Toks mūsų pašaukimo kelias – tvirtai stovėti ant žemės, bet žvilgsnius ir mintis kelti į Dangų. Kurti Dangaus karalystę žemėje ir jau dabar jaustis Dievo vaikais ir Dangaus piliečiais. Ten, kur Viešpaties Dvasia, ten – laisvė! Toks šios nuotraukos iš mažesniųjų brolių Lietuvoje feisbuko puslapio užrašas. Br. kun. Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą mažesniųjų brolių pranciškonų iškilioms šių metų progoms – trisdešimtmečio jubiliejui nuo išėjimo iš pogrindžio ir grįžimo į Lietuvą, taip pat 550 metų paminėjimui nuo tada, kai pranciškonai gavo žemes Lietuvoje. 

Su meno istorike, pranciškoniškosios ikonografijos, dvasingumo tyrinėtoja RŪTA JANONIENE kalbamės apie esminius pranciškoniškojo meno bruožus, ieškome pranciškoniškojo lietuviško meno savitumų ir kreipiame akį į mylimiausius pranciškonus šventuosius bei jų siužetus. 

Meno istorikė Rūta Janonienė. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Kokie esminiai pranciškoniškojo vaizduojamojo meno bruožai, kuo jis išskirtinis apskritai visame katalikiškajame sakraliniame mene? 

Nėra lengva trumpai apibūdinti. Daugelis pranciškoniškojo meno, paveldo Europoje tyrinėtojų laiko, kad su pranciškoniškuoju pamaldumu ir Pranciškaus Asyžiečio vienuolijos gyvavimu (žinoma, ne tik dėl to) mene įvyksta tam tikras lūžis: atsiranda tam tikrų pokyčių ikonografijoje ir pačioje meno sampratoje. Vienas tokių dalykų – emocionalumas mene. Čia viskas iš esmės sukoncentruojama į patį šventąjį Pranciškų, į tai, kaip jis matė pasaulį ir kokį santykį su juo, su Dievu kūrė. Dabar mėgstama sakyti, kaip Pranciškus jautė epochos dvasią. Taip pat su pranciškoniškuoju pamaldumu mene randasi daug tikroviškų detalių – tai matyti ir Giotto freskose, kurios laikomos pranciškoniškojo meno pagrindu, pačia pradžia. 

Matomas labai emocionalus, širdingas santykis su Dievu, tačiau žvilgsnis į kenčiantį Kristų skleidžiasi ne tiek iš pagarbos, kiek iš meilės, ne tiek iš baimės, kiek iš užuojautos. Mylintis žvilgsnis į kenčiantį Kristų ir Jo kančios žmogiškumo suvokimas bei apmąstymas ateina kartu su pranciškonais ir jų gebėjimu medituoti Kristaus kančią kaip žmogiškąjį pasireiškimą. Taip pat pranciškonai atskleidžia ir ypatingą santykį su Švč. Mergele Marija, begalinį pasitikėjimą ja ir jos motiniška globa. Negali sakyti, kad kitiems krikščionims tai nebūdinga, bet pranciškonai ypač akcentavo jausmingumą ir jautrumą. Pranciškoniškajame mene pastebimas toks, sakyčiau, paradoksas – kai vyrai prie savęs Kūdikėlį Jėzų glaudžia tarsi moterys. Prisiminkime šv. Antaną su Kūdikėliu ant rankų, kaip myluojamas Jėzus jį rankute apsikabinęs – tai perkeltas klasikinio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų paveikslo modelis. Pranciškonai mene atskleidžia tokius aspektus, kurie, negali sakyti, kad anksčiau nebuvo pastebimi, bet nebuvo išryškinami taip jausmingai, su tokia šiluma. 

Dar pranciškoniškajame mene ryškus įsižiūrėjimas į save pačius, į savo pasirinktą kelią, tik ne didžiuojantis tuo, bet esant tikram, kad, jeigu laikaisi šio kelio, pasieksi šventumą. Užtat visi šventieji pranciškonai yra labai gerbiami, užtat jų kultas toks platus – nes jie su begaline meile žvelgia į savo aplinką, savo žmones, savo brolius kaip į potencialius šventuosius, užtikrindami savo veikla išganymą visai žmonijai. 

