Latvių trupė „Faux Pas“. Trupės archyvo nuotrauka

Šį kartą viskas suksis ratu tikrąja šių žodžių prasme. Nebijokite, viskas vyks įdomiau, nei tai skamba. Bandysime atsakyti į sunkius gyvenimo klausimus, ieškoti prasmės, būdų išlikti kartu ir išsaugoti tai, ką taip stipriai branginame. Po penkių minučių pradėsime viską iš naujo. Šį kartą kiek individualiau. Ieškosime būdų išlikti smalsiems ir sudomintiems to, ką darome. Ieškosime tarpusavio ryšio.

Naujojo cirko savaitgalio‘19“ metu, rugsėjo 12–13 dienomis, šiuolaikinio cirko mėgėjai turėjo galimybę vieną po kito išvysti latvių trupės „Faux Pas“ ir lietuvės Giedrės Degutytės kūrinius, kuriuos vienijo naudojamas lankas. Abu pasirodymai išsiskyrė kompleksiškumu: Laura Gorodko ir Aleksejus Smolovas pasitelkė Cyro rato ir šiuolaikinio šokio, o G. Degutytė – lanko ir klounados technikas. Apie meninius sprendimus, temų išskirtinumą ir Baltijos šalių šiuolaikinio cirko situaciją kalbinome atlikėjus.

FAUX PAS

„Naujojo cirko savaitgalio‘19“ metu jūsų pasirodymas buvo sudarytas iš šiuolaikinio šokio ir cirko elementų. Kodėl jūsų trupė pasirinko būtent šias dvi meno formas? Kaip jos dera ir kaip tai padeda pasakoti istoriją?

Jana Jacuka (choreografė): Mūsų trupės nariai turi skirtingas patirtis, istorijas. Laura yra šiuolaikinio šokio atstovė, o Aleksejus – savamokslis Cyro rato (ang. Cyr wheel) artistas. Mieliau sakyčiau, kad pasirodymas susideda iš Cyro rato technikos, sujungtos su mūsų, kaip šiuolaikinio šokio artistų, patirtimi. Negaliu sakyti, kad naudojame šiuolaikinio šokio elementus, tiesiog kuriame pasirodymą per šią prizmę.

Kūrybinio proceso metu klausėme savęs, kaip kitaip galėtume panaudoti lanką, negu yra įprasta, arba, jeigu naudosime triukus ir elementus, kodėl mums jų šiuo metu reikia? Taip pat, jeigu naudoji tokią discipliną, tai sukelia tam tikrų apribojimų, kurie gali būti puikūs ką nors kuriant vien dėl to, kad aplinkui visada yra tiek daug galimybių. Lankas mums padėjo viską įstatyti į rėmus ir taip dirbti. Manau, šios dvi meno formos viena kitai tinka, žinoma, galėtų būti ir kitų cirko disciplinų, galbūt ateities projektams.

Aleksejus Smolovas (atlikėjas): Man buvo labai svarbu išmanyti Cyro rato mechaniką ir techniką, kad turėtume medžiagos savo kūriniui, kuris, mano nuomone, leido mums efektyviau ir tiksliau judėti. Bet dabar aš tikrai mėgaujuosi judesio tyrinėjimu, kai tiesiog žaidžiame su lanku ieškodami naujų formų, struktūrų, garsų ir reikšmių. Nors šiais laikais mūsų pristatyta kombinacija nėra nauja cirko sferoje ir atrodo ganėtinai akivaizdi, aš tikiu, kad atradome autentiškų judesių ir struktūrų, kuriuos naudojame pasirodyme.

Pagrindinė jūsų pasirodymo tema buvo vyro ir moters nematoma santykių pusė. Ar turėjote tikslą sukelti žiūrovams empatiją, prisiminimų? Ar norėjote, kad žmonės matytų save jūsų pasakojamoje istorijoje?

