Pexels.com nuotrauka

Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“
    Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas laikys save mažu kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
    Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“.

Skaitiniai Š (199)

Iš 23, 20–23: Pirm tavęs mano angelas žengs

Ps 91, 1–2. 3–4. 5–6. 10–11. P.: Angelams Dievas liepia sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį.


Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Mokiniai dar kartą bando su Jėzumi išsiaiškinti, ką reiškia būti didžiam dangaus Karalystėje, ką tokio jie turi nuveikti, kad tą prizą gautų. Pasirodo, sąlyga yra širdies atsivertimas – ne nuopelnai, o vidinių nuostatų pakeitimas. O širdies atsivertimas reiškia tapti mažam.

Ar tai yra siekių, troškimų atsisakymas? Ar tai reiškia savęs menkinimą? Šiandien labai paplitusi savivertė „žemiau rūsio grindjuostės“, kai daug dalykų aplinkui vyksta dėl siekio įrodyti savo vertę, jaustis vertingam pačiam ir būti vertinamam. Ir iš žemos savivertės kylančių sunkumų yra labai daug – tai nelaiduoja atsivertimo ir bilieto į Karalystę. Atsiversti ir būti mažam – tai yra matyti save Dievo akivaizdoje: matyti ir pripažinti savo trūkumus, ydas, ribotumą, klaidas. O kartu – pripažinti, kaip puikiai mane Dievas sukūrė, kaip apdovanojo ir kiek daug Dievo tikrovės yra manyje.

Būti mažam – tai būti savimi ir leisti kitiems būti savimi Dievo akivaizdoje.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai