Poetas Czesławas Miłoszas (1981 m.). T. Abramowicz nuotrauka

Rugsėjį trečioji Czesławo Miłoszo premija Kėdainiuose įteikta vertėjui, poetui, Lietuvos rašytojų sąjungos nariui VYTUI DEKŠNIUI už Andrzejo Franaszeko knygos „Miłoszas. Biografija“ (leidykla „Apostrofa“, 2015 m.) vertimą iš lenkų kalbos.

Per dvejus metus trukusį vertimo procesą V. Dekšnį lydėjo ir netektys, ir džiugios permainos asmeniniame gyvenime, o Cz. Miłoszas po truputį tapo kone šeimos nariu. Todėl turbūt nereikėtų stebėtis, kad vertėjas beveik visur Vilniaus centre matantis su šiuo Nobelio premijos laureatu ir jo bendramoksliais susijusias vietas ar tiesiog tarpukario Vilniaus realijas. Tad su kokiais iššūkiais susidūrė V. Dekšnys, versdamas iki šiol išsamiausią paskutinio LDK piliečio biografiją, kas verčiant buvo sunkiausia ir ką dar svajojantis išversti? Apie tai kalbamės su V. Dekšniu.

Šiandien Krokuvoje vyks Cz. Miłoszo laiptų atidengimo ceremonija. Joje sveikinimo kalbą sakys ir kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Vilniuje Cz. Miłoszo laiptai, kaip pirmasis didelis Nobelio premijos laureato įamžinimo ženklas, atidengti 2016 m. rudenį.

Kaip sutikote žinią apie jums skirtą Cz. Miłoszo premiją?

Smagu, žinoma, kai įvertina, ne tiek daug yra buvę tų premijų. Tai šiek tiek ir kaip laimėta loterija, nes juk buvo ir daugiau tų vertųjų. Kita vertus, ir pinigai į namų ūkį labai laiku. 

A. Franaszeko parengta Cz. Miłoszo biografija laikoma iki šiol išsamiausia šio Nobelio premijos laureato biografija, ją sudaro kone tūkstantis puslapių. Prisiminkite, kaip ėmėtės jos vertimo. Kiek laiko užtruko vertimo procesas?

Tiesiog vieną dieną paskambino Giedrė Kadžiulytė, leidykla „Apostrofa“ vienu asmeniu, ir pasiūlė. Retai kada pavyksta rasti finansavimą tokios apimties knygos leidybai. Negalėjau atsisakyti. Maniau, kad susidorosiu per pusantrų metų, dirbau dvejus. Dar kokius metus vis priešokiais padirbėdavome su redaktore, sunkių klausimų buvo nemažai. Per visą tą laiką palaidojau du labai artimus žmones, susituokiau ir įsikrausčiau į nuosavą butą. Žodžiu, spėjo nutikti nemažas gyvenimo tarpsnis. Baltarusiai šią knygą vertė keturiese. 

Kas verčiant buvo sunkiausia?

Sunkiausia – junginėtis tarp skirtingų lenkų kalbos registrų. Gyvas biografinis pasakojimas – viena kalba. Eilėraščių analizė – kita kalba. Cituojamas eilėraštis ar prozos fragmentas – vėl kita. O dar laiškai, amžininkų prisiminimai, oficialūs dokumentai ar ataskaitos. Ko verti vien tarpukario jaunų menininkų susirašinėjimai ar manifestai, kur ir savotiškas tų laikų žargonas, ir tiesiog paini originali raiška dėl originalios raiškos – šiuo požiūriu jauni kūrėjai nesikeičia iki mūsų dienų. Klasikinės formos, rimuotų eilėraščių ištraukas apskritai atidavėme versti keliems mūsų poetams.

Dar pastebėjau, kad tokios apimties darbai savaime truputį slegia, kartais atrodo, kad niekad jų nepabaigsi.

Gal galėtumėte pasidalyti vertimo procesą lydėjusiais atradimais, džiaugsmais ar netikėtumais? Kaip pasikeitė jūsų santykis su Cz. Miłoszu po jo biografijos vertimo?

Pirmiausia labai praplėtė akiratį pačiame Vilniuje. Beveik visur Vilniaus centre matau su Miłoszu ir jo bendramoksliais susijusias vietas ar tiesiog tarpukario Vilniaus realijas. Be to, dveji metai su Miłoszu namie – toks savotiškas santykis. Jei po metų ar pusantrų kas nors būtų pasiūlęs versti jo eilėraščius, veikiausiai tiesiog nebūčiau įstengęs: būta nemažo emocinio išsekimo, o ir šiaip nelengvai dorojuosi su jo paties poetika. Ir tą asmenį pamatai visokį: šalia ramaus seno išminčiaus, prie kurio esame pripratę, – ir aikštingas gabus jaunuolis, ne visada garbingai elgęsis su savo gyvenimo moterimis, šiek tiek vėliau – vaidingo būdo egocentriškas žmogus, prigadinęs daug sveikatos savo geradariui Jurgiui Giedraičiui ir kitiems jo leisto žurnalo „Kultura“ žmonėms. Aišku, ir jautrus savo laikų neteisybių bei tragedijų liudininkas, kartais kaip niekas kitas rasdavęs to bendro skausmo kalbinę raišką. 

Vertėjas, poetas Vytas Dekšnys. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Versdamas prozą, išmoksti tvarkyti sakinį, tada ir verčiamo eilėraščio struktūra išsidėsto gyviau, natūraliau. Versdamas poeziją, nuolat susiduri su „sunkiomis vietomis“, galvosūkiais, kuriuos būtinai reikia išspręsti, be jų sprendimo eilėraštis nebus išverstas. Tai labai padeda tvarkytis su prozos vertimo kritinėmis vietomis.

