Novgorode nutapyta ikona saugoma Maskvos Tretjakovo galerijoje (Rusija). Vikipedijos nuotr.

Rugsėjo 30 d. Bažnyčia mini šv. Sofiją arba Sonją, našlę ir kankinę.

Vardas „Sofija“ graikiškai reiškia „išmintis“. Šv. Sofija, manoma, gimė Milane. Mirė apie 130 m. Romoje.

Legendoje pasakojama, kad Sofija, likusi našlė po savo turtingo vyro mirties, paliko Milaną ir, trokšdama tapti kankine, su savo dukterimis Fides (Tikėjimas), Spes (Viltis)  ir Caritas (Meilė) iškeliavo į Romą. Imperatoriaus Adriano nuteistos, Sofijos dukterys buvo kankinamos ir nužudytos. Sofiją  po trijų dienų  taip pat nužudė, kai ši meldėsi prie savo dukterų kapo.

Ši legenda yra susijusi su šv. Pauliaus  „Himnu meilei“ (1 Kor 13,12-13): „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas („Sofija“ – išmintis). Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“.

Sofijos kulto apraiškos siekia šeštojo šimtmečio Romą.

Dažnai šv. Sofija yra siejama su ankstyvosios krikščionybės Bizantijos bažnyčia – šv. Sofijos soboru Konstantinopolyje – šiandieniniame Stambule. Tačiau šiuo atveju iš tikrųjų būta kitos primtakės – dar prieš šv. Sofijos kulto atsiradimą. Išties Šv. Sofijos soboras yra „šventosios išminties“, bet ne šv. Sofijos bažnyčia.

Ypač viduramžiais  žmonės varge ir liūdesy prašydavo jos užtarimo.

Šv. Sofija yra vargstančių ir liūdinčių našlių patronė.