Režisierius Algimantas Puipa. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Pirmadienio vakare įvyko režisieriaus Algimanto Puipos naujausio filmo „Kita tylos pusė“ (tai jau 21-as jo ilgametražis vaidybinis darbas) nacionalinė premjera. Nors Lietuvos kino teatrų ekranus naujas lietuviškas filmas pasieks spalio 4-ąją, jis jau spėjo pelnyti tarptautinę sėkmę. Ją „Kitos tylos pusės“ kūrėjų komanda paminėjo rugpjūtį vykusiame Skandinavijos kino festivalyje Helsinkyje, kur filmas buvo apdovanotas dviem pagrindiniais prizais – tarptautinė žiuri „Kitą tylos pusę“ pripažino geriausiu ilgametražio vaidybinio filmo kategorijoje, o pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Juozas Budraitis pelnė apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.

Nedidelio, lietuviško, biudžeto (apie 500 tūkst. eurų) šio filmo sumanymas gimė prieš 20 metų, scenarijų jam parašė švedų prodiuseris, scenaristas, režisierius Jonas Cornellis pagal švedų rašytojo Torgny Lidgreno romaną „Kamanių medus“ (šis kūrinys 1995-aisiais pelnė Augusto premiją – vieną svarbiausių literatūros apdovanojimų Švedijoje).

Tai pasakojimas apie du brolius – Einarą ir Kasparą. Jųdviejų sodybos stovi tame pačiame kaime, teskiriamos upės, kurią lengva perplaukti valtimi. Broliai nėra matę vienas kito visą amžinybę, jųdviejų ryšys dėl nesantaikos ir meilės tai pačiai moteriai nutrūkęs dar jaunystėje. Einaro ir Kasparo neapykanta vienas kitam stipri kaip Kaino ir Abelio, juodu, net gilios senatvės sulaukę, dėl šios išsikerojusios nesantaikos negali netgi leisti sau numirti. Vieną dieną skaitydama paskaitas apie šventojo Kristoferio gyvenimą pas brolius į kaimą atvyksta rašytoja Izabelė. Pirma pas vieną iš brolių ji apsistoja trumpam, tačiau įsitraukusi į šią dviejų žmonių istoriją galiausiai tampa tiltu tarp jųdviejų, atrasdama būdą Einarą ir Kasparą išlaisvinti iš jų kančios.

Filme brolių vaidmenis atliko aktoriai Juozas Budraitis (Einaras) ir Povilas Stankus (Kasparas), Izabelę vaidino Viktorija Kuodytė. Filmo operatorius – Algimantas Mikutėnas, dailininkas – Galius Kličius. 

Aktorius Juozas Budraitis rež. Algimanto Puipos filme „Kita tylos pusė“ (2019 m.).
Kadras iš rež. Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ (2019 m.).
Kadras iš rež. Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ (2019 m.).

Filmuota Lietuvos pajūrio krašte

Pirmadienio spaudos konferencijoje režisierius A. Puipa kartu su operatoriumi A. Mikutėnu pristatė savo naują darbą.

Režisieriaus teigimu, jis kiekviename savo filme pasiremiantis literatūra, ir knygos jam būna arba tokios, kurias perskaičius norisi padėti ir pamiršti, arba vis prie savęs grąžinančios, keliančios minčių ir norą pasiginčyti su jų autoriumi.

„Kamanių medus“ buvo ta knyga, kurią perskaičiau prieš 20 metų, ir tuo laiku man atrodė, kad pagal ją būtų labai smagu sukurti skandinavišką filmą bibline tema apie amžiną neapykantą, apie dviejų žmonių neapykantą vienas kitam, apie trečio žmogaus atsidavimą, kuris nepaaiškindamas, neturėdamas didelių motyvų tiesiog būna su tais žmonėmis iki jų mirties“, – pasakojo režisierius.

Pasak A. Puipos, kai prieš 20 metų gimė šio filmo sumanymas, tuomet jį planuota kurti su švedais, tačiau tąsyk filmo idėjos įgyvendinti nepavyko.

„Iš tų laikų išliko tik scenarijaus autorius ir scenarijus, už kurį sumokėjo švedai, o lietuviškų pinigų tuo metu negavome. Scenarijaus autorius, ačiū Dievui, dar gyvas, ir kai kreipėmės į jį, kai pasakėme, kad norime kurti filmą, jis geranoriškai sutiko ir perleido mums scenarijaus teises, taigi filme išliko švediškas akcentas“, – teigė režisierius.

Nors svajojo šį darbą nufilmuoti nuostabiuose šiaurietiškuose peizažuose, vis dėlto filmo vieta tapo pajūrio kraštas – Rusnė, labai kinematografiška ir savo peizažais, ir senąja architektūra.

„Jau kokius 35 metus aš gyvenu su dailininko Andrew Wyetho darbais, – kalbėjo filmo „Kita tylos pusė“ režisierius. – Tai, kad jis tapo aplinką beveik neišeidamas iš savo kiemo – aš visa tai randu ir tame pajūrio krašte. Kad ir koks operatorius filmuotų, parodyk jam vieną kitą Andrew Wyetho paveikslą, ir žmogus iš karto supras, kokios kompozicijos, spalvinės gamos tu nori. Vieni režisierai savo filmuose kaip kodą bendrauti su operatoriumi, dailininku naudoja poeziją, kiti – muziką, mano atveju tai – tapyba. Dėl to pajūrio kraštas man taip imponuoja.“

Operatorius Algimantas Mikutėnas. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka
Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka
Režisierius Algimantas Puipa. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Inspiracija – Andrew Wyetho tapyba

Filmo operatorius Algimantas Mikutėnu, paklaustas, kuo jam šis darbas įstrigęs į atmintį, pabrėžė, kad, nors dėl kraštovaizdžio, potvynio keliamų netikėtumų nuolat tekdamo vis išsisukinėti, šį darbą jam pavyko įgyvendinti šimtu procentų.

„Pagrindinį dėmesį kreipiu į šviesą, piešinį, paveikslą ir portretą. Kaip visada su Algimantu namų darbus atlikome puikiai. Viskas buvo išpaišyta, išbraižyta, iki mikrono žinoma, kas, kur, kada – todėl jokių kliūčių filmavimui nekilo“, – džiaugėsi operatorius.

Anot A. Mikutėno, kai dirba drauge su A. Puipa, juodu visada pasirenka kokio nors dailininko paveikslus kaip kryptį, nuorodą į filmo stilių: „Štampuoti nesinori, filmuoti aš jau moku. Bet vis tiek dar yra įdomių neatrastų kampų. Kaip vaikščiodamas aplink namą vis randi kitokį tašką, nors čia gyveni jau 50 metų, taip ir filmuodamas kiekvieną filmą nori surasti tą kitą savo kampą. Šiuo atveju mums iš karto prilipo amerikiečių dailininkas Andrew Wyethas. Jis buvo mūsų kelrodis ir inspiracija. Be to, aš mėgstu Vermeerį, natūrinę jo šviesą.“

Filmo anonsas: