Sugrįžtu į „Bernardinai.lt“ po motinystės atostogų kiek kitaip, nei įprasta po jų grįžti – rašau iš Helsinkio, kur šiuo metu esame laikinai su šeima apsistoję, ir kviečiu klausytis pokalbių su mamomis, kuriuos įrašinėju, kai tik grįžtame į Lietuvą.

Tai tokie pokalbiai, kokių man labai trūko, kai tapau mama: atviri, nuoširdūs, ne apie akcijas žaislams ir vežimėliams ar geriausias sauskelnes, o apie tai, kas iš tikrųjų vyksta mamos, gimusios kartu su kūdikiu, galvoje ir širdyje.

Kodėl kartais nesuprantu, kaip jaučiuosi? Kodėl jaučiu kaltę, jei aplanko liūdesys? Juk visi sako, kad mano emocijas sugeria ir kūdikis, o aš nenoriu, kad jis jaustų liūdesį... Ar visiems kitiems lengva, tik aš esu tokia nevykėlė? Kaip pamilti savo kūną, kuris taip pasikeitė? Ar normalu, kad po gimdymo jaučiuosi kalta, jog padariau ne viską, ką galėjau padaryti, kad jis būtų kitoks? Ar galėjau kitaip jam pasiruošti? Ar po kelių parų, praleistų ligoninėje, dar kam nors rūpi mano, o ne kūdikio savijauta? Kur aš, tapusi mama, galiu kreiptis pagalbos?

Tai tik maža dalis klausimų ir jausmų, kurie kyla. Apie juos ir kalbėsime su mamomis. Aš tikiu, kad pokalbis gali guosti, nuraminti, padrąsinti. Tuo tikėjau dar iki tol, kol mano pirmoji pašnekovė pokalbio metu pacitavo mokslinį tyrimą, įrodžiusį, jog ne vaistai ir ne psichoterapija geriausiai gydo nuo depresijos po gimdymo. Kas? Draugės. Todėl kviečiu kalbėtis, mamos.

Sigita Valevičienė. Lenos Kaplevskos nuotrauka

Pirmasis pokalbis – su keturių vaikų mama, psichologe, dula, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene. Ši moteris buvo mano praėjusio pusmečio atradimas. Socialiniame tinkle „Instagram“ vis matydavau mamų rekomendacijų perskaityti jos knygą, todėl nekantriai laukiau ir, kai pabaigusi magistro studijas šį pavasarį pagaliau radau laiko ne tik toms, kurios susijusios su žurnalistika, „Motinystės kelias“ buvo pirmoji, kurią pasiėmiau iš krūvos, laukiančių savo eilės.

Skaičiau ją taupydama, apmąstydama, nejučia keldama klausimus apie savo patirtis ir prisimindama daugybę panašių minčių, girdėtų iš mamos. Sigitos knygą drąsiai galėčiau pavadinti ta, kuri verta atsidurti kiekvienos moters namų bibliotekoje. Natūraliai gimė ir klausimų autorei, kuriuos labai džiaugiuosi turėjusi progą užduoti kalbantis akis į akį.

Šiame pokalbyje palietėme nemažai temų: kalbėjome apie gimdymo patirtis, apie jausmus, kuriuos išgyvena ką tik mama tapusi moteris: kaltę, nepasitikėjimą, depresiją, kaip pamilti savo kūną, kodėl reikia ruoštis gimdymui fiziškai, psichologiškai, ir kaip gimdymuose atsirado vyrai. Apie tai, kas nutiko, jog taip susvetimėjome, o į posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo, žiūrime keistai tik iki tol, kol patys tampame tėvais. Kalbėjome apie santykius ir kaip jie pasikeičia atsiradus vaikams, kodėl moters pagalba moteriai gimdymo metu nėra jokia naujovė aš šių dienų išlepusių mamyčių išmislas, apie tai, kodėl reikia nebijoti, drįsti aplankyti ką tik pagimdžiusią mamą, bet ne eiti į svečius ir laukti, kol mums pasiūlys kavos, o iškepti pyragą, leisti mamai nueiti ramiai į dušą arba sutvarkyti namus.

Skaitydama Sigitos Valevičienės knygą aš labai aiškiai supratau, kad pirmasis mano tinklalaidės pokalbis turi būti su ja. Nesuklydau.

Kviečiu klausytis.

Ačiū Marijos radijui už galimybę įrašyti šį pokalbį.