S. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa prie pirmojo vienuolyno pastato – Paštuvos klebonijos. Apie 1995 m.

Asmeninio archyvo nuotrauka

1994 metų vasarą į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atvyko trys seserys, kurių misija – po pusės amžiaus trukusios sovietinės okupacijos šalyje atkurti Basųjų karmeličių vienuoliją. Viena tų seserų – Škotijoje gimusi, tačiau lietuviškų šaknų turinti s. KŪDIKĖLIO JĖZAUS MARIJA JUOZAPA, nuolankiai, tačiau tvirtai priėmusi Viešpaties kvietimą dalyvauti šiame nenuspėjamame nuotykyje.

Dvidešimt penkerių metų vienuolijos atkūrimo proga, kuri Paštuvos vienuolyne minima spalio 1-ąją, skaitytojams siūlome ištrauką iš pokalbio su s. Marija Juozapa apie jos ryšius su Lietuva, užsimezgusius laiškais dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, jos apsisprendimą sugrįžti į tėvų ir senelių žemę bei pirmuosius žingsnius kuriant Paštuvos bendruomenę.

Visas pokalbis bus publikuojamas ketvirtajame šių metų žurnalo „Kelionė“ numeryje.

Šiemet šventėte gražų penkiasdešimties metų įžadų jubiliejų, o ir vienuolynui šiais metais graži sukaktis – dvidešimt penkeri metai Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip prasidėjo Jūsų draugystė su Lietuva?

Viskas prasidėjo dar 1968-aisiais. Tų metų žiemą prieš Kalėdas sugalvojau parašyti laišką į Lietuvą, tiksliau reikėtų sakyti į Sovietų Sąjungą, tuometiniam Kauno vyskupui Juozapui Matulaičiui-Labukui. Apie jį sužinojau iš Vatikano laikraščio „L’Osservatore Romano“. Straipsnyje buvo parašyta, kad J. Matulaitis-Labukas paskirtas Kauno arkivyskupu. Tada ir pamaniau, kad gal reikėtų jam parašyti laišką, pasveikinti su šv. Kalėdom ir duoti žinią, kad Škotijoje gyvena tokia vienuolė, kuri turi giminystės ryšių su Lietuva ir gali už jį melstis. Tačiau tai padaryti nebuvo paprasta. Visų pirma, tuo metu vis dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti lietuviškai, tik kalbėti. Bet parašyti laišką į Lietuvą labai norėjau! Neturėjau jokių vadovėlių, todėl pagalbos sugalvojau ieškoti… Šv. Rašte! Turėjau tada tokį mažą kišeninį lietuviškai išleistą Šv. Raštą, kurį 1967 metais įstojimo į vienuolyną proga man padovanojo tuometis Škotijos lietuvių katalikų bendruomenės kapelionas J. Gutauskas. Jis, sužinojęs, kad lietuviškų šaknų turinti mergina Škotijoje tapo vienuole, atvažiavo manęs aplankyti ir pasveikinti, o dovanodamas lietuvišką katekizmą ir Šv. Raštą prisakė: „Neužmiršk savo prigimties – savo kalbos, nes nežinai, gal vieną dieną Dievas tave pašauks pasodinti Karmelio sėklą Lietuvoj.“ Įdomiausia, kad po daug metų, 1993-iasiais, kai kardinolas V. Sladkevičius rašė laišką mano priorei prašydamas mane išleisti į Lietuvą, jis pakartojo tuos pačius žodžius: „Kad pasodintų Karmelio sėklą Lietuvoje.“ Tai fantastika…

Tad anuomet man padovanotas Šv. Raštas labai pasitarnavo rašant laiškus į Lietuvą. Mokiausi iš jo labai primityviai: iš pradžių paskaitydavau šv. Pauliaus laiškus angliškai, paskui lietuviškame Šv. Rašte ieškodavau tų pačių vietų, susirasdavau man suprantamus žodžius, juos nusirašydavau ir iš jų sudėliodavau lietuviškus sakinius… (juokiasi). Jei tik labai nori, viską gali padaryti!

Žinoma, tas laiškas buvo labai trumpas – tik sveikinimas ir keletas žodžių kad už jį, vyskupą, meldžiuosi. Tačiau tais laikais taip paprastai laiško į Lietuvą išsiųsti negalėjai: siunčiant laiškus į Sovietų Sąjungą reikėjo gauti priorės leidimą. Pasitariau su kunigu, jis irgi patarė būti atsargiai. Pasakiau mamai, kad ketinu rašyti laišką vyskupui į Kauną, o ji griežtai pasakė: „Maryte, geriau nerašyk, nes, jei sovietai ateitų čia, mus pirmas paimtų.“ Tuomet pamaniau sau: „Čia dabar kas – visi kažko bijo, o aš imsiu ir išsiųsiu!“ Dabar pagalvojusi suprantu, kad tik Viešpats galėjo duoti tokio pasitikėjimo ir drąsos.

Pirmosios karmeličių seserys – Mavis Therese, Marija Juozapa ir Įsikūnijimo Marija – prie naujojo vienuolyno pastato Paštuvoje 2000 m.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tada dar nežinojau, kaip kreiptis į vyskupą lietuviškai, todėl parašiau labai paprastai: „Kunige, Tėveli.“ Nežinojau ir adreso, todėl ant voko užrašiau beveik vaikiškai: „Vyskupas Labukas, Kauno katedra, Kaunas, Lietuva“ ir pridėjusi savo nuotrauką išsiunčiau. Po poros mėnesių gavau atsakymą. Laiške buvau rašiusi, kad prastai moku lietuviškai, bet jis labai gražiai atrašė, kad „meilė viską supranta“ ir paprašė jo neužmiršti. Nuo to laiko kasmet jam siųsdavau sveikinimus su šv. Kalėdom ir šv. Velykom.

Tuomet savo priorės paprašiau, kad šeštadieniais man leistų melstis vigiliją už Lietuvą. Ji sutiko, davė koplyčios raktą ir aš, po 10 val. vakaro pasilikusi viena, melsdavausi už Lietuvą, už tai, kad Dievas duotų jai stiprybės nepasiduoti. Štai taip ir prasidėjo ši draugystė…

Ji tęsėsi ir bendraujant su kitais Kauno vyskupais?

Taip. Po vyskupo J. Matulaičio-Labuko mirties 1979 metais Kauno arkivyskupu buvo paskirtas Liudvikas Povilonis. Nusiunčiau jam užuojautą dėl buvusio vyskupo mirties, į kurią jis atsakė ilgu laišku prašydamas maldos. Beje, Italijoje su juo buvo susitikusi ir mano mamytė. Po pokalbio su vyskupu ji netgi atsileido, mat vis dar truputėlį priešinosi mano pasirinktam vienuolės keliui. Ir tai suprantama – buvau vienintelis jos vaikas. Vyskupas tuomet jai gražiai pasakė, kad, būdama vienuole, jos dukra galės daugiau duoti kitiems. Atsimenu, grįžusi į Škotiją, mamytė vis kartojo: „Koks tas vyskupas Povilonis geras!“ (juokiasi).

Vėliau laiškus rašiau ir arkivyskupui, kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Apie jį sužinojau iš vyskupo Antano Deksnio, tuo metu Vatikano paskirto rūpintis lietuvių katalikų reikalais Europoje. Su vyskupu A. Deksniu mane supažindino kapelionas J. Gutauskas, pas kurį A. Deksnys užsukdavo lankydamas Škotijos lietuvius. Kartais jie aplankydavo ir mane vienuolyne. Per vieną tokį susitikimą 1971 metais A. Deksnys man padovanojo Aušros Vartų Marijos paveikslo kopiją, tada papasakojo ir apie V. Sladkevičių. Gavusi jo tikslų adresą, parašiau nemažai laiškų, tačiau nė karto negavau atsakymo. Vyliausi, kad jis mano laiškus bent gauna... O kai vienas mano laiškas buvo išspausdintas „Katalikų Bažnyčios kronikoje“ ir jį po inauguracijos kardinolu per padėkos šv. Mišias Marijampolėje V. Sladkevičius pats ir perskaitė, nė kiek neabejojau, kad mano laiškai jį pasiekia.

Sesuo Marija Juozapa su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai, kad visi laiškai buvo tikrinami, žinojau jau 1968-aisiais gavusi J. Matulaičio-Labuko atsakymą į mano pirmąjį laišką. Po trejų metų manęs aplankyti užsukęs A. Deksnys paprašė parodyti tą laišką, norėdamas įsitikinti, ar jis tikrai rašytas J. Labuko ranka, ar jame nėra kokių nesaugių dalykų. Jis patvirtino laiško autentiškumą. Beje, pats J. Matulaitis-Labukas, norėdamas parašyti man kažką slaptesnio ar paprašyti maldos, rašydavo neryškiai pieštuku, kad saugumiečiams peršviečiant laišką nesimatytų teksto. Jis puikiai žinojo, kad jo laiškai yra tikrinami.

Atgavus Nepriklausomybę tokių baimių nebeliko, žmonės galėjo laisvai išpažinti tikėjimą, kai kur buvo pradėtos statyti naujos bažnyčios, kartu atsirado ir poreikis atgaivinti vienuolijas. Kaip Viešpats Jus vedė prie minties apie naują vienuolyną Lietuvoje?

Bandymai steigti vienuolyną Lietuvoje prasidėjo 1992 metais. Viena pirmųjų iniciatorių atgaivinti lietuviškąjį Karmelį buvo Birutė – dabar ji Dievo Gailestingumo bendruomenės sesuo Teresė, kuri kartu su seserimi Rozana iš Prancūzijos anuomet nuvyko į Lizjė karmeličių vienuolyną ieškoti pagalbos. Norint pradėti kurti bendruomenę, Lietuvoje tuomet labiausiai buvo reikalingos seserys. Lizjė vienuolyno priorė joms davė Anglijos Darlingtono Basųjų karmeličių vienuolyno, kuriame tuo metu buvo daug jaunų seserų, adresą. Birutė tada parašė laišką jų priorei Hiacintai, tačiau gavo atsakymą, jog ką tik keturios seserys buvo išlydėtos į Afriką, todėl nėra seserų, galinčių vykti į Lietuvą. Tačiau lietuvių prašymą ji publikavo Karmelitų asociacijos žurnale, kuris išeidavo kas tris mėnesius.

Vieną kartą, su reikalais užėjusi pas savo vienuolyno priorę, sulaukiau klausimo: „Gal nori paskaityti žurnalą? Ten kažkas rašoma apie Lietuvą.“ Gerai, galvoju, paskaitysiu. Ir sužinojau, kad kelios lietuvaitės ieško paramos Karmeliui Lietuvoje atkurti. Tuomet pamaniau: „Keista, mano močiutė niekada neužsiminė apie jokį Karmelį Lietuvoje.“ Bet suvokiau, kad praėjo aštuoniasdešimt metų, kai mano močiutė paliko Lietuvą, tad apie Karmelį ji tikrai galėjo ir nežinoti. Tuomet priorės tik paklausiau: „Galbūt reikėtų parašyt joms laišką, gal joms tiesiog reikia pinigų?“ Priorė davė leidimą. Tačiau eidama pro duris pajutau, kad šituo laišku niekas neužsibaigs ir ar tik neteks man važiuot į Lietuvą? Ir tą pačią akimirką apėmė didžiausia baimė! Juk apie Lietuvą tada beveik nieko nežinojau. Savo mamai apie mintį, kad gali tekti važiuot į Lietuvą, bijojau net prasitarti – jai tada buvo jau 76 metai, močiutė buvo mirusi, tad ji teturėjo tik mane. Tą vakarą su Viešpaties pagalba nusiraminau ir pasakiau sau: „Niekur aš nevažiuosiu.“ Tačiau širdyje jaučiau, kad Dievas tarsi žiūri į mane sakydamas: „Na, na, čia kas per mintys!“ (juokiasi).

S. Marija Teresė, apsivilkusi senojoje Paštuvos kelbonijoje atrastais tautiniais darbužiais, 1994 m.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kitą rytą, per šv. Mišių Evangelijos skaitinį, išgirdau: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs.“ Ups, – pagalvojau, – kunigas kalba apie išsižadėjimą.“ Bet tada tyliai mintyse sau pasakiau: „Nieko nemąstyk, tylėk ir klausykis!“ Po Komunijos, girdžiu, kunigas sako: „O dabar, priėmę Jėzų į savo širdį, klauskime ko jis iš tiesų nori iš mūsų.“ Ir tą akimirką mano galvoje šmėstelėjo vienintelė mintis: „Tikrai teks važiuot į Lietuvą.“ Tuomet supratau, kad mano grįžimas į savo tėvų ir senelių žemę, matyt, yra neišvengiamas... (juokiasi). Tai buvo 1992 metai.

Tada ir parašiau laišką į Lietuvą klausdama, kokios reikėtų paramos. Gavau atsakymą, kad prašyčiau ordino generolo leidimo atvažiuoti į Lietuvą padėti steigti vienuolyno. Taip viskas ir prasidėjo. Šis procesas užtruko beveik dvejus metus.

