Architektas Linas Poniškaitis.

Rūtos Rylaitės nuotrauka

Šiemet dienos šviesą išvydo pirmoji LINO PONIŠKAIČIO poezijos knyga „Akmuo šuliny“. „Tos eilės iš mano Tikėjimo kelionės. Jų šaltinis – Meilė, o tekėjimas – iš Tikėjimo. Šioje piligrimo kelionėje esu ne vienas... Mielas skaitytojau, linkiu palaimingos kelionės neatrastais eilėraščių takais. Jei juose sutiksi Tą, kuris pirmas tave ir mane pamilo, mylinčioj širdy išsvajojo ir ištikimai lydi į Tėvo namus, būsiu laimingas.“ Taip į poezijos mėgėjus kreipiasi knygos autorius. „Gyvieji šaltiniai“ su Linu kalbėjosi apie kūrybą, dvasines paieškas bei atradimus, Dievo vedimą ir Jo pamokas žmogaus gyvenime.

Kada prasidėjo jūsų kelionė su Viešpačiu? Kaip supratote, kad Jėzus beldžia į jūsų širdies duris?

Viešpats Jėzus į mano širdį pradėjo belsti jau seniai, tikriausiai nuo vaikystės. O kad prisibelstų, Dievas neretai panaudoja kitus žmones. Mano šeimoje abu tėvai buvo tikintys, pamaldūs, jie lankė bažnyčią, o kartu su jais ten eidavau ir aš. Šviesios atminties mano krikšto tėvas Vincas Jalinskas buvo kunigas, tad ir mano pažintis su Bažnyčia vaikystėje prasidėjo nuo šio žmogaus noro supažindinti mane su tikėjimo tiesomis. Krikšto tėvas atskleidė man kitokį, mylintį Bažnyčios veidą, nes jis pats buvo labai svetingas, mylėjo žmones. Dar vaikystėje atmintin įstrigo suvokimas, jog tikėjimas nebūtinai būna susijęs su šaltu, įtampą keliančiu pamaldumu, jis gali būti kupinas meilės, kuri dažniausiai išliejama, kai kiti žmonės atveria širdis, kai esi priimtinas toks, koks esi. Būtent vaikystėje aš ir sutikau tokių žmonių, su kuriais bendraudamas patyriau Dievo meilę, ir manau, jog taip Dievo buvau kalbinamas ieškoti Jo ir Jį atrasti.

Vėliau supratau, jog lankyti bažnyčią yra dar ne viskas. Atvykęs iš Šiaulių į Vilnių studijuoti architektūros, aš maniau, jog ieškau Dievo, bet iš tiesų Jo nepažinau. Man atrodė, kad Jis yra kažkur pasislėpęs, todėl su savo paieškomis buvau nublokštas kažkur į pakraščius, į ezoteriką ir t. t. Ir tik dabar supratau, jog Dievas mane saugiai išvedė iš tų klystkelių tam, kad mano širdyje atsirastų didesnis Jo meilės alkis. Nes kuo daugiau domėjausi ir savo protu stengiausi perprasti alternatyvius krikščionybei dalykus, tuo labiau man atrodė, kad Dievas tolo nuo manęs. Aš tarsi praradau asmeninį ryšį su Juo, o šio ryšio aš iš tiesų labai ilgėjausi.

Ar jūsų gyvenime buvo akimirkų, kai supratote, jog būtent Jėzus Kristus yra tas tikrasis Viešpats ir Gelbėtojas, kuris tebenori jus apkabinti?

Tikėjimo kelionėje Dievas siunčia žmones, kuriuos pasitelkdamas paliudija, jog yra gyvas. Ankstyvoje jaunystėje mano dvasiniai ieškojimai nuvedė mane į Paberžę pas tėvą Stanislovą, pas kunigą, kuris liudijo tą paprastą tikėjimą, evangelinę tiesą, tai darydamas basomis kojomis, paprastoje kaimo bažnytėlėje, ir jo kalba lietė mano širdį. Taip pat Dievo menininkas Vilius Orvidas buvo tas žmogus, į kurio kūrybą žvelgdamas jaučiau Dievo meilės prisilietimus.

Vilius Orvidas. Sigito Baltramaičio nuotrauka

Tačiau asmeniškai ilgą laiką išgyvenau laikotarpį, kai tarsi jaučiau, jog Dievas nuo manęs yra toli, nes labai ilgėjausi asmeninio ryšio su Juo, to ieškojau, bet išgyvenau nusivylimą, kad galbūt niekada jo nebeatrasiu. Tai buvo tarsi ilgai užtrukusi tikėjimo dykuma, kurioje nejutau Dievo artumo, nors labai jo troškau. Tačiau būtent tas dvasinis alkis ir troškulys vedė ieškoti artumo su Dievu.