Pranciškonų vienuolija apima visus – absoliučiai kiekvienas gali būti pranciškonas, ypač turint omenyje Trečiąjį ordiną, kuriam gali priklausyti bet kokio luomo, bet kokios profesijos, bet kokios lyties ir socialinio statuso asmuo. Išsisukti nuo pranciškonizmo neįmanoma, nebent sąmoningai to vengtum. Tačiau jeigu nori būti pranciškonas – jokių tam barjerų, jokių „nedera“ nėra. Pranciškonas gali būti kiekvienas. Užtat labai sunku kalbėti apie pranciškoniškąjį arba nepranciškoniškąjį meną, nes tai gali būti visoks menas. 

Žinoma, labai ryškūs dailėje pranciškoniškieji siužetai yra legendos iš šventojo Pranciškaus gyvenimo: įvairūs pasakojimai, anekdotinės situacijos, taip pat labai gili tikėjimo tiesa bei joje slypintis pamokymas. Ir kartu visi tekstai bei vaizdai kviečia atgailai, tam ir buvo įkurtas Trečiasis ordinas – kviesti atgailai. 

Dar pranciškonai atsinešė į dailę meilę gamtai, įsižiūrėjimą į ją, ir tai paremiama paties šv. Pranciškaus asmenybe, jo giesme Saulei, pasauliui, visai gyvūnijai, augalijai. Iš čia mene visos jo istorijos, iš čia šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams, iš čia ir šv. Antano pamokslas žuvims. Su gyvūnėliais bendraujama kaip lygūs su lygiais. Ką tai rodo? Visos kūrinijos vienovę ir begalinę meilę, su kuria pranciškonai žiūri į kiekvieną būtybę. Ir kiekvienoje mato Dievo kūrinį. 

Kiekvienos epochos ir netgi kiekvienos šalies pranciškoniškasis menas įgauna savitumų priklausomai nuo meno raidos, nuo vienokių ar kitokių dėsningumų. Bet išlieka ir bendrumų. 

Pranciškonai remia bažnyčią. Freska šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Redakcijos archyvo nuotrauka
Giotto Pranciškus, parėmęs bažnyčią. Redakcijos archyvo nuotrauka

Aš nežinau kitos tokios panašios kompozicijos, kur būtų griūvanti Laterano bazilika, remiama konventualų ir observantų kartu. Mūsų freskose tai pranciškoniškų aktualijų – ordino tęstinumo, vienybės išlaikymo – aidas. 

Ar galima kalbėti apie savitą pranciškoniškąjį lietuvišką meną? 

Labai keblu pasakyti. Lietuviško pranciškonizmo savitumo gal ir nesugebėčiau išskirti, nes pas mus nelikę tų ankstyvųjų pranciškonų ženklų, nors būtų nepaprastai įdomu patyrinėti. Galbūt kada nors amžinybėje ši uždanga bus praskleista, galbūt bus proga pasižiūrėti, kokie buvo Mindaugo laikų pranciškonai. O tai, ką jau turime Lietuvoje iš pranciškoniškojo paveldo – Bernardinų bažnyčios Vilniuje freskas – tai jau įsišaknijusio Europoje ir plačiai pasklidusio pranciškonizmo bei jo meno pavyzdžiai. Išlikęs paveldas Lietuvoje jau sukurtas pagal pavyzdžius – išskirtinumo ar originalumo šiuo atveju, žinoma, labai sunku tikėtis. 

Bet tam tikrų savitų niuansų yra. Vilniaus Bernardinų bažnyčios ankstyvosiose, XVI amžiaus pradžios, freskose, – žinoma, tai gali būti tik mūsų įsivaizdavimas, – šv. Jurgio, šv. Kristoforo figūrose galima įžvelgti aliuzijų į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į Vilniaus simbolius, bet kartu jie ir universalūs, tai šventieji, gerbiami visame krikščioniškame pasaulyje. Bet šiuos akcentus galima perskaityti ir kaip lietuviškus. Galiausiai šv. Pranciškaus gyvenimo kompozicijose, kanoniniuose siužetuose (Laterano bazilikos griovimas, popiežiaus sapnas ar regulos patvirtinimas), pavaizduotuose vilnietiškose freskose, palyginti su Giotto freskomis, matyti pranciškoniškos istorijos praeitis, jau pakitęs tų pačių siužetų traktavimas. Matyti, kad Pranciškonų ordinas jau skyla – tai rodo vienoje kompozicijoje juodais, pilkais ir rudais abitais vilkintys pavaizduoti vienuoliai, kartu remiantys Laterano baziliką. 

Aš nežinau kitos tokios panašios kompozicijos, kur būtų griūvanti Laterano bazilika, remiama konventualų ir observantų kartu. Mūsų freskose tai pranciškoniškų aktualijų – ordino tęstinumo, vienybės išlaikymo – aidas. 

Lituanistikos būtų galima ieškoti Kryžiaus kelio pamaldumo paplitime. Nors pats reiškinys nėra lietuviškas, bet Kryžiaus kelio pamaldos – pranciškoniškoji prerogatyva, jos pirmiausia vykdavo pranciškonų bažnyčiose. Daug kur tie Kryžiaus keliai einami ir populiarūs, bet manau, kad Lietuvoje tai viena ypatingų ir šiltai priimamų prigijusių pranciškoniškojo pamaldumo formų. Gal kažko naujo ir nesukūrėme, bet pranciškoniškasis pamaldumas pas mus pražydo: vieni jo žiedai išsiskleidė labiau, kiti – mažiau.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčia. Redakcijos archyvo nuotrauka

Šv. Pranciškaus atlaidai. Evaldo Lasio nuotrauka

XVIII amžiuje buvo kilusi banga vis dėlto grįžti prie neturto išraiškos būtent mene. Taip susiformavo Vilniaus bernardinų bažnyčios altorių ansamblis, toks pastatytas programiškai, tyčia: medžio spalvos, be auksavimų, su fanera išlaikant medžio faktūrą, natūralumą. Tai buvo nusižiūrėta iš Lenkijos pranciškonų reformatų, griežtesnės Pranciškonų ordino atšakos, kurios vienuolijų LDK nebuvo.

Kaip bruožai, kuriuos mes priskiriame pranciškonams – jų mažumas, kuklumas, turto atsižadėjimas – atsispindi vaizduojamajame mene ar architektūroje? 

Ir čia keblus dalykas. Viena yra pranciškonų savybės, kita – mecenatų, statančių bažnyčias ir jas finansuojančių, noras. Ar jie gali leisti sau būti kuklūs? Ir ta dilema visur iškyla: viena, pranciškonai yra elgetaujantis ordinas, bet išmaldos jie gali gauti daug, tarsi jie turi priimti turtus Dievo garbei. Fundatoriai nematė jokios priežasties riboti savo išlaidas, kurias skiria Dievui, o ir tais laikais buvo suprantama, kad jeigu finansuoji bažnyčią, vadinasi, kartu prašai vienuolių, kurie tuo pastatu naudosis, maldų už save ir savo šeimą. Tai neturi nieko bendra su pranciškoniškuoju kuklumu, nes vienuoliams nepriklauso nei bažnyčių turtai, nei kas nors kita. 

Tiesa, ankstyvaisiais metais buvo tam tikrų svarstymų ir bandymų grąžinti fundatoriams prabangius liturginius reikmenis, buvo ir mėginimų statyti vien medines bažnyčias, bet visa tai dėl įvairių priežasčių nepasitvirtino, pavyzdžiui, medinės bažnyčios sudegdavo, ir ne taip pigu būdavo naują statytis. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Algirdo Darongausko nuotrauka

Liturginiuose induose, drabužiuose pranciškoniškojo kuklumo išraiškos nepastebėtume, tai XVII–XVIII amžių samprata, kad neturtu reiški nepagarbą Dievui. Liturginiams reikmenims buvo reikalavimas naudoti kuo tauresnes medžiagas – Dievui viskas, kas brangiausia ir geriausia. Be jokių derybų.

