Scena iš rež. Māros Ķimele spektaklio „Antigonė“ atviros repeticijos. „Kemel photography“ nuotrauka

Spalio 5 ir 6 d. Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovų laukia premjera – vieno žymiausių XX a. prancūzų dramaturgo Žano Anujo (Jean Anouilh, 1910–1987) drama „Antigonė“. Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Iveta Raulynaitytė, Fausta Semionovaitė, Jonas Baranauskas, Ieva Pakštytė, Regina Šaltenytė, Liudas Vyšniauskas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis, Elijas Malinauskas. Scenografija – Tomo Jansono (Latvija), kostiumai – Linos Andriukonės. Pjesę į lietuvių kalbą išvertė Irena Bučienė.

Šiuo spektakliu į Klaipėdos dramos teatrą grįžta latvių režisierė Mara Kimelė (Māra Ķimele). 2016 m. Klaipėdos dramos teatre jos pastatytas Augusto Strindbergo „Tėvas“ tapo legendiniu: iki šiol į spektaklį bilietai išperkami akimirksniu. Už vaidmenis A. Strindbergo „Tėve“ Klaipėdos dramos teatro aktoriai Darius Meškauskas ir Karolina Kontenytė 2017 m. pelnė Auksinius scenos kryžius. Režisierė Mara Kimelė – viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų. Baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, A. Efroso mokinė. 1994–1996 m. ir nuo 2003 m. Naujojo Rygos teatro režisierė. Be dramos „Tėvas“, Klaipėdos dramos teatre M. Kimelė yra pastačiusi P. U. Enkvisto (P. O. Enquisto) „Lūšies valandą“ (2012).

Scena iš rež. Māros Ķimele spektaklio „Antigonė“ atviros repeticijos. „Kemel photography“ nuotrauka

Mara Kimelė apie „Antigonę“: „Žmonės nuo antikos laikų sprendžia tas pačias problemas, keičiasi tik gyvenimo dekoracijos. Ir genialios pjesės visada kalba apie tuos pačius dalykus. Šis spektaklis bus visai nepanašus į „Tėvą“ – kita stilistika, kitas siužetas.

Aš ore jaučiu pavojų, valdžia yra labai gudri, ji įgauna įvairių formų, Anouilh'is šioje pjesėje labai taikliai tai aprašė, ko Kreontas imasi, kad nuslopintų bet kokį pasipriešinimą.

Tikriausiai tai lyg kvietimas būti budriems. Valdžia yra visur, ji gali būti ir vaikų darželyje. Valdžia – labai gudrus daiktas. Man asmeniškai tai yra siekis pastebėti, kada pradedame daryti tai, ką kiti liepia. Ką daro jauna mergina, kurią spaudžia galinga valdžia? Antigonės gyvenimas banalus, kaip ir mūsų. Į save mes žiūrime rimtai, o į kitus tarsi pro pirštus, su šypsena. Kartais mes tikrai juokingi. Manau, Dievas žiūri į mus ir juokiasi. Todėl ir spektaklis nebus nei liūdnas, nei graudus – jis bus gyvas. Toks gyvas ir spalvingas, koks yra gyvenimas.“

Antigonės istorija atkeliavo iš antikinės Graikijos mito „Septynetas prieš Tėbus“. Ją 442 m. pr. Kr. į sceną perkėlė graikas Sofoklis. Kuo ši istorija tokia svarbi žmonijai, kad Antigonės likimas tūkstantmečiais neduoda ramybės žmonių vaizduotei? Sofoklio tragedijoje Antigonė, kaip ir pridera – dievų įrankis, įrodantis tironui Kreontui (akt. Darius Meškauskas), kad dieviškieji įstatymai svarbesni už žmonių. Tai įrodyti Antigonė gali tik savo mirtimi. Kreontas netenka visko, suvokia aukštesnį teisingumą ir lieka apmąstyti savo pražudytą gyvenimą.

Tačiau XX a. – o ir XXI a. tironai – gudresni už pirmtakus. Vis dėlto istorija šio to išmoko. Jie nebesiskelbia esantys tironais ir atvirai nedemonstruoja visagalybės, kaip Neronas ar Kaligula. Atvirkščiai, jie vaizduoja esą rūpestingi tautos tėvai, kuriems labiausiai rūpi valstybės gerovė. Jie iš tiesų visai ne tironai – o patys tikriausi demokratai. Tik demokratija specifinė – valdoma. Kitaip neišeina, nes jei duotų „tiems galvijams“, savo valdiniams, tikrą laisvę, kaipmat prasidės kruvinas chaosas, ir valstybė žlugs.

1942 m. prancūzų dramaturgas egzistencialistas Žanas Anujis, žinomas pasaulyje kaip vienas iš intelektualiosios dramos pradininkų, savaip perrašė antikinę Sofoklio tragediją „Antigonė“. Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, Prancūzija buvo okupuota fašistų. Spektaklio premjera, įvykusi 1943 m. okupuotame Paryžiuje, prilygo bombos sprogimui. Anujo Antigonė (aktorės Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė) kitokia negu Sofoklio. Tai jauna mergaitė, beveik paauglė. Ji nėra aklas dievų teisingumo įrankis. Anujo Antigonė pati renkasi mirtį, kad prieš tironiją ir jos sukurtas taisykles laimėtų ne dievų įstatymai, o paprasčiausias žmoniškumas. Mirtis – vienintelis būdas priversti tironą nusimesti mylinčio valstybės tėvo, griežtai, bet teisingai baudžiančio neišmintingus valdinius, kaukę. Sveikas protas sako, kad laimėti prieš tironą neįmanoma – jis pernelyg galingas, o Antigonė tik trapi mergaitė. Auka beprasmė. Bet Antigonė nepaiso sveiko proto – jai tai tik dar vienas tirono įrankis, priverčiantis žmones paklusti ir gyventi baimėje. 

Klaipėdos dramos teatro informacija