Ėmiau suprasti, jog Dievas kalba ir pasitelkdamas aplinkybes. Atėjus laikui, iš Dievo malonės sukūriau šeimą, su žmona susituokę gyvename jau per trisdešimt metų. Ir kai mano gyvenime atsirado kitas žmogus, tos Dievo paieškos tapo nebe mano vieno, o mūsų abiejų su žmona. Mes abu troškome Dievo artumo ir atradome tas vietas, kur jį galėjome išgyventi. Tas rimtesnis dvasinis patyrimas buvo mano kartu su šeima. Paprastoje aplinkoje, tarp kitų krikščionių, mes galėdavome dalintis savo išgyvenimais, savo tikėjimo kelione, ir būtent per kitus žmones Dievas liudijo man savo meilę ir ją apreikšdavo. Sutikęs tikėjimo brolius ir seseris aš dažnai užsidegdavau tokiu troškimu kaip ir jie – liepsnoti tikėjimu ir Dievo meile, nors visą laiką jutau savo širdies kietumą.

Jūsų specialybė – architektas. Kokiomis gyvenimo aplinkybėmis pradėjote kurti eiles? Kas tam turėjo įtakos?

Architektūros specialybė mane patraukė kaip tam tikra kūrybos sritis. Nuo vaikystės mielai piešdavau, todėl su kūryba ir piešimu susijusi architektūra man tikrai patiko.

Su poezija buvo dar kitaip. Būdamas paauglys, supratau turįs įkvėpimą rašyti. Manau, jog kiekvienas esame bandę tai daryti, todėl ir aš nebuvau išimtis. Tačiau mane pastebėjo tuometinė mokytoja Juzė Giniotienė, ji paskatino dalyvauti moksleivių poezijos konkursuose. Tokia buvo pradžia. Ir po pirmųjų bandymų ilgai nebuvo jokios poezijos. Architektūra tapo mano pragyvenimo šaltiniu, bet ji nėra kaip nors susijusi su mano poezija. Rimtesni poezijos bandymai atėjo tuo metu, kai aš pasidaviau Dievo vedimui. Atsižvelgiant į tai, kad visą gyvenimą buvau kamuojamas baimių būti savimi, didelio jautrumo, kartėlio, nevilties, poezija padėjo man išsilaisvinti. Ir kai ieškodamas atsakymų atėjau į krikščionišką vyrų organizaciją – Veikliųjų žmonių bendriją, kuri vienija įvairių krikščioniškų denominacijų vyrus, Dievo meilė pradėjo atitirpdyti mano širdies ledus. Man labai patiko šlovinti Dievą, todėl netikėtai sau pačiam aš po dvidešimt trejų metų pertraukos vėl paėmiau į rankas gitarą. Taip vėl pradėjau išgyventi džiaugsmą, Viešpaties meilę, Jo artumą. Tapau jautresnis Dievo kalbinimui, pradėjau labiau klausytis, ką Jis man šneka. Man labiau pradėjo rūpėti Jo nuomonė apie mane, o ne kitų žmonių ir ne mano paties supratimas. Ir eilėraščiai atėjo būtent tuo metu. Anksti ryte, vos man prabudus, išgyvendavau Dievo artumą, Jo meilę, Jo buvimą, ir po truputį atėjo raginimas: „Rašyk!“ Dėl poezijos ginčijausi su Dievu, vis kartojau Jam, kad aš nemoku rašyti ir net nežinau, ką rašyti, bet Jo raginimas buvo stipresnis už mano pasipriešinimą. Galiausiai paklusau ir paėmęs pieštuką užrašiau žodį; tada pastebėjau, kaip žodžiai pradėjo lietis ir dėliotis, ir pajutau, kad esu vedamas tai daryti. Pirmasis eilėraštis gimė prieš dešimt metų, jis vadinosi „Akmuo šuliny“, nuo jo prasidėjo ir mano poezijos knygos gimimas.

L. Poniškaičio poezijos knyga „Akmuo šuliny.“

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką jums reiškia poezija, kurioje atsispindi Visagalio Dievo šviesa ir Jo darbai?

Galiu pasakyti, kad kiekvienas mano eilėraštis ateidavo nakties tyloje, ir tai aš laikydavau Dievo malone, nes kartu su eilėraščio žodžiais išgyvendavau Dievo meilę. Eilėmis aš atsakiau į Dievo kalbinimą, ir tai man pačiam buvo didelė palaima. Ši mano poezija buvo tarsi malda, kuria buvo pagarbinama Švenčiausioji Trejybė – Dievas Tėvas, Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia. Kartais tos eilės būdavo labai asmeniškos, ir jas rodyti kitiems tuo metu nebuvo noro. Tačiau atėjo laikas, kai paragintas pradėjau su kitais dalintis savo poezija. Kai paaiškėjo, jog ir kitus žmones sujaudina mano eilėraščiai, supratau, kad jie nebepriklauso vien tik man, aš turiu juos paleisti. Visa tai vedė poezijos knygos gimimo link.