Galbūt tos pranciškoniškosios savybės kaip nors atsispindi interjeruose, renkantis, pavyzdžiui, altoriams, skulptūroms medį ar galbūt specifinę interjerų puošybą, liturginius indus? 

Bernardinai Vilniuje bandė reaguoti į savo regulos neturto reikalavimus. Sienų tapyba buvo laikoma vienu pigesnių menų. Prabangių marmurinių skulptūrų pas mus nėra, bet gotikos ar baroko laikais ir medinės skulptūros paprastai būdavo polichromuojamos, auksuojamos, sidabruojamos, tada vėl iškilo kainos klausimas.

XVIII amžiuje buvo kilusi banga vis dėlto grįžti prie neturto išraiškos būtent mene. Taip susiformavo Vilniaus bernardinų bažnyčios altorių ansamblis, toks pastatytas programiškai, tyčia: medžio spalvos, be auksavimų, su fanera išlaikant medžio faktūrą, natūralumą. Tai buvo nusižiūrėta iš Lenkijos pranciškonų reformatų, griežtesnės Pranciškonų ordino atšakos, kurios vienuolijų LDK nebuvo. Tokių altorių ansamblį išlikusį turime tik Vilniuje. Buvo bandymų sukurti tokį Trakuose, bet ten ne tik kad altoriai neišliko, bet ir visa bažnyčia sunykusi. Kaune buvo pradėti statyti vienas ar du altoriai. Tai nėra toks jau paprastas darbas – norėdamas pastatyti naują altorių ansamblį, turi galvoti, kur padėti senuosius. 

Liturginiuose induose, drabužiuose pranciškoniškojo kuklumo išraiškos nepastebėtume, tai XVII–XVIII amžių samprata, kad neturtu reiški nepagarbą Dievui. Liturginiams reikmenims buvo reikalavimas naudoti kuo tauresnes medžiagas – Dievui viskas, kas brangiausia ir geriausia. Be jokių derybų.

Šv. Antano Paduviečio skulptūra Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje. Redakcijos archyvo nuotrauka

Kiekviena tauta turi savo mėgstamiausius ar labiausiai paplitusius pranciškonus šventuosius. Lietuvoje mylimiausi – patys garsiausi: manau, be konkurencijos tai – šv. Antanas Paduvietis, kartais, turiu įtarimą, populiarumu lenkiantis netgi šv. Pranciškų, jeigu žiūrėtume į šv. Antano paveikslų gausą bažnyčiose.

Kokie pranciškonų šventieji mene daugiausia vaizduojami, kurie mylimiausi, kokie siužetai jiems būdingiausi? 

Jų labai daug, turbūt niekaip nesugebėčiau visų išvardyti. Visos tautos turi po kokį šventąjį pranciškoną, ką ir kalbėti apie tretininkus. Nežinau, ar jie visi kur nors suregistruoti. Kiekviena tauta turi savo mėgstamiausius ar labiausiai paplitusius pranciškonus šventuosius. Lietuvoje mylimiausi – patys garsiausi: manau, be konkurencijos tai – šv. Antanas Paduvietis, kartais, turiu įtarimą, populiarumu lenkiantis netgi šv. Pranciškų, jeigu žiūrėtume į šv. Antano paveikslų gausą bažnyčiose.

Ar pasitaiko ir taip, kad lietuviai šv. Antaną laiko savu? 

Sunku pasakyti. Bet tam tikra prasme šventasis praranda tautybę. Jis yra savas visiems. Nes jis – jau visuotinės Bažnyčios turtas. Nieko keista nebūtų, jei žmonės šv. Antaną laikytų savu. O ir šv. Ona argi ne sava? Sava. 

