EPA nuotrauka

Lenkijos istorikas, diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras WITOLDAS WASZCZYKOWSKIS Europos Parlamente veikia kaip konservatorių ir reformuotojų frakcijos narys. Rugsėjo sesijoje paklaustas apie ES kolektyvinę atmintį teigia, kad tokią gali turėti tik paskiros tautinės valstybės, nes Europos Sąjunga pernelyg įvairialypė, o patirtys per daug skiriasi, kad kalbėtume apie visas ES šalis sujungiantį istorijos supratimą. Tačiau siekti sutarimo būtina, nors tam reikia labai daug laiko ir pastangų.

Istorinė atmintis, naratyvai, žmonių supratimas – labai sudėtingas fenomenas. Turbūt nesuklystume teigdami, kad tam tikrais klausimais atmintis gali stumti į priekį, tuo tarpu kitais – sulaikyti dabartyje ir neleisti judėti pirmyn. Ką priskirtumėte kolektyvinei atminčiai, kurią turi Europos Sąjunga? Kokį vaidmenį ji atlieka Bendrijos raidoje?

Nemanau, kad yra kokia nors bendra visas ES šalis jungianti kolektyvinė atmintis. Pirmiausia todėl, kad ji pati perėjo skirtingas savo plėtros fazes – prasidėjusi nuo šešių valstybių ji dabar vienija 28-ias. Kiekviena šalis turi skirtingą atmintį, interesus. Tad ES veikiau žymi skirtingų nacionalinių interesų kombinaciją. Sunku kalbėti apie kažkokį vieną visos Bendrijos interesą, nors tiesa, kad visos šalys siekia palaikyti taiką, užtikrinti klestėjimą, kelti žmonių gerovę. Tačiau toks siekinys galioja ir kiekvienai šaliai, kiekvienos šalies vyriausybei. Kitose srityse mes ir mūsų interesai išsiskiria. Paprasčiausias pavyzdys – neturime bendros praeitos įvykių vizijos, tarp šalių jos varijuoja. Pažiūrėkite į pačių vokiečių sukurtą istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą. Jie sėkmingai įtvirtino pasakojimą, kad už karą atsakomybė tenka naciams, todėl nacių terminologija buvo atskirtą nuo Vokietijos vardo. Matome to rezultatą – jei Vakaruose paklaustumėte savo kolegos, kas pradėjo minėtą karą, jie nedvejodami pasakytų, kad atsakomybė už tai tenka naciams. O kas buvo tie naciai? Daugumai jų net nekiltų asociacija tarp nacių ir vokiečių. Tai tik rodo, kad neturime bendro istorijos matymo.

Kitas pavyzdys – Belgijoje veikiantis Europos muziejus. Tai yra visiškai leftistinė istorinių įvykių interpretacija. Pagal jį atrodytų, kad visi, turintys bent kiek centristinį, konservatyvesnį, nuosaikesnį požiūrį, turėtų prilygti fašistams.
Be to, turime iš esmės skirtingą patirtį. Vakarų šalys nepažįsta komunizmo. Kai kurios per pastaruosius du šimtmečius net nebuvo okupuotos, nepatyrė tokio niokojančio karo, koks vyko mūsų žemėse. Palyginimui – vien tai, kad buvo sugriauta 80 % Varšuvos, tuo tarpu bet kur Belgijoje gali apsilankyti tikrai fenomenalioje vietoje, vadinamoje Brokante ar kitaip, sendaikčių turgumi. Atitinkamai ten kiekvienuose namuose rastumėte išlaikytų kelių šimtų metų senumo artefaktų, priešingai nei Lenkijoje ar Lietuvoje, nes vien per pastarąjį amžių buvome net du kartus totaliai naikinti karų, bolševikų revoliucijos, komunizmo eksperimentų, lunatiškos socializmo ekonomijos.

EPA nuotrauka

Kadangi neturime bendros vizijos, neturime ir bendro grėsmių apibrėžimo – skirtingi dalykai rūpi Lenkijai, Lietuvai, ir visai kiti Portugalijai, Ispanijai, Graikijai ar Italijai. Jei nėra bendro grėsmių apibrėžimo, tai ir vieningo atsako į grėsmes nėra, kaip ir bendros ES užsienio politikos, bendros ES armijos. Sąrašą galėčiau tęsti, jis tik patvirtintų, kad nėra bendros istorinės atminties.

Kaip tuomet šioje realybėje apskritai gebame orientuotis ir sutarti dėl bendrų veiksmų, veikimo strategijos? Ar galima kalbėti apie bendrą ateities integracijos viziją, jei viskas apsiriboja tautos interesu ir paskira kolektyvine atmintimi?

Diplomatai ir politikai dirba ties tuo, ką galėtume pavadinti bendrų vardiklių paieška – nuolat ieškoma mažų mus jungiančių dalelių. Tarpusavyje diskutuojame apie istorines problemas, kuriame dvišales, trišales tyrimų komisijas, įtraukiančias Rusiją, Vokietiją. Ir viskas tam, kad prieitume mus visus sujungiančius ir dalyvaujančios šalims priimtinus istorijos tekstus, glaudesnį įvykių vertinimą, geriau suprastume vieni kitų išeities požiūrio taškus. Tai reikalinga, kad galėtume šviesti ateities kartas ir perduoti joms tiesą. Pavyzdžiui, turėjome bendrą Lenkijos ir Rusijos komisiją, pavadintą Komisija sunkiems klausimams. Šios komisijos ilgų diskusijų darbo vaisius buvo knyga, kurioje tebuvo pateiktas sąrašas klausimų, dėl kurių mūsų valstybės skiriasi. Gerai supratote, knygoje nepateikta nieko, kas mus vienytų. Kita vertus, su Vokietija mums pavyko rasti bendrą abiem priimtiną kalbą. Prieš dvejus metus buvo išleista knyga apie Lenkijos ir Vokietijos istoriją nuo senovės iki viduramžių. Taigi, net kalbėdami apie anuos laikus sugebėjome pasiekti bendrą matymą, bendrą kalbą.

Žinoma, dabar lieka laukti ir tikėtis sutarimo dėl likusios istorijos dalies. Tam turime geriau vieni kitus pažinti – atviros sienos, tarpkultūriniai mainai, apsikeitimai knygomis, mokslininkais, jaunųjų kartų tarpusavio dialogas prie to labai prisideda.

Tačiau atminties klausimai itin jautrūs. Tarkime, nors Izraelio ar Vokietijos piliečiai organizuoja išvykas į Aušvicą, jie žino, kad atvykę susidurs su mūsų istorijos vertinimu. Tai yra pas mus aišku, kad Antrojo pasaulinio karo metu veikė ne naciai, o vokiečiai. Iš to aišku, jog situacija sudėtinga, todėl reikalaujanti daug laiko ir pastangų. Nėra greito recepto, neužtenka parašyti knygos – pokyčiai vyksta labai lėtai.

EPA nuotrauka

Praeities įvykiai dažnai yra konstruojami, siekiant politinių tikslų. Kalbant apie šios sesijos metu aktualią rezoliuciją dėl Rusijos, kodėl taip sudėtinga taikyti fundamentalius tarptautinės teisės principus ir normas? Kaip išvengti kolektyvinės atminties konstravimo propagandos tikslais?

Propaganda – senas reiškinys ir su ja kovoti galima tik aktyviai patiems formuojant savo istorijos naratyvą. Matome, kaip skaldančiai tai paveikia visuomenės tapatumo ir bendrabūvio jausmą bei kokią neigiamą įtaką tai daro tarpvalstybiniams santykiams, jei leidžiame savo pasakojimą kurti kitiems.

Kokią pagrindinę ES silpnybę išskirtumėte diskusijose dėl jos ateities? Į ką pirmiausia reikėtų orientuotis?

Pati ryškiausia šiuo metu ES problema – tautinių valstybių silpninimas didžiųjų valstybių interesų naudai. Svarbu garsiai kalbėti apie tai, kad tolesnė Bendrijos raida negali priklausyti tik nuo didžiausią struktūrinę galią turinčių ES valstybių narių interesų. Siekiant apsaugoti mažesniąsias valstybes, būtinas nuolatinis stebėjimas ir darbas.