Papasakokite apie savo pirmąją kelionę į Lietuvą.

Iš pradžių parašiau laišką mūsų Basųjų karmelitų ordino generolui. Jis sutiko su mintimi, kad Lietuvai reikia seserų karmeličių ir paragino mane melstis, kad rastųsi daugiau žmonių, galinčių pagelbėti. Tais pačiais 1992 metais jis pats pradėjo visur ieškoti pagalbos. Pirmiausia kreipėsi į artimiausius kaimynus lenkus, tačiau jie padėti atsisakė, o kiti irgi neatsiliepė. Kitų metų pradžioje Generolas manęs paklausė, gal kartais pati ketinu važiuoti į Lietuvą. „Jei taip, – pasakė, – gauk savo vienuolyno leidimą ir atsiųsk jį man.“ Surašėm laišką, bet jį reikėjo nuvežti į kuriją, kad iš ten būtų galima išsiųsti, nes tuomet vienuolyne dar nebuvo nei kompiuterio, nei fakso. O kitą rytą mūsų priorei paskambino pasaulietinio laikraščio žurnalistas ir pasakė: „Girdėjom, viena jūsų seserų važiuoja už geležinės uždangos, į rusų žemę.“ Apie Lietuvą jis nelabai ką tada težinojo. Priorė, labai nustebusi, kad dar nepatvirtinta informacija kažkur nutekėjo, jam atsakė: „Nežinau, niekas čia niekur nevažiuoja.“ Po to, pasikvietusi mane, pasiteiravo: „Iš kur tas žurnalistas sužinojo?“ – „Neturiu supratimo, – sakau, – tikrai niekam neprasitariau.“ Bet tas atkaklusis žurnalistas kiekvieną mėnesį vis skambindavo priorei ir klausdavo, ar negali iš sesutės, t. y. manęs, gauti interviu apie kelionę į „rusų žemę“. Jam tikrai labai rūpėjo sužinoti, kodėl vienai sesutei staiga prireikė ten važiuoti… (juokiasi)

Basosios karmelitės Paštuvoje. Karmelites.lt nuotrauka

Tais pačiais 1993-iaisiais įvyko mūsų vienuolynų priorių susirinkimas, po kurio lietuvėms, norinčioms tapti karmelitėmis, buvo pasiūlyta noviciatą atlikti Vokietijoje. Žinią apie tai, kad su Lietuvos vienuolynu dar neskubėtume, paskambinusi man pranešė pati priorių asociacijos pirmininkė. Bet lapkričio 21 d. iš ordino generolo gavau laišką, kuriame buvo kitas siūlymas: jis paragino mane pačiai nuvažiuoti į Lietuvą, susipažinti su situacija ir pradėti po truputį veikti. Bet ką aš viena nuvažiavusi padarysiu?.. Tačiau, pasirodo, į lietuvių prašymą buvo atsiliepusi dar viena sesutė – Įsikūnijimo Marija iš Londono. Jai buvo 73 metai, bet ji vis tiek pasisiūlė važiuot į Lietuvą! Ji sakė: „Nors ir nemoku lietuvių kalbos, bet gal galiu prisidėti, kad susidarytų reikiamas seserų skaičius.“ Mat, norint įsteigti vienuolyną, reikėjo ne mažiau kaip aštuonių seserų. Iki tol su ja nebuvom pažįstamos, bet ordino generolas mums abiem pasiūlė nuvažiuot į Lietuvą ir pažiūrėti, nuo ko būtų galima viską pradėti.

Taigi paprašiau mūsų vienuolyno kaimyno ir gero draugo Hugho Mckey, kurį mes vadinome tiesiog Hju, nupirkti man lėktuvo bilietą į Lietuvą. Kitą dieną vienuolyno priorei vėl paskambino tas pats žurnalistas ir pasakė: „Tikrai žinau, kad viena jūsų sesuo ten važiuoja, ji jau turi bilietą!“ Tuomet priorė manęs paklausė: „Iš kur jis sužinojo, ar tu tikrai niekam nesakei?“ Pasakiau, kad net mano mamytė nieko nežino, kur jau ten svetimi... Jau nebežinodama, ką daryti, priorė paskambino į kuriją, bet jie nuramino: „Nesibaiminkit, tegul žurnalistas paima interviu, ir viskas greitai baigsis.“ Priorė nusileido.

Atvažiavus žurnalistui – jis tikrai buvo mielas žmogus – pasakiau, kad nepykstu, kad jis taip atkakliai domėjosi, bet man labai smalsu, iš kur jis sugebėjo gauti informaciją. O jis atsakė, kad pažįsta vieną žmogų, kuris veža jo draugo mamą į bažnyčią. Tas žmogus, pasirodo, ir buvo mūsų vienuolyno kaimynas Hju. „Vadinasi, – sakau jam, – Hju prasitarė tavo draugo mamai, ji – sūnui, o jis tau...“ Smagiai pasijuokėm iš to, kaip sklinda kalbos...

Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas iš paukščio skrydžio.

Karmelites.lt nuotrauka

Jis padarė interviu, bet fotografuotis straipsnio nuotraukai paprašė manęs gatvėje su lagaminu rankoje. Atsimenu, kad mūsų kaimynai žiūrėjo pro langus nustebę ir nesuprasdami, kas čia tame vienuolyne vyksta… (juokiasi). Laikraštis pasirodė penktadienį – žurnalistas pats jį mums ir atvežė. Atsiverčiu laikraštį ir… negaliu patikėti! Pirmame laikraščio puslapyje didžiausiomis raidėmis išspausdintas užrašas „Sex and more sex!“ (kvatojasi), o kitame puslapyje – seserų, mano su lagaminu nuotrauka ir istorija apie kelionę į Lietuvą. Seserys tada buvo šokiruotos! Kitą dieną priorei paskambino iš katalikiškų laikraščių ir sako: „Jūs gal išprotėjot, tokį straipsnį, tokią istoriją dėti į tokį šlamštą!“ (juokiasi).

Tačiau po šios publikacijos tema susidomėjo ir katalikiška spauda. Atvažiavęs žurnalistas manęs tik paklausė, ar turiu fotoaparatą ir paprašė, kad, nuvažiavusi į Lietuvą, padaryčiau nuotraukų, o kai grįšiu, jis parengs straipsnį apie mano kelionę. Tuomet tik pagalvojau: „Kaip Dievas gražiai viską sudėlioja… Jam nėra blogų dalykų, jeigu nori per tave daryti savuosius darbus.“

Bitininkystė Paštuvos vienuolyne. Karmelites.lt nuotrauka

Ir tada Jūs pirmą kartą aplankėte savo senelių žemę?

Taip. Atvažiavau čia 1994 metais, bet tikrai galvojau, kad sugrįžau. Papasakosiu dar vieną istoriją. Kartais pas mano močiutę Škotijoje į svečius ateidavo draugės. Vakarodamos jos dalindavosi visokiausiais pasakojimais. Mūsų namuose vieną kambarį, kur stovėjo lovos, nuo kito kambario skyrė tik užuolaida, durų nebuvo, todėl labai gerai girdėdavosi viskas, kas už jos vyksta… (juokiasi). Ir vieną vakarą girdžiu, kaip močiutė savo draugėms pasakoja: „Kartą mamytė, t. y. mano promočiutė, mums sako: „Vaikučiai, mes ne visada tebūsim kartu, vakar sapnavau tokį navatną sapną, kad iš krosnies išsirito ugnis, nulėkė per laukus, apriedėjo aplink ir vėl grįžo. Tikrai jaučiu, kad visi būsim išskirti.“ Ji nujautė, kad per visus karus ir suirutes šeima išsibarstys, išriedės kaip ta ugnis ir nebegalės kartu gyventi Lietuvoje. Bet juk sapne, apriedėjusi laukus, ugnis sugrįžo! Ir kai tą istoriją vėliau papasakojau Birutei Lietuvoje, ji man ir pasakė: „Juk tu kaip ta ugnis – sugrįžai!“ Aš tikrai niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tas sapnas galėtų reikšti mano sugrįžimą. Bet aš sugrįžau!

Jūsų vienuolynas – Dievo dovana Lietuvai. Nuostabu, kad yra vieta, kur kiekvienas ne tik svetingai sutinkamas, išklausomas, pavaišinamas, bet gali ir pailsėti nuo kasdienio bėgimo, pasaulio reikalų, gali sustoti, nurimti, melstis su seserimis arba tiesiog klausytis tylos...

Tai tikrai Dievo dovana, čia tik Dievo darbas, čia Jo stebuklas! Dievas tau duoda, kad tu duotum kitiems. Todėl mano didžiausias noras, kad žmonės pasitikėtų Dievu. Jis myli mus visus, Dievas mus laiko savo rankose, mes turime žinoti, kad niekada nesame vieni. Niekada. Pasitikėkim Juo!