EPA nuotrauka

Aštuoniolika metų žurnalistu dirbantis ANDREA GAGLIARDUCCI apie Vatikaną rašyti pradėjo 2005 m., mirštant popiežiui Jonui Pauliui II. Po trejų metų gavo oficialią Šventojo Sosto spaudos tarnybos akreditaciją. Šiuo metu vatikanistas dirba kompanijai, turinčiai keletą žiniasklaidos priemonių – televiziją EWTN, portalus „ACI Stampa“, „Catholic News Agency“, „National Catholic Register“. Taip pat italas jau aštuonerius metus kartą per savaitę pildo tinklaraštį anglų kalba „MondayVatican“, kurį vadina geriausiu savo darbu. 

A. Gagliarducci specializalizacija – trys temos: jis nuolat rašo apie Vatikano diplomatiją, finansinius reikalus ir ekumenizmą su Rytų Bažnyčiomis. Jis daug keliauja, kad susitiktų su žmonėmis, išgirstų apie tai, kas vyksta, iš pirmų lūpų, išlaikytų ryšius. Lietuvoje italas vieši jau trečią kartą. Šįkart jis bandė suprasti, kas pasikeitė Lietuvos Bažnyčioje per metus nuo popiežiaus vizito, domėjosi, ką Vilniuje veikia Maltos ordinas, Kaune kalbino kardinolą Sigitą Tamkevičių, domėjosi 110-ąja Ateitininkų federacijos sukaktimi, kurią minėsime kitąmet. Susitikę su Andrea kalbėjome apie Vatikaną ir žiniasklaidą. Vatikanistai, kaip sako pašnekovas, nepranešinėja sensacingų žinių, jie siekia suprasti ir paaiškinti, kas vyksta. 

Andrea Gagliarducci su popiežiumi Pranciškumi. Asmeninio archyvo nuotrauka.

A. Gagliarducci su popiežiumi Pranciškumi lėktuve pakeliui į Lietuvą. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Galvoju apie tai, ko reikia, kad galėtum būti vatikanistu – Vatikano žinovu, analitiku. Pirmiausia – gyventi Romoje ir turbūt kalbėti itališkai. Ar įsivaizduojate rašymą apie Vatikaną nemokant italų kalbos?

Ne. Tai darbinė kalba Vatikane. Vyskupai kalba itališkai, dauguma darbuotojų – italai. Nors lotynų yra oficiali Vatikano kalba, ji nebevartojama kaip anksčiau, be to, popiežius jos nevartoja. Benediktas XVI dar kalbėjo lotyniškai. Tiesą sakant, kai jis atvyko į Romą 1981-aisiais, nemanė mokantis italų pakankamai gerai, todėl kalbėjo lotyniškai, ir žmonės kurijoje jį suprato. Šiandien tai nebeįmanoma. Be to, italų kalba padeda pažinti italų kultūrą, be kurios neįmanoma suprasti Vatikano kultūros.

Kuo ypatinga Vatikano kultūra?

Tai mažas pasaulis, kuriame svarbi kiekviena detalė. Viskas, ką sakai, o labiausiai – tai, ko nesakai. Kiekvienas ženklas turi prasmę, dažnai dviejų tūkstantmečių senumo. Kartais pagrindinė kalba yra net ne italų, o protokolas. Dalykai čia dažniau duodami suprasti, nei pasakomi tiesiai. Pavyzdžiui, dabar aš įpratau kasdien dėvėti kostiumą net ir vasarą, tai mano uniforma. Bet anksčiau, kai buvau jaunesnis, darbo metu dėvėdavau ir marškinėlius, džinsus. Sykį vyskupas, iš kurio norėjau imti interviu, pakvietė į savo kabinetą ir pirmas dalykas, kurį pasakė, buvo toks: neturėjai laiko pasiruošti, ar ne? Nuo to laiko Vatikane visuomet dėviu kostiumą. Man nepasakė tiesiai, bet leido suprasti – tokia yra kalba Vatikane.

