Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Wikipedia.org nuotrauka

Raudondvaryje per Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventę sakytos mintys

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė – išskirtinė asmenybė. Tik 24 metų sulaukusi mergina nepraėjus nė pusei amžiaus po mirties tapo dvasinio gyvenimo pavyzdžiu visai Bažnyčiai. Gyvenimą praleidusi gimtajame mieste, o vėliau vienuolyne, į kurį įstojusi neiškėlė kojos, globoja misionierius, keliaujančius į tolimus kraštus skelbti Evangelijos. Šv. Jonas Paulius II ją paskelbė Bažnyčios Mokytoja.

Iš jos galėtume pasimokyti ne tik kaip gyventi, bet ir ko nedaryti. Pirmiausia – nepasilikti drungniems. Yra du žodžiai, prasidedantys ta pačia raide, bet jų ženklinami dalykai labai skiriasi. Tai plūduriuoti ir plaukti, pasiduoti nešamiems vėjo bei srovės ir turėti kryptį, tikslą, nuolat stengtis prie jo priartėti. Šv. Teresei niekada netrūko ryžtingumo. Būdama labai jauna apsisprendė stoti į karmeličių vienuolyną. Tokio amžiaus – vos penkiolikos metų – dar negalėjo būti priimta, bet nenorėjo atidėlioti. Ji to siekė kreipdamasi į vyskupą, net popiežių, kad galėtų pradėti vienuolinį gyvenimą. Skubėjo, tarsi nujausdama, kad gyvenimas bus trumpas, brangi kiekviena diena, kiekvienas mėnuo. Gyvenimas visada trumpas, net jei gyvename kelias dešimtis metų. Kaip greitai jie praeina! Todėl taip svarbu neplūduriuoti, o plaukti, užsibrėžti siekius ir jų siekti, neužmiršti didžiausių gyvenimo siekių, taip pat nelikti abejingiems didžiam krikščioniškam pašaukimui į šventumą.

Antras dalykas, kurio moko nedaryti šv. Teresėlė – neleisti, kad svarbiausius gyvenimo dalykus paslėptų menkniekiai. Dažnai žinome, kas yra reikšminga, kaip reikia elgtis, bet... kažkas tarsi neleidžia to imtis, sulaiko nuo įgyvendinimo. Žinome, kad svarbu ir vertinga palaikyti žmogišką ryšį, skirti laiko pabūti drauge, aplankyti, bet... maži kasdieniai reikaliukai užgriūna tarsi lavina ir neleidžia net galvos pakelti. Uždūstame po pilkos kasdienybės praeinančių dalykų, tarsi kokių šiukšlių, kalnu. O juk svarbiausia yra žmogus. Ne „žmonės“, o būtent žmogus. Konkretus žmogus, su kuriuo dabar kalbuosi, konkretus žmogus, kuris laukia mano dėmesio, užkalbinimo. Žinome, kad svarbu ir būtina turėti laiko maldai ir susimąstyti, švęsti sekmadienį, įsitraukti į tikinčiųjų bendruomenę, bet... vėl kažkoks nenoras, pasyvumas, neryžtingumas tarsi užbraukia visa tai ir lieka vien kasdienybės pilkuma.

Arkivysk. emeritas Lionginas Virbalas SJ. Marijos Stanulytės nuotrauka

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė skatina ieškoti svarbiausių dalykų. Jai neužteko kasdienių vienuolyno maldų, regulos laikymosi. Jautė, kad dar giliau turi būti esminis, svarbiausias dalykas. Kuo ir kaip būti Bažnyčioje? Ieškojo ir nerimo, kol atrado atsakymą šv. Pauliaus Laiške korintiečiams: Bažnyčios širdyje būti meile. Savo sielos dienoraštyje rašė: „Supratau, kad vien meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu meilė užgestų, apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti savo kraują... Supratau, kad meilė stiprina visus pašaukimus, meilė yra viskas.“ Ji visus skatina neatidėlioti ryžto būti geram, būti atidžiam, būti šventam!

Ir trečia – šventoji moko neapsiriboti vien savo reikalais, savo kiemu. Šv. Teresės širdis buvo labai plati: ji mąstė apie naujus karmeličių vienuolynus misijų kraštuose ir savo galimybę ten gyventi, „įsibrolino“, jei taip galėtume pasakyti, kunigus misionierius, rašė jiems laiškus, lydėjo malda. Troško pati būti misioniere. Ji rašė: „Norėčiau vienu metu skelbti Evangeliją penkiose pasaulio dalyse, iki pat tolimiausių salų. Norėčiau būti misioniere ne kelerius metus, bet nuo pat pasaulio sukūrimo iki laikų pabaigos. Bet visų labiausiai, mano mylimas Išganytojau, norėčiau dėl Tavęs išlieti savo kraują iki pat paskutinio lašo...“

Savo pašaukimą ji išgyveno Bažnyčioje, kuri Jėzaus siuntimu turi būti veržli ir misionieriška. Krikščionis negali pasitenkinti rūpindamasis vien savo kiemu. Mums viskam trūksta laiko, tačiau vis dėlto verta nuolat savanoriauti, atiduoti bent dalelę savęs. Daug ko stokojame, ir vis dėlto gera paskirti svaresnį įnašą tam, kam matome esant prasminga: konkrečiai stokojančiai šeimai, reikšmingam savo pačių bendruomenės uždaviniui ar misijose statomai mokyklai. Mūsų bendruomenėms reikia misionieriško užmojo: apsidairyti dar plačiau ir pagalvoti, ką galėtume ir turėtume pasiekti su Gerąja Naujiena: savo parapijoje, mieste, šalyje, pasaulyje.

Tai tik kelios mintys, užvedimas ant kelio. Tuo keliu reikia eiti kiekvienam. Eikime drąsiai, išlaikykime kryptį, žvelkime ir matykime Dievą ir žmogų, Dangaus karalystę ir visos Bažnyčios misiją.