Aleksejus: Kūrinyje yra daug metaforų ir scenų, kurios gali pažadinti žiūrovų vaizduotę ir lydėti iki asmeninių patirčių asociacijų. Turime specifinį „kodą“ kūrinio scenoms, ir jis atsirado natūraliai iš mūsų asociacijų su tuo, kaip tai vertė mus jaustis ir kaip tai atrodė. Be to, sulaukiau atgalinio ryšio, kai žmonės dalinosi savo emocijomis, patirtimi, ir kartais iš pirmo žvilgsnio tai buvo nuostaba, bet pažiūrėjus giliau paaiškinama. Tad sakyčiau, kad neturėjome tikslo sužadinti žiūrovų tam tikrų atsiminimų, bet norėjome sukurti erdvę asmeninei vaizduotei ir asociacijoms, kad būtų galima juose pabūti.

Jana: Papildant Aleksejų: scena yra nuostabi galimybių vieta, bet niekas nėra įpareigotas matyti arba išgyventi tai vienodai. Ypač tokiame neverbaliniame pasirodyme. Juk negali žmogaus pastūmėti arba jam ką nors įrodyti. Kiekvienas auditorijoje turi teisę matyti tai, ką mato. Nenorėjome tyčia sukelti empatiją arba prisiminimų, bet stengėmės pasidalinti savaisiais ir, jeigu tai kalbėjo publikai, esame patenkinti.

Ar esate dirbę kartu su kitais Baltijos šalių atstovais? Jei taip, su kuo? Ką galite pasakyti apie Estijos, Latvijos, Lietuvos šiuolaikinio cirko artistus, su kuriais teko dirbti arba turėjote galimybę pažinti? Ką jie turėjo bendro ir kokie buvo jų skirtumai?

Aleksejus: Teko galimybė kartu dirbti su keliais Baltijos šalių menininkais skirtingų projektų ir renginių metu, tai buvo festivalis „Cirkuliacija“ Kaune, „Komēta“ Rygoje, kasmetinis cirko suvažiavimas Estijoje ir kt. Beveik tie patys žmonės yra sutinkami skirtinguose, su cirku susijusiuose, renginiuose, festivaliuose ir dirbtuvėse, kurie vyksta Baltijos šalyse, ir aš jaučiu, kad mes ganėtinai vienas kitą pastebime.

Skirtumai galėtų būti įžvelgti mūsų patirtyse – kai kurie iš mūsų sukūrė mokyklas, kiti yra savamoksliai. Mano nuomone, yra stiprus noras kurti bendruomenę, bet ir abejojama dėl to, kaip tinkamai ji turėtų būti sukurta, turint galvoje visas pastangas, kurios tam turėtų būti pasitelktos. Visi veikiame tame pačiame regione, kuriame palyginus yra stiprios tradicinio cirko tradicijos:lūkesčiai ir vertinimo kriterijai gana aukšti. Dėl to tai kelia dar didesnį iššūkį. Daugėja naujų žiūrovų, kurie yra atviri ir tikisi išgyventi skirtingus pojūčius, todėl šiuolaikinio cirko atpažįstamumas, pasitikėjimas ir domėjimasis juo scenose auga, o tai suteikia mums daugiau palaikymo ir vietos kurti.

Po jūsų pasirodymo žmonės stebėjo G. Degutytės pasirodymą. Kiek žinau, jūs irgi jį stebėjote. Ką manote apie jį? Ar derėjo su jūsų kūriniu? Ar perėjimas nuo vieno pasirodymo prie kito vyko sklandžiai?

Jana: Be abejonės, juo mėgavausi. Pasirodymas atrodė nuoširdus ir grynas. Situacijos ironiškumas mane palietė, ir tai yra tai, ko aš pasigendu scenos pasirodymuose – tikrumo ir nuoširdumo. Aš tikrai jaučiau, kad jai yra atsibodęs lanko sukimas ir triukų darymas, kažkuriuo momentu ir aš pati jutau nuobodulį nuo to, ir tai buvo visa esmė. Manau, puiku sceną naudoti ir dalijantis ne tokiomis džiaugsmingomis situacijų pusėmis. Pasirodymo metu maniau, kad G. Degutytė turi gerą buvimo „čia ir dabar“ scenoje jausmą ir žino, kaip reikia dirbti su publika. Galbūt ji turėtų pabandyti „stand-up“ komedijos pasirodymus? Taip pat visada malonu baigti vakaro pasirodymą pozityviai, ironiškai.