Esate išleidęs poezijos rinkinį „Iszimtys“. Už jį buvote apdovanotas Jaunojo jotvingio premija. Ar vis dar kuriate eilėraščius?

Neberašau, nors niekad nebuvau nutaręs neberašyti. Matyt, tiesiog nebesproginėju tomis emocijomis. Be to, verčiu daug poezijos, turbūt ta energija nueina ten. 

2004 m. apgynėte filosofijos daktaro disertaciją Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. Akademinis pasaulis nesuviliojo? Kaip apskritai ėmėtės vertimų?

Su tuo akademiniu pasauliu yra taip, kad jame iš pradžių daug galvos daužymo į sieną. Kol tau leidžiama dėstyti mėgstamus dalykus, turi pereiti daug visokių beprasmių darbų ir tiesiog ieškoti pragyvenimo šaltinių už akademinės veiklos. Man tikriausiai pristigo atkaklumo, drąsos, nors kai girdžiu atgarsius, kas vyksta mūsų universitetuose ir mokslo tyrimų įstaigose, ypač humanitarinėse, ima atrodyti, kad nėra ko gailėtis. Tą disertaciją, galima sakyti, apgyniau šiltnamio sąlygomis, net nebuvo prievolės publikuoti straipsnių.

Po doktorantūros studijų pasijutau savotiškoje tuštumoje. Pradėjau rašyti eilėraščius, versti, gyvenimas pasidarė šiek tiek bohemiškas. Vertimai sugrąžino šiokį tokį stabilumą. Verčiau ir filosofines, istorines studijas, ir laikraščių publicistiką, nes apie 2000-uosius kai kuriuos Lenkijos laikraščius galėdavai skaityti kaip geras knygas. Kontrastas su mūsiške žiniasklaida buvo didžiulis, ir norėjosi parodyti, kad akiratis gali būti kitoks. Vertimai atrodė ir savotiškas akademinės veiklos pakaitalas. 

Kokie jūsų vertimai artimiausi, mieliausi pačiam?

Artimiausi man pačiam vertimai – Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“ ir Karolio Modzelewskio „Barbarų Europa“. Stasiuko knyga – lėtas, melancholiškas pasakojimas apie mūsiškę Europos dalį, panardinantis į tų kraštų bendrybes, beveik kaip išeitum pėsčiomis kur nors už Vilniaus ir ten pamatytum Slovakiją, Rumuniją, pusę Rytų ir Vidurio Europos. Modzelewskio studija apie „barbariškas“ Europos šaknis – pavyzdys, kaip konceptuali istorija virsta puikia proza, su sodria kadainykščio gyvenimo medžiaga. 

Ar svarbu vertėjui bendrauti su autoriumi, kurio kūrinį verčia? Kokią pridėtinę vertę tai sukuria?

Kartais tai labai padeda, ypač verčiant poeziją. Kita vertus, kūrinys gyvena savarankišką nuo autoriaus gyvenimą, kas jame pasakyta – jau pasakyta. Tai, kas neatsiejama nuo vien autoriui žinomų kontekstų, dažniausiai yra ne patys svarbiausi kūrinio dalykai, arba tiesiog turi likti šiek tiek neišskaitoma, kaip kūrinio paslaptis. Apie tai verta žinoti, bet tai nėra būtina gero vertimo sąlyga. Manau, svarbiau tiesiog bendrauti su tos kultūros ir literatūros žmonėmis, ypač – su vertėjais „į priešingą pusę“, mano atveju – su lietuvių literatūros vertėjais, tarkim, į lenkų kalbą. Gyvendami toje tradicijoje, jie gali daug ką paaiškinti. 

Kieno vertimas – poezijos ar prozos – artimesnis ir kodėl?

Pridėčiau dar humanitarines studijas. Negalėčiau sakyti, kad vienas ar kitas žanras būtų aiškiai artimesnis. Man atrodo, kad viena kita labai gerai papildo, sunku būtų apsiriboti vienu žanru. Versdamas prozą, išmoksti tvarkyti sakinį, tada ir verčiamo eilėraščio struktūra išsidėsto gyviau, natūraliau. Versdamas poeziją, nuolat susiduri su „sunkiomis vietomis“, galvosūkiais, kuriuos būtinai reikia išspręsti, be jų sprendimo eilėraštis nebus išverstas. Tai labai padeda tvarkytis su prozos vertimo kritinėmis vietomis. Pagaliau ir patys žanrai labai susiję, nuolat įžengia į vienas kito kalbos registrus. O humanitariniai ir publicistiniai tekstai tiesiog plečia akiratį. 

Ką pastaruoju metu svajojate išversti?

Mane labai žavi lenkų žurnalistinio reportažo mokykla, bet su ja beveik neįmanoma prisibelsti prie Lietuvos leidėjų. Galbūt blogai beldžiuosi, bet kartais atrodo, kad tiesiog nesuvokiamas to žanro egzistavimas. Pora senojo mokytojo Ryszardo Kapuścińskio knygų šiaip ne taip praslydo, bet su Wojciecho Jagielskio ar Paweło Smoleńskio knygomis jau niekaip. O ten nemažai pasakoma apie mūsų dienų pasaulį. Kita vertus, vietomis tie reportažai virsta puikia proza.

Norėčiau versti daugiau ukrainiečių poezijos, bet ten gyvesnė klasikinių formų tradicija, o aš itin sunkiai jaukinuosi rimavimą. Tas pats ir su kai kuriais lenkų klasikais, kad ir Bolesławu Leśmianu. Nežinau, ar kada nors prie to priaugsiu, nors pastaruoju metu imuosi šiokių tokių pastangų.