Kokie žmonės ir aplinkybės padarė įtaką jums ir jūsų kūrybai?

2011 metais Pilnų namų bendruomenėje radau skelbimą apie Dievo gailestingumo metams skirtą respublikinį eilėraščių konkursą. Perskaitęs šį skelbimą, pradėjau galvoti, apie ką gi yra mano eilėraščiai. Ir supratau, kad jie visi yra apie Dievo meilę ir gailestingumą... Kelias dešimtis savo eilių nusiunčiau konkurso komisijai, ir iš Dievo malonės tapau tų metų konkurso laureatu. Vėliau atsirado dar keletas žmonių, turėjusių įtakos mano kaip poeto keliui. Vienas iš jų buvo poetas, literatūros kritikas Alfredas Guščius, jis, įvertinęs mano eiles, paragino išleisti poezijos knygą. Dar vienas svarbus žmogus buvo mano dėdė, mamos brolis Juozas Elijošius, gyvenantis išeivijoje, JAV. Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas jėzuitų vienuolis, dėdė pasitraukė į Vakarus, iš ten išvyko į JAV, ir keturiasdešimt šešerius metus mes apie jį nieko nežinojome. Bet 2010 metais mūsų pažįstami, gyvenantys JAV, atrado dėdės anglų kalba išleistą knygą „Gyvieji Kristaus žodžiai aramėjų kalba“, kurios viršelyje buvo anotacija apie autorių. Taip supratome, kad ši knyga buvo išleista būtent mano dėdės Juozo. Susiradęs jo elektroninį adresą, aš jam parašiau, ir jau po kelių valandų gavau jo atsakymą, patvirtinantį, jog jis iš tiesų yra mano dėdė. Šiandien jis yra garbaus amžiaus, bet, nepaisant metų skirtumo, mus sieja stiprus ryšys, kurį vertinu kaip tikėjimo brolių ryšį. Puikiai išsilavinęs poliglotas mano dėdė gerai pažįsta ir klasikinę poeziją, tad, kai turėjo galimybę paskaityti mano kūrybos, tose eilėse atrado kažką artimo ir svarbaus ir atsiuntė man raginimą leisti poezijos knygą. Negana to, jis finansavo šios knygos leidimą ir pasiūlė ją pristatyti kaip poezijos albumą su mano darytomis nuotraukomis, taip praplečiant eilėraščio mintį.

Ką norėtumėte palinkėti savo poezijos skaitytojams?

Tikėjimo kelionėje pasitaiko visko, ir tos dvasinės dykumos, ir tos kūrybos naktys yra reikalingos mums patiems. Taip Dievas mus apvalo, iš mūsų gyvenimo patraukia nesvarbius dalykus ir atveda mus prie asmeninio ryšio su Savimi. Nes tada, kai patiriame asmeninį ryšį su savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, visa kita, kas vyksta mūsų gyvenime, atsistoja į savo vietas ir toje šviesoje įgyja prasmę. Kiekvienam į žemę atėjusiam žmogui Dievas turi savo planą ir užduotį. Todėl kiekvieno gyvenime ateina tik jam skirtos naktys, kad jų metu galėtume pažinti Jo malonę, Jo meilės gelmes, ir tai pažinę patys taptume Jo meilės laidininkais. Taigi, išgirdęs Dievo raginimą, pats pradėjau eiti į kalėjimus, ligonines, reabilitacijos centrus ir ten su žmonėmis dalintis Gerąja Naujiena. Taip galėjau dalintis su jais Dievo meile, kurios pats esu pripildytas. Patyriau, jog tokiose socialiai jautriose vietose Dievas yra itin arti žmonių, ir aš esu ypač palaimintas, kad Viešpaties meile galiu dalintis būtent su jais. Norėčiau paraginti savo poezijos skaitytojus dalintis tomis Dievo dovanomis, kurias jie yra gavę iš Viešpaties, ir taip patirti Dievo artumą, Jo gyvybę ir palaiminimus.

Noriu palinkėti jums gręžtis į Dievo šviesą, nepaisant jokių aplinkybių. Kol esame žemėje, lengva niekam nebus. Bet mes esame ne vieni, su mumis yra Dievo Sūnus, kuris buvo prikaltas ant kryžiaus ir prisikėlė iš mirties. Ir mes esame pašaukti žengti į Jo prisikėlimo pergalę, nes jos be kančios nebūna. Būkite palaiminti!

XFM radijo laidoje „Gyvieji šaltiniai“ kalbėjosi Arnoldas Matijošius

Publikuota žurnale „Gyvieji šaltiniai“
2019/01 (86)