Aleksejus: Žavėjausi Giedrės kūno kalba ir buvimu scenoje „čia ir dabar“ taip pat. Man patinka stiprių dvejonių jausmas (Ar jau prasidėjo pasirodymas? Ar Giedrė nori atsakymo? Ar jau baigėsi? Ar čia triukas?), tad aš jaučiausi provokuotas šiuo kūriniu. 

Giedrė Degutytė. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka.

GIEDRĖ DEGUTYTĖ

„Naujojo cirko savaitgalio‘19“ metu prieš jūsų pasirodymą buvo galima išvysti kolegų latvių trupę „Faux Pas“. Ką manote apie jų pasirodymą? Kaip jūsų abiejų pasirodymai derinosi? Kaip vertinate perėjimą iš latvių pasirodymo dalies į jūsų?

„Faux Pas“ spektaklį stebėjau kaip atlikėja, besiruošianti pasirodyti po jų. Mano tikslas buvo pamatyti, kas įvyks ir kokia nuotaika tvyros erdvėje prieš man pasirodant. Žinoma, galėjau spręsti tik iš savo asmeninės patirties, bet po jų pasirodymo Kišeninė salė buvo pripildyta susimąstymo, rimties ir poetiškumo. Iš tiesų pirmojo vakaro metu pajutusi nusėdusią nuotaiką, nusprendžiau šiek tiek pakeisti suplanuotą pradžią – iškišusi galvą iš už užuolaidų uždaviau žiūrovams klausimą, ar jie pasiruošę, kurį sekė juokas. Perėjimu iš rimties į juoką, taip atsakyčiau į klausimą, kaip mūsų pasirodymai derinosi. Kontrasto buvimas yra labai naudingas klounadai.

Kaip vertinu perėjimą iš latvių pasirodymo dalies į savo pasirodymą? Po „Faux Pas“ pasirodymo žiūrovai išėjo iš salės ir sugrįžo atgal po penkių minučių pertraukos, šiek tiek prasivaikščioję, galbūt šiek tiek atsitokėję nuo praėjusio pasirodymo nuotaikų, beieškantys, kur atsisėsti, gal šiek tiek nusivylę, praradę ar nudžiugę, gavę naują sėdėjimo vietą. Vis dėlto savo pasirodymo metu jaučiau išlikusį susimąstymo aidą, o tuo tarpu iš kelių atsiliepimų supratau, kad išliko ir prasmės ieškojimai žiūrint mano pasirodymą. Kita vertus, gal prasmės ieškojimas būdingas ir kartu neatsiejamas nuo šiuolaikinio žmogaus būties.

Kaip galėtumėte apibūdinti savo pasirodymą? Apie ką jis?

Esu lanko sukėja ir turiu bėdą: man nuobodu daryti triuką po triuko, triuką po triuko, triuką po triuko. Iš tiesų man buvo nuobodu, dabar jau nebe, o gal ir vėl, nors ne, būna visaip. Pasidarė nuobodu sakyti „man nuobodu“, ir aš pamečiau prasmę. Ar triukas gali sukelti jausmų? Triukas yra triukas, o kaip aš jaučiuosi jį darydama šimtus milijonų tūkstantį pirmąjį kartą? O ką žiūrovai į tai? Kokie jausmai užplūsta? Beprasmis triukų atlikimas mano darbe siekia pasidalinti akimirka.

Nors pasirodymo metu iš salės gana dažnai sklido juokas, vis dėlto man atrodo, kad jūsų darbas atskleidė ir ne tokią linksmą temą – kaip mėgstama veikla gali tapti nuobodi. Ar turėjote tikslą parodyti, kad kūrėjai ir atlikėjai susiduria su kiekvienam žmogui pažįstamu rutinos, kasdienybės jausmu?

