Grafikas Petras Repšys. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Parodos plakatas.

Vilniausgalerija.lt

Spalio 1 dieną, antradienį, 17.30 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3) atidaryta retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda. Jos metu pristatytas ir dailininko piešinių katalogas. Parodą organizuoja Vilniaus grafikos meno centras (kuratorės, katalogo sudarytojos ir tekstų autorės: Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė).  

„Piešimas buvo tarsi durys, pro kurias patekdavau į geresnį pasaulį. O iš tikrųjų, tai buvau tinginys. Sunkus menininko gyvenimas“, – atvirauja Petras Repšys prieš keletą metų išleistoje Aurimo Švedo klausimų ir dailininko atsakymų knygoje („Aidai“, 2013, p. 24). 

Puiki knyga kiekvienam, norinčiam pažinti originalų menininką, nepailstantį piešėją ir patį piešimo meną. Suprasti jo žodžius ir mintis dažniausiai reikia ne paraidžiui ir priimti beveik kaip oksimoroninį kalambūrą: jis tikrai ne tinginys, ne namisėda ir ne po savo aura dejuojantis nuo meno naštos kūrėjas. Jo energija, smalsumas istorijai ir kultūrai, noras išknisti piešiamo daikto, žmogaus istorines ar buitines detales yra nenumaldomi. Kaip apsėstasis įninka į kūriniui būtinų detalių ir faktų medžioklę, kaip pėdsekys gali eiti paskui mintis užgulusią meninę idėją, nusibelsti į kitą valstybę ieškoti duomenų ir paaiškinimų savo sumanymui (kad ir jo kelionė į Berlyną pas lituanistą profesorių Viktorą Falkenhahną pasiaiškinti Rytų Prusijos būrų gyvenimo ypatybių, prieš imantis K. Donelaičio „Metų“ iliustravimo). 

Petras Repšys ir Viktoras Liutkus. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Ši paroda mums taip pat unikali proga eiti paskui Repšio nupieštus herojus, įsižiūrėti į jų veidus, pozas, vaikų žaidimus, pokštus, kaimo papročius, kelionių nuotykius, čia pat perskaityti jų aprašymus, pasiduoti vietos ir laiko įvykių, nutikusių Lietuvoje ar už jūrų marių, komentarui. Jei kas vaikystėje (o ir vėliau) skaitė ar vartė Repšio iliustruotą ir jo ranka išrašytą lietuvių liaudies pasaką „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ (1971), turbūt ilgam įsiminė, su kokia stebuklinga piešinio įtaiga iliustratorius vedžiojo mus Elenutės ir Joniuko takeliais ir kaip jis žaismingai rutuliojo teksto ir piešinio dialogą, subtiliai atverdamas pasakos stebuklus. Ką jau sakyti apie Repšio sukurtą „Metų laikų“ freską Vilniaus universiteto Lituanistikos centre, kurios piešiniams ir siužetams išnarstyti neužtektų keleto magistrinių rašto darbų (parodoje rasime paruošiamųjų eskizų šiai freskai). 

Ne, ne visada jis leidžiasi į pasakų, mitologijos, etnografinių metaforų laukus. Dažnai stebi, nusipiešia ir užsirašo, kas čia pat, aplink jį. Atsiranda įvaizdinta proza. Antai, būdamas Kalifornijoje, Santa Monikoje, dideliame lape su piešiniais, kaip pėdsekys, užsirašė: „Šiandien ryte prie vandenyno žmonės vaikščiojo su metalo detektoriais. Supratau, kad ieško minų. Apsisukau ir grįžtu namo. Pasakiau Stephenui [Stephenas Raulis Anaja – dailininkas, Repšio bičiulis, pas kurį svečiavosi], pasirodo, kad jie ieško, ką žmonės pliaže pametė /…/“.

Užrašymais prisišaukia piešinio linijas ir vaizdus. Jeigu kada nors bus atspausdinti dailininko ofortų serijos „Dienoraštis“, „Suomiški užrašai“ ar „Pasikalbėjimai su savimi Danijoje“ tekstai (jie yra atkurti), kurie išraižyti veidrodiniu būdu, mes sužinosime daugybę jo gyvenimo detalių, minčių ir nuotykių, nebūtinai tikrų, bet atitinkamoje situacijoje reikalingų vaizdui atsirasti.

Petro Repšio paroda „Piešiniai“ VDA parodų salėse „Titanikas“. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Petro Repšio paroda „Piešiniai“ VDA parodų salėse „Titanikas“. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Petro Repšio paroda „Piešiniai“ VDA parodų salėse „Titanikas“. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
Petro Repšio paroda „Piešiniai“ VDA parodų salėse „Titanikas“. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Iš kelių šimtų dailininko kolekcijoje sukauptų piešinių pieštuku, anglimi, pastele, tušu ir kitomis priemonėmis, rodoma apie pusantro šimto kūrinių: nuo studentiškų praktikų XX a. 7-ojo deš. pradžioje piešinių iki šių dienų. Yra piešinių iš privačių kolekcijų. Su tokia gausa parodos kuratorės ir dizaineris Gedas Čiuželis susitvarkė skoningai.

Repšys visada (beveik) ir visur yra tarp žmonių ir daiktų. Piešia, kad ir kur būtų: gatvėje, posėdžiuose, kambaryje, ant suoliuko, kavinėje ar dailininkų pasibuvimuose. Jo aplinka – ir meno įžymybės, ir kaimo žmogelis. Įžengęs į garsios asmenybės butą, įsitaiso kamputyje ir stebi. Pieštukas – dirba. Kaip svarbu tuomet yra stebėjimo, minties ir pieštuko judesio darna! Vlado Drėmos bute Senamiestyje pro langą matyti ne tik šv. Mykolo bažnyčios bokštų smailės, baldai, knygų lentyna, bet šviečia ir sidabriniu pieštuku nupieštas herojaus veidas. Tačiau Repšys pamato ir iškeltą vieną Drėmos dešinės rankos pirštą, kuris stuksena rašomosios mašinėlės klavišus. Juk tai svarbiausias dailėtyrininko darbo judesys! 

Tarp nupieštųjų – ir kiti meno bei kultūros žmonės: Vytautas Kalinauskas, Donatas Katkus, Juozapas Miliūnas, Vytautas Šerys, Teresė Rožanskaitė, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Andriuškevičius ir kiti. Žinoma, ir bičiulis Sigitas Geda. Parodoje lankytojas ras ne tik keletą Repšio nupieštų poeto atvaizdų, bet ir paminklo jam maketą. Dar tik projektinis variantas, nors galima matyti ir suprasti, kad autoriui rūpi ne šabloniškas „sėdintis“, „rašantis“, „skaitantis“ paminklinis poetas, o į metaforų juostas aplink būsimą keturšonę stelą įsuktas piešinių vaizdinys su poeto žodžiais „aš atnešiu jums skaisčią žodžio auką“. Virš jų užkeltas gyvybės kiaušinis su saulės (Rytai) ir mėnulio (Vakarai) piešiniais – visa ko pradžia. Tik kur paminklas stovės? 

Iš kelių šimtų dailininko kolekcijoje sukauptų piešinių pieštuku, anglimi, pastele, tušu ir kitomis priemonėmis, rodoma apie pusantro šimto kūrinių: nuo studentiškų praktikų XX a. 7-ojo deš. pradžioje piešinių iki šių dienų. Yra piešinių iš privačių kolekcijų. Su tokia gausa parodos kuratorės ir dizaineris Gedas Čiuželis susitvarkė skoningai. Jei pasirodys, kad per tankiai sukabinta paveikslų, prisiminkime, kad autorius yra pasakotojas vaizdais, jam reikalingas naratyvas, atskirų įvaizdintų istorijų serijos. Kad išsipasakotų. Parodos plakate panaudotas Repšio piešinys su dviem skrendančiomis jaunuolių figūromis, kurių viena sėdinti, išskėtusi rankas, lyg norėtų apkabinti pasaulį. O gal čia šelmiškas parodos autorius pats bando „apkabinti“ pasaulį su nupieštais herojais?