Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Praėjusį ketvirtadienį startavo kasmėnesinis ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“, kurį rengia Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Vilniaus politikos analizės institutas. Pirmoji ciklo diskusija buvo skirta istorinės atminties tematikai, kuri tapo itin aktuali nuvilnijus visuomenę supriešinusioms audringoms diskusijoms dėl Jono Noreikos atminimo lentos ir Kazio Škirpos gatvės pavadinimo likimų. Ar iš tiesų, tariant vokiečių istorinės atminties tyrinėtojos Aleidos Assman žodžiais, galima daryti išvadą, kad gyvename neprigirdinčiųjų dialogo ir rusenančio pilietinio atsiminimų karo laiku? Apie tai Donatas Puslys kalbėjosi su mokytoju, visuomenininku Vytautu Toleikiu ir publiciste, kultūros veikėja Liudvika Pociūniene. 

Pokalbis sutapo su ta diena, kai žymūs Lietuvos istorikai – Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas Liekis, Vasilijus Safronovas, Nerijus Šepetys – kreipėsi prezidentą Gitaną Nausėdą su savo siūlymais dėl atminimo politinio reguliavimo Lietuvoje. Šiame kreipimesi buvo akcentuota, kad visuomenėse paraleliai egzistuoja daugybė dažnai viena kitą ignoruojančių ar konfliktuojančių atminčių, o nesutarimai tarp jų turėtų būti sprendžiami viešųjų diskusijų metu, kai bendradarbiaujant visuomenės atstovams, politikams ir profesionaliems istorikams yra siekiama visuomenės konsensuso, tik po kurio galima imtis atminimo įamžinimo veiksmų.

Istorikai apibrėžė siekiamybę, o V. Toleikis savo tekste „Vargas dėl atminties, vargas ir dėl proto“ apibūdino dabartinę istorinės atminties puoselėjimo situaciją. Kas lėmė tokį jo verdiktą?

Laisvė neatsiejama nuo atsakomybės

„Jis kilo iš tam tikros beviltiškumo būsenos, kad kuo toliau, tuo labiau mes daromės nebe tauta ir bendruomenė, o atomizuotų žmonių grupių samplaika. Tos grupės ne tik viena kitos nebegirdi, bet ir neberanda jokių sąlyčio taškų, kas mus vienija, kas mus gali sutelkti ir duoti tam tikrą kryptį ateičiai“, – kalbėjo mokytojas. Anot jo, mes galime kalbėti apie tai, kad turime tvarkytis su dviem naratyvais – vienu, kuris mus pasiekia iš sovietinės praeities, ir kitu, kurį kuriame jau nepriklausomoje Lietuvoje. „Iš sovietmečio dar turime išlikusių gatvių pavadinimų – Obelų, Pušų, Klevų. Žinau, kad vienoje vietoje dar yra ir Marytės Melnikaitės gatvė. Liko kai kurie paminklai, kurie mums dabar yra kaip meno kūriniai – Petro Cvirkos, Kipro Petrausko, Žemaitės. Žemaitė tuo laiku, sovietmečiu, buvo laikoma kaip šlykštaus kapitalistinio kaimo realybės demaskuotoja. Ji buvo paversta labai socialistine rašytoja, nebuvo kalbama apie jos feminizmą. 

Evgenios Levin nuotrauka

Dalį sovietinio naratyvo mes išoperavome ir išsiuntėme pas Viliumą Malinauską į Grūto parką. Tačiau dalį palikome kaip priminimą, kad pas mus buvo sovietinė epocha. Ilgą laiką ant Žaliojo tilto stovėjo skulptūros, ir jos niekam netrukdė. Staiga prabudome iš nesąmoningumo sapnų, pajutome patriotiškumo proveržį ir nuvertėme tuos paminklus. Panašiai buvo ir Rokiškyje, kur daug metų stovėjo paminklas Jakovui Smuškevičiui, iš Rokiškio kilusiam žydų kilmės sovietinės karo aviacijos kūrėjui. Ilgą laiką ta skulptūra niekam nekliuvo, nes pats J. Šmuškevičius, be viso kito, tapo ir stalinizmo auka. Tačiau, kai buvo gauti pinigai aikštės renovacijai ir miestas tikrai puikiai susitvarkė, J. Smuškevičiui vietos nebeliko“, – kalbėjo V. Toleikis.

Tačiau, anot jo, svarbu yra ne tik tai, kaip mes tvarkome gautą paveldą, tačiau ir kaip komponuojame jau nepriklausomos Lietuvos naratyvą. Pastarąjį jau kuria laisva visuomenė, tad ir jos atsakomybė yra kitokia nei priespaudos metais. 

Įžvelgia teisinį nihilizmą

Tuo tarpu, anot L. Pociūnienės, visuomenės susipriešinimas visų pirma kilo dėl menkos teisinės kultūros, kurią, jos teigimu, visų pirma pademonstravo Vilniaus miesto meras. „Jis nežinia kokiais teisiniais motyvais vadovaudamasis pradėjo tą epopėją. Mano nuomone, mero veiksmas nelabai kuo skiriasi nuo to kuvalda ginkluoto vandalo, kuris sudaužė generolo Vėtros atminimo lentą. Jei meras gavo naujų duomenų dėl generolo Vėtros, jis turėjo kreiptis į Aukščiausiąjį teismą, kuris yra priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, kad šis būtų peržiūrėtas. Tai būtų buvusi normali teisinė procedūra. Nebūtų buvę jokių demonstracijų, jokių savavališkų lentos grąžinimų“, – kalbėjo L. Pociūnienė.

Liudvika Pociūnienė. Vaidoto Reivyčio nuotrauka.

Publicistės teigimu, taip pat svarbu kalbėti ir apie iki šiol visuomenėje vyraujančius primityvius stereotipus. „Tie primityvūs stereotipai skelbia, kad lietuviai yra žydšaudžiai, o žydai – komunistai kolaborantai. Šie stereotipai labai trukdo susikalbėti. Mes visi, kurie manomės esą jau išsivadavę nuo tokio juodo-balto istorijos traktavimo, taip pat turime savęs klausti, ką asmeniškai padarėme, kad kitiems atskleistume kitokį istorijos paveikslą su visais jo atspalviais. Tai, kad iki šiol mokyklose šie dalykai traktuojami gana primityviai, kad mokiniai mažai žino apie rezistenciją, kokia ji iš tikro buvo, yra apmaudu. Be to, šie stereotipai remiasi kolektyvinės atsakomybės prezumpcija, