Jasiūnų šeima Talkonių kaime 1917 m. pavasarį. Petras Jasiūnas (22 metai) stovi dešinėje. Fotografavo vokiečių kareivis

Petras Jasiūnas gimė 1895 m. Talkonių kaime, Pumpėnų valsčiuje. 1919-aisiais, būdamas 24 metų, tapo Lietuvos savanoriu ir tarnavo žvalgu Joniškėlio partizanų mirties bataliono 1-ojoje kuopoje. Dalyvavo susirėmimuose su bolševikais prie Bernatonių, Joniškėlio, Daugpilio. Už parodytą narsą kovose apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu, gavo žemės.

Šventė tarpukariu. Savanoris Petras Jasiūnas, pasipuošęs Vyčio kryžiaus ordinu, stovi dešiniau nuo šventės dalyvių rankose laikomo Vyčio atvaizdo.

Grįžęs iš karo ūkininkavo ir dalyvavo visuomeninėje veikloje: padėjo apylinkėje vykdyti žemės reformą, būrė šaulius ir jiems vadovavo, dainavo Pumpėnų bažnyčios chore. 1924 m. vedė, išaugino keturis vaikus. 1951 m. mirus žmonai, vedė antrąsyk ir susilaukė sūnaus Petro, kuris šiandien gyvena tėvo sodyboje ir šiame vaizdo pasakojime dalinasi atsiminimais apie tėvą. Jo prisiminimus papildo ir paaiškina nepriklausomybės kovas tyrinėjantis kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis:

1971 metais, prieš pat tėvo mirtį, savanorio Petro Jasiūno prisiminimus suspėjo įrašyti sūnus Kazimieras. Pateikiame jums šių prisiminimų ištraukas:

„Į savanorius išėjau balandžio 7 dieną. Jau buvome sužinoję, kad Joniškėlyje renkasi savanoriai… Buvo susiruošę eiti nemažai jaunuolių, bet tai vienam mama verkia, kitam batus paslėpė, kad neišeitų. Iš Talkonių išėjom dviese su Šibilskiu, jis tuo metu tarnavo pas Knizikevičius bernu. Knizikevičienė nenorėjo išleisti, net verkė, kad toks geras berniokas išeina… Per Lėvenį perėjom ledu, o Talkoniuose jau buvo bolševikai. Kai nuėjom į Joniškėlį, tai jau iš pirmos nakties pastatė sargybon. Joniškėlyje dar buvo nedaug savanorių… Gavau rusišką šautuvą ir penkis šovinius. Ne visiems užteko šautuvų. Dauguma nebuvo rankose turėję ginklo, tai nuvežė į Šiaulius savaitei apmokymams.

Nepriklausomybės kovų savanoriai / Lietuvos centrinio valstybės archyvo virtualios parodos „Lietuvos kariuomenės savanoriai“ nuotrauka

Per Velykas grįžom į Joniškėlį. Trečią Velykų dieną gavome įsakymą eiti Pušaloto link į Pažosų kaimą. Mus vedė puskarininkis Vasanauskas. Nuėjus į kaimą mes su Mikoliūnu nuėjome pas ūkininką Brazdžionį apsižvalgyti ir pamatėme, jog keliu jodinėja bolševikai, keliasi per Lėvenį, ties Katinais. Jų buvo apie 20 raitelių, o mūsų – devyni pėstininkai ir du raiteliai. Iš jų būrio atsiskyrė du karininkai ir pradėjo joti į mūsų pusę. Kiti įsitvirtino prie upės. Karininkus praleidom, o tada įsakėme kelti rankas aukštyn. Vienas pasidavė, o kitas ėmė bėgti atgal. Tai tą bėgantį ir nušovėm. Šibilskio buvo blogi batai, tai jis nuėjo numauti batų tam nušautam karininkui. Išgirdę šūvius, bolševikai mus užuolankomis ėmė supti. Reikėjo trauktis. Per Žuselės upeliuką perbridom, o upelis patvinęs ir vanduo šaltas. Bolševikai buvo priartėję, bet su paskutiniu šoviniu pavyko sužeisti vieną iš jų, ir jie nebesivijo. Vieną iš mūsų, Strekoniuką, bolševikai pačiupo. Tarp bolševikų buvo mūsų savanorio brolis. Kalbėjo, kad bolševikai norėjo mūsų savanorį sušaudyti, bet brolis apgynė.

Vėliau paskyrė pas karininką Macelį Antaną. Vieną rytą karininkas ir dar keli išjojo, o mūsų būrys gavo įsakymą, kad reikia eiti į Joniškėlį. Tuo laiku buvome Meškalaukyje. Joniškėlio vyrai užėjo pas Rudaites, o tos turėjo alaus. Aš nėjau pas Rudį į vidų, o pasilikau kieme. Staiga pamačiau, kad trumpais perbėgimais į Joniškėlį artėja bolševikai. Įvyko susišaudymas. Mes atsitraukėm į Joniškėlį. Naktis buvo rami, bet iš ryto bolševikai priartėjo ir pradėjo artilerija šaudyti į Joniškėlio parką. Atsitraukėm iki Stačiūnų kaimo. Išeinant iš Joniškėlio vietinės mergiotės iš mūsų šaipėsi ir klausė, kodėl bėgame. Aš joms atsakiau, kad rytoj vėl čia būsim. Stačiūnų kaiman atvažiavo vokiečiai su patrankomis, ir mes vėl patraukėm į Joniškėlį. Bolševikai jau buvo įsitvirtinę su kulkosvaidžiais. Šaudėmės visą valandą, bet nukautų nebuvo. Bolševikai atsitraukė. Išėjom su Jarecku į žvalgybą, bet nieko neberadome. Jie atsitraukė už Lėvens upės.

Nepriklausomybės kovų savanoris / Lietuvos centrinio valstybės archyvo virtualios parodos „Lietuvos kariuomenės savanoriai“ nuotrauka

Kitą dieną prie mūsų prisijungė pasvaliečiai, nes bolševikai jau buvo Pasvalio mieste. Bolševikai buvo viename krante, o mes – kitame. Kartais įvykdavo susišaudymai. Vietiniai gyventojai pykdavo, kad šaudomės, nes pavasarį reikėjo dirbti laukuose, o čia vyksta susišaudymai.

Į Pasvalį žygiavom vėliau, tuo laiku, kai sėjo vasarojų. Kelias dienas pailsėjom Pasvalyje. Aš tada vienai dienai sugrįžau namo. Ateidamas atsivedžiau Sakalauską Kaziuką. Į Talkonius dar teko ateiti su Mikoliūnu Juozu, kai ten buvo bolševikai. Tai buvo gegužės mėnesį. Mes tada atnešėme platinti atsišaukimus. Naktį buvau namie, o dieną praleidau ant tvarto. Mačiau, kaip bolševikai mušė kaimyną Rapkevičių. Per dvi naktis išdalinau kaimynams atsišaukimus. Jie buvo trimis kalbomis: lietuvių, latvių ir rusų. Mikoliūnas atsišaukimus dalino Pumpėnuose. Naktį buvom susitarę susitikti pušynėlyje, bet jo neradau, tai nuėjau į Meškalaukį pas Uogintus. Ten ir susitikome, palaukėme ryto ir grįžome į Joniškėlį.

Pasvalyje jau padaugėjo savanorių. Buvo paskelbta puskarininkių mobilizacija. Būdavo atvejų, kai pas mus perbėgdavo raudonarmiečių. Uniformas išdavė, kai frontas pasiekė Rokiškį.

Nepriklausomybės kovų savanoriai / Lietuvos centrinio valstybės archyvo virtualios parodos „Lietuvos kariuomenės savanoriai“ nuotrauka

Birželio pradžioje savavališkai perėjau pas pušalotiečius, nes ten buvo daugiau pažįstamų žmonių... Iki Rokiškio nebuvo jokių susirėmimų, bet artėjant prie Obelių ties vienais krūmais susidūrėme su rusų žvalgais. Po trumpo susišaudymo jie atsitraukė. Apžiūrėję pamatėme, kad yra kraujo, tai supratome, kad buvo sužeistų bolševikų. Mums tada jau vadovavo Michelevičius. Prie Obelių jau buvo daugiau mūsų kariuomenės. Nors jau buvo ir mobilizuotų karių, bet daugiausia – savanoriai. Michelevičius mane paskyrė į žvalgybos skyrių, tai tekdavo eiti pirmiems. Didelio bolševikų pasipriešinimo nebuvo. Vykdavo pasišaudymai.

Priėję Dauguvą užėmėm Pirmojo pasaulinio karo senus vokiečių apkasus. Aplinkui gyventojų sodybos buvo sudegintos, apkasai apaugę žole. Tada jau sulaukėm stipresnio apšaudymo iš kitos upės pusės. Pakeitė bataliono vadą Michelevičių, išsiųsdami į Panevėžį komendantu... Pradėjo formuoti 9-ąjį pėstininkų pulką. Mums tai nepatiko. Buvo karių, kurie išėjo namo. Aš taip pat apie liepos vidurį ar rugpjūčio pradžioj parvažiavau namo. Nepatiko sėdėti vienoje vietoje. Kol vadas buvo Michelevičius, tai gaudavome aiškius įsakymus. Jis norėjo mane paskirti viršila. Bet, kai aš išvažiavau namo, tai viršila paskyrė kitą pumpėnietį.

1923 metais jau būnant šauliu organizavomės eiti vaduoti Klaipėdos. Tada priklausėme Biržų apskričiai ir organizacija vyko sunkiai. Kol susirinkom Biržuose, tai jau gavom žinią, kad Klaipėda užimta.“

Apie vėlesnius tėvo gyvenimo metus paprašėme papasakoti jo sūnų Petrą, kuris iki šiol gyvena tėčio sodyboje.

Savanorio sūnus Petras Jasiūnas / Kosto Kajėno nuotrauka

Nuotraukoje – savanoris Petras Jasiūnas su žmona Barbora / Kosto Kajėno nuotrauka

Gimėte sovietmečiu, kai apie nepriklausomybės kovas jose dalyvavusieji garsiai nebekalbėjo. Ar būdamas vaikas žinojote, kad jūsų tėtis buvo savanoris?

Sužinojau iš vyriausiojo brolio, kai kartą jis manęs paklausė: ar žinai, kur yra tėčio medalis? Nieko nežinojau, bet paklausiau tėčio ir jis parodė, kad medalis yra spintoje po rūbais. Bet tąkart daugiau nieko nepasakojo. Tėtis apskritai nebuvo kalbus, o labiau mėgstantis pavyzdžiu pamokyti. Jo dėka taip niekada ir neatsitraukiau nuo žemės. Juk šita sodyba, kur dabar gyvenu, yra tas pats kiemas, kuriame gimiau ir užaugau, o tėtis čia atsikėlė iš netolimo kaimo, kai įvyko žemės reforma – kai visi persikėlė į vienkiemius.

Už savanorišką tarnybą tėtis buvo gavęs dar beveik 8 hektarus žemės, bet toli nuo čia, maždaug 40 kilometrų atstumu, prie pat Latvijos sienos. Jis pats negalėjo jos dirbti, tai turėjo nuomininką. Taip ir gyveno, kol 1940 metais viskas buvo atimta.

Jūsų tėtis buvo žvalgas Joniškėlio mirties batalione. Galbūt žinote, kodėl buvo pasirinktas būtent toks pavadinimas?

Kiek suprantu, susirinko drąsūs kaimo bernai, ir jie buvo nenuspėjami, nebijojo penkiese veltis prieš dvidešimt. Kadangi buvo vietiniai, jie jautė palaikymą iš apylinkių žmonių, galėjo pas daugelį užeiti, pasikalbėti, ir visi suteikdavo informaciją – dėl to kovos ir buvo tokios sėkmingos.

Kaip manote, kodėl tėtis taip rizikavo? Kas jį motyvavo jungtis į savanorius?

Aš manau, kad jį motyvavo noras būti šeimininku savam kieme. Tėtis man yra taip aiškinęs: jeigu būtų kas pririšę su lenciūgu, kaip karves riša, būčiau jį nutraukęs ir vis vien išėjęs. Tai reiškia, kad kovoti norėjo, nenustygo vietoje, matyt, poreikis buvo iš vidaus.

Apie Vyčio kryžiaus ordino kavalierių rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje „Pasvalio krašto karžygiai“ / Kosto Kajėno nuotrauka

Apie Vyčio kryžiaus ordino kavalierių rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje „Pasvalio krašto karžygiai“ / Kosto Kajėno nuotrauka

Ar, apskritai kalbant, jūsų tėtis buvo labai priešiškas sovietinei santvarkai?

Ideologijai – tikrai taip, bet ne žmonėms.

Tą buvo galima jausti, nors jis nedaug apie tai kalbėdavo. Apskritai, kiek aš jį atsimenu, jis buvo visa širdimi Bažnyčios žmogus – labai palaikė bažnyčią, dirbo joje iždininku ir tuo reikalu pas mus vis lankydavosi kunigai. Be to, nuo jaunystės visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore ir daug metų kaime jokios palydėtuvės nepraėjo be jo balso. Ir namuose dažnai litanijas ir giesmes giedodavo, todėl, kai nuėjau į bažnyčios chorą, man buvo nesunku prisijungti, nes viską jau mokėjau.

Mano akimis, tėtis buvo labai liberalus žmogus – jis nieko nenorėdavo įžeisti, niekam nepasakė jokio pikto žodžio.

Kaip jūsų šeimai pavyko išvengti tremties, turint omenyje tėčio jaunystės kovas su bolševikais?

Brolis Povilas tuo metu jau buvo komjaunuolis ir kreipėsi į rajono komitetą, sakydamas: vežkit tada ir mane kartu su tėvais. Tą patį padarė ir trys tėvo draugai rusai iš gretimo Gegabrastos kaimo – nuėję į komitetą Pasvalyje pareiškė: „Jeigu vežate jį, tai vežkit pirma mus, nes jis mus priėmė, padėjo Lietuvoje apsigyventi.“ Taip ir neištrėmė – dėl šito užtarimo.

Tekstas parengtas įgyvendinant programą „Pamiršti Lietuvos šimtmečio herojai: 1918–1920 m. kariuomenės savanoriai“, iš dalies finansuojamą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos lėšomis. 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Vytautas Raškauskas.