Labiausiai paplitęs šv. Antano atvaizdas – su Kūdikėliu Jėzumi, kaip jis jį pamato ir adoruoja arba laiko ant rankų – labai daug šių siužetų variantų. Populiarus siužetas ir su Eucharistijos stebuklu. 

Vienas populiarių šv. Pranciškaus vaizdavimo siužetų – jo stigmų gavimas, taip pat jis visur tapomas su Nukryžiuotoju, apsikabinęs Krucifiksą. Tai viena esminių šv. Pranciškaus žinių pasauliui – jo meilė Nukryžiuotajam. 

Kiti šventieji ne tokie žinomi, bet Vilniaus bernardinų bažnyčioje jų atvaizdų buvo labai daug: ir įvairių ispanų, ir šv. Didako, kurį dabar mažai kas prisimena, bet iš tikrųjų visi šie šventieji pasižymėjo asketišku gyvenimu, griežtu regulos laikymusi, pamaldumu Nukryžiuotajam ir Švč. Mergelei Marijai. Todėl ir paveiksluose jie dažniausiai vaizduojami medituojantys Nukryžiuotąjį arba Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Kaip vienas šio kulto pagrindėjų fone su Nekaltojo Prasidėjimo Marija vaizduojamas Jonas Dunsas Škotas. Labai populiarus ir šv. Bonaventūras, bet jis neturi kokio nors ypatingo siužeto, tiesiog labai oriai, bet gana neutraliai vaizduojamas kaip kardinolas, lengvai atpažįstamas iš atributų, drabužių ir kitų šventųjų aplinkos. 

Apskritai pranciškonai – tokia draugiška bendruomenė, jie po vieną niekada niekur nevaikšto, todėl ir vaizduojami būriais. Prisiminkime kad ir bernardinų Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios stales – serijas pranciškonų šventųjų, palaimintųjų, kankinių. Arba Vilniuje vienuolyno koridoriuje tretininkų medį – per keliasdešimt šventųjų ir palaimintųjų tretininkų. 

Pranciškoniškajame judėjime, kuris apima visus visuomenės sluoksnius, nuo pat pirmųjų pranciškonų visada buvo ryški entuziazmo kankinystei tendencija. Pranciškonų kankinių yra labai daug, galbūt dėl to, kad jie kitą kartą gal ir naiviai, beatodairiškai, bet pilni tikėjimo bei pasitikėjimo žmonėmis eidavo į pagonių, kitatikių kraštus skelbti Evangelijos. Ir dėl to savo entuziazmo žūdavo.

Mene kankinių tema – ganėtinai dažna. Oficialiai kanonizuotų lietuvių pranciškonų šventųjų mes neturime, bet faktas, kad buvo Vilniaus pranciškonų kankinių, kuriuos iki dabar primena Vilniaus kraštovaizdis su Trijų Kryžių kalnu, taip pat bernardinų, žuvusių Polocke, kare su Maskva. Dar galime paminėti, kad iš Nemenčinės apylinkių yra kilęs 1999 metais beatifikuotas pranciškonų konventualų vienuolis Petras Banifacas Žukovskis (1913–1942), žuvęs Aušvico koncentracijos stovykloje. Ir šiuo atveju ne tiek svarbu oficiali kanonizacija. Svarbu tik mūsų atmintis ir tolesnė tikėjimo kelionė.

Kankinio mirtis savaime yra šventumas ir, beje, labai pranciškoniškas. Tačiau tai jau vėlyvieji kankiniai, ne iš pirmųjų krikščionybės laikų, jie – krikščionybės istorijoje pasitaikančios tikėjimo skelbimo aistros rezultatas. Kaip tai mene atsispindi – menkai, nes beveik nėra išlikusių atvaizdų. Tačiau visa pranciškoniškoji tradicija, gyvenimo būdas, visos šventųjų istorijos sukuria bendrą įvaizdį, kuris, sakyčiau, mus, lietuvius, ne tiek išskiria, kiek sujungia su pranciškoniškąja Europa ir jos menu. O šio bruožai yra jautrumas gamtai, žmogui, Dievui.