėmis, šv. Pranciškaus „Saulės giesme“, maldingai kaip litaniją skaityti 104 psalmę, Danielio knygos 3, 52–90 ar kitus įkvepiančius žodžius, padedančius įsijausti ir melstis už kūriniją, žmoniją, Dievo ištikimą vedimą.