Kiek Vatikanas yra itališkas ar romietiškas?

Labiau romietiškas nei itališkas. Roma visada buvo popiežių miestas. Reikia suprasti jos istoriją, jos aukštuomenę, kuri skiriasi nuo kitų Italijos miestų. Dėl aprangos spalvos juodąja vadinama aristokratija nuo seno buvo artima popiežiui. Popiežiaus dvariškiai, kurie patarnauja svarbiose ceremonijose, pavyzdžiui, palydi svarbius asmenis pas Šventąjį Tėvą valstybinių vizitų metu – yra kilmingi romiečiai, paveldėję šią poziciją. Užmokesčio jie negauna, tai savanorystė, rodanti atsidavimą popiežiui. Negali suprasti Romos be ištikimybės popiežiui ir popiežiaus be Romos miesto. Niekur Italijoje to nerasi. Italija XIX a. buvo suvienyta iš skirtingų valstybių, kurios buvo ištikimos savo vyskupams ir valdovams, popiežius nebuvo pagrindinis autoritetas. Popiežius – Romos vyskupas.

EPA nuotrauka

Ko dar reikia vatikanistui be gyvenimo Romoje, jos istorijos supratimo, italų kalbos?

Būtina norėti mokytis. Pirmiausia istorijos – Vatikane viskas gali būti interpretuojama istoriniame kontekste. Pavyzdžiui, prieš metus Šventasis Sostas pasirašė susitarimą su Kinijos valdžia dėl vyskupų skyrimo – jis nebuvo beprecedentis. Panašaus būta ir su Vengrija septintajame dešimtmetyje. Galvojant apie Vatikano susitarimus su komunistiniais režimais tik politiškai, neįmanoma suprasti Šventojo Sosto diplomatijos, ji atrodys beprasmė ir legitimizuojanti diktatūrinę valdžią. Reikia žinoti, kad Vatikano prioritetas – Eucharistija, jis vykdo Eucharistijos diplomatiją. Tai reiškia, kad būtini kunigai ir vyskupai, įšventinti su popiežiaus mandatu. Šventasis Sostas gali daryti daug kompromisų, derėdamasis su politine valdžia, kad tik vyskupai būtų įšventinami su jo žinia, kitaip nebus Eucharistijos.

Antra – vatikanistui būtinas didelis epistemologinis nuolankumas. Negali turėti išankstinio nusistatymo, reikia būti nuolankiam ir stengtis suprasti, ko iš tikrųjų siekiama. Pavyzdžiui, Šventojo Sosto spaudos tarnyba paskelbė pastoracinį laišką Kinijos katalikams dėl valdžios reikalautos registracijos dieną, kai buvo daug kitų pranešimų spaudai. Atrodė neapgalvota, kodėl nebuvo galima palaukti kitos, ramesnės, dienos? Tačiau svarbu tai, kad tądien buvo Švč. Jėzaus Širdies iškilmė. Kad suprastum, kaip mąstoma Vatikane, turi būti nuolankus, nemanyti, kad žinai geriau. Čia liturginės ir pastoracinės prasmės yra pirmiau pragmatinių.

Gal epistemologinio nuolankumo trūkumas paaiškintų ir dažną popiežiaus kritiką? Susidaro įspūdis, kad kai kurie net nesistengia suprasti, kodėl Pranciškus būtent taip pasisakė ar pasielgė, o išsyk interpretuoja pagal išankstinę, dažnai tikrovę smarkiai supaprastinančią nuomonę.

Sutinku. Mano požiūriu, norint suprasti popiežių Pranciškų, reikia atsižvelgti į tris dalykus. Pirma – jis iš Argentinos. Antra – jis iš Lotynų Amerikos. Trečia – jis jėzuitas. Argentiniečius apibrėžia peronizmo ir karinės diktatūros patirtis. Dėl peronizmo argentiniečiai nori, kad jų lyderiai būtų tokie kaip jie. Karinės diktatūros metu Bergoglio buvo provincijolas ir įgijo įprotį kai kuriuos dalykus laikyti paslaptyje – norint išlikti ir padėti žmonėms tokioje situacijoje skaidrumas gali ir sukliudyti. Katalikų Bažnyčia Lotynų Amerikoje daugiau dėmesio skiria socialiniams nei doktrininiams klausimams, ganytojai yra arti žmonių. Daug kas galvoja, kad ji neortodoksiška, tačiau iš tiesų ji net konservatyvesnė nei Europoje, tačiau pirmenybę skiria praktikai, o ne doktrinai. Štai kodėl popiežius Pranciškus kartais atrodo kaip parapijos klebonas, kuriam labiausiai rūpi pragmatika – tokie yra vyskupai Lotynų Amerikoje. Popiežius yra jėzuitas – jis moka klausyti kitų, tačiau turi savo gana konservatyvią nuomonę ir tvirtai priima sprendimus.

Jei žurnalistai neatsižvelgia į šiuos tris aspektus, vertinant popiežių gresia poliarizacijos gilinimas. Poliarizacija dabar yra tikroji problema, susijusi ne tik su Pranciškumi.

Iš tiesų. Kaip tik neseniai Bernardinai.lt skelbė italų Bažnyčios istoriko Massimo Faggioli minčių apie poliarizaciją Bažnyčioje santrauką

Bet jis rašo apie poliarizaciją iš poliarizuoto žiūros taško! Turėtume rašyti apie poliarizaciją, būdami centre, o Faggioli – visiškai kairėje ir to neprisipažįsta. Mano galva, žurnalistikoje, ypač apie Vatikaną, nėra tokio dalyko kaip objektyvumas. Tai neįmanoma, nes mūsų matymas ribotas. Štai matome mirštantį žmogų, tačiau iš pozicijos, kurioje esame, negalime pamatyti ir peilio, suvaryto jam į nugarą. Dviejų šaltinių taisyklė žiniasklaidoje menkai padeda, nes jie abu gali būti iš vienos pusės. Man atrodo, kad vienintelis būdas įveikti šį tendencingumą – būti sąžiningam sau ir su skaitytoju. Reikėtų pradėti analizę nuo savo perspektyvos atkleidimo – esu katalikas, komunistas ar pan. Šiais laikais daug žurnalistų aiškina mums, ką galvoti, tačiau nepateikia analizės ir neapibūdina savo pozicijos.

Įsiminiau skaitytą politolologinę įžvalgą apie bendrumą tarp religijos ir klimato kaitos – tai dvi temos, kurių žurnalistai nelabai supranta, bet yra priversti jas paaiškinti plačiai publikai, turėdami ribotus išteklius, ypač laiko. Taigi lengviausias būdas yra supaprastinti problemas ir poliarizuoti – skirstyti į „anti“ ir „pro“ stovyklas. 

Taip. Religija daugeliui neįkandama, nes žurnalistai nemoka religinės kalbos. Neįmanoma nagrinėti to, kas vyksta Vatikane, neturint šiokio tokio supratimo apie katalikų tikėjimą, tačiau žurnalistai tą daro. Jie rašo tarsi Šventasis Sostas neturėtų nieko bendra su religija, jų diskursas politinis: „popiežius yra už migrantus“... Apie ką kalbama? Katalikų Bažnyčia mini Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną nuo 1914 metų, kai ją paskelbė popiežius Pijus X, kilus pabėgėlių krizei dėl Pirmojo pasaulinio karo.

EPA nuotrauka

Kiek tai, ką skaitome žiniasklaidoje, atspindi iš tiesų Vatikane svarstomus klausimus – ar tai sudaro bent ledkalnio viršūnę?

Manau, kad nematome nė trupučio ledkalnio. Dauguma žiniasklaidos diskusijų yra jos pačios sukurtos. Žurnalistai mano, kad Vatikane diskutuojama politinėmis sąvokomis, jie pamiršta, kad ten dirba kunigai. Kartais temos, pristatomos žiniasklaidoje, yra tikros, tačiau diskusijos dėl jų aprašomos nerealistiškai. Kaip jau sakiau, stinga epistemologinio nuolankumo.

Ar dažnai reaguojate į skandalus, kylančius dėl Šventojo Tėvo pasisakymų ar greičiau jų interpretacijų? Jos kelia šypseną ar pyktį?

Dažniausiai kelia šypseną. Geriausias barometras skandalams – mano mamos reakcijos. Ji yra vidutinė katalikė, vadinasi, nėra iš anksto nusistačiusi prieš popiežių, gyvena mažame Italijos miestelyje, naujienas sužino tik iš žinių per televiziją. Jei ji man skambina susijaudinusi dėl to, ką popiežius pasakė – tai man kelia rūpestį, žiūriu, kas skandalą sukėlė. Kitais atvejais nekreipiu dėmesio. Oficialiame Vatikano puslapyje skelbiami popiežiaus pasisakymų išrašai penkiomis kalbomis – jei nori įsitikinti, ar popiežius tikrai pasakė tai, apie ką diskutuojama žiniasklaidoje, gali pasitikrinti. Kontekstas labai svarbus. Štai garsioji frazė: „kas aš toks, kad teisčiau“ skamba kitaip, nei kai kurie norėtų, perskaičius visą sakinį: „Jei žmogus yra homoseksualus ir ieško Dievo bei yra geros valios, tuomet kas aš toks, kad teisčiau?“

A. Gagliarducci kalba katalikiškos amerikiečių televizijos EWTN eteryje. YouTube stopkadras.

Sugrįžkime prie vatikanisto darbo. Dar nepakalbėjome apie informacijos šaltinius – tai aktualu kiekvienam žurnalistui.

Sudėtingoji dalis. Kiek galiu, einu į visus renginius, net jei manęs nedomina tema. Svarbiausia – susipažinti su žmonėmis, užmegzti ryšį. Vėliau kuriu pasitikėjimą, eidamas drauge kavos ar pietų, kai sulaukiu kvietimo. Jei informacijos reikia greitai – einu ten, kur Vatikano darbuotojai valgo pusryčius. Dažnai mano diena prasideda nuo turo po kavines, „atsitiktinai“ sutinkant ką nors išeinant iš namų ar pusryčiaujant. Vatikanisto darbas įmanomas tik būnant Romoje – kalbantis su kiek įmanoma daugiau žmonių. Jei to nedarai, gali gauti informacijos, tačiau niekaip nepagausi nuotaikos.

Paskutinis klausimas – apie Vatikaną populiariojoje kultūroje. Vargina netikslios detalės, žiūrint filmus, serialus, skaitant knygas?

Ne detalės, o bendras paveikslas. Dažnai Vatikanas vaizduojamas kaip mistiška galios vieta. Iš tiesų viskas paprasčiau, kasdieniškiau. Tai maža teritorija, kur dirba tūkstantis žmonių, dauguma – pasauliečiai, kunigai užima tik aukščiausias pozicijas, nemenka dalis – moterys, bent trečdalis. Jie gyvena paprastai ir kur kas labiau rūpinasi dvasiniais reikalais, nei rodoma filmuose. Kiekvienoje Vatikano įstaigoje 12 val. kalbama Viešpaties angelo malda. Kad ir ką darytų, darbuotojai sustoja ir meldžiasi. Žinoma, Vatikanas yra galios centras, valstybė, turinti plačią įtaką pasaulyje, žinoma, ten gyvena žmonės, priimantys svarbius sprendimus, ir ne visi jie geri, kartais pasitaiko sąmokslų. Kaip ir visur, kur veikia žmonių bendrija. Tačiau Šventojo Sosto išskirtinumas yra dieviškas jo tikslas. Kitaip per du tūkstančius metų jis būtų subyrėjęs, tik pagalvokite apie Petro išdavystę, Bordžijų giminės skandalus, seksualinio išnaudojimo krizę. Kitos institucijos žlunga dėl mažesnių dalykų.

EPA nuotrauka