Įdomus pastebėjimas, tikriausiai teisingas. Tik aš nepavadinčiau nuobodulio „ne tokiu linksmu“. Juokas gali būti ir pro ašaras, kaip ir nuobodulys su juoku ar juokas iš nuobodulio. Mėgstama ar nemėgstama veikla anksčiau ar vėliau priverčia nuobodžiauti, bent jau mane. Tikslo parodyti, kad kūrėjai, artistai susiduria su kiekvienam žmogui pažįstamu rutinos, kasdienybės jausmu, neturėjau, bet tai, manau, neišvengiama interpretacija, nes miniu nuobodulį savo spektaklyje. Gal pagrindinė frazė pasidarė labiau kaip skanduotė, juk ne tik nuobodulį jaučiu, bet ir daug kitų jausmų, kuriuos sukelia lanko sukimas iš esmės... Ir dar priešais žiūrovus.

Kaip jautėtės pasirodymo metu? Kaip vertinate susirinkusią auditoriją ir kokią įtaką ji darė pasirodymui?

Buvo įdomu stebėti žiūrovų reakcijas, kurios yra neatskiriama mano darbo dalis. Pasirodymo kokybė priklauso nuo ryšio tarp manęs kaip lanko sukėjos ir lanko, manęs su lanku ir žiūrovų, žiūrovų ir lanko sukimo. Labai nustebino, kad abu vakarus pasitaikė momentas, kai kažkas pradėjo ploti, apsidairė ir nustojo ploti, nes niekas daugiau neprisijungė prie plojimų. Negalėjau nereaguoti ir neslėpdama išryškinau tos situacijos kvailumą. Tokio ryškaus reakcijos stabdymo dar nebuvau patyrusi per pasirodymą. Man nesvarbu, ar tai pasigėrėjimas, nuobodulys, pasitenkinimas, pyktis, patikimas ar nepatikimas. Nėra tokio dalyko kaip netinkama reakcija ar jausmas. Vis dėlto, jeigu jausmo nėra arba jis stabdomas dėl nerašytų socialinių kodų, dialogas byra.

Ar jums teko dirbti su kitų Baltijos šalių šiuolaikinio cirko atlikėjais? Jei taip, su kokiais? Ką galite pasakyti apie Lietuvos, Latvijos, Estijos šiuolaikinio cirko atlikėjus, su kuriais teko bendradarbiauti, turėjote galimybę pažinti? Kokių ryškiausių panašumų ir skirtumų tarp jų įžvelgėte?

Dar nepasitaikė galimybės dirbti kartu su Baltijos šalių šiuolaikinio cirko artistais, bet susipažinti ir pabendrauti teko. Būčiau linkusi pabrėžti panašumus, o ne skirtumus, nes ir taip daug kas mus skiria, kodėl gi nepaieškojus to, kas vienija? Vienas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių cirko artistus vienijančių aspektų yra tai, kad mūsų regione yra akivaizdus cirko edukacijos institucijų bei valstybinės paramos trūkumas. Padėtis gerėja, bet, palyginti su kitais regionais, Baltijos šalyse galimybės kurti ir mokytis cirko yra labai menkos.

Vis dėlto aš neišskirčiau šiuo atveju būtent Baltijos šalių, nes yra ir kitų, kuriose yra panaši situacija. Gimus ir užaugus aplinkoje, kurioje cirkas nėra išplėtotas, reikia pasitelkti daug išmonės ir įdėti pastangų, nes cirko tikrai nerasi „ant kiekvieno kampo“. Man nesinori koncentruotis į Baltijos ar kitų šalių atlikėjus su daugiau ar mažiau išplėtota cirko infrastruktūra, nes manau, kad cirkas yra cirkas. Cirke dirbantys žmonės dalinasi šios disciplinos praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Laiko juostomis supintas cirkas jungia šiandienos akimis kuriančiuosius, kurie neišvengiamai prisideda prie tradicijos formavimo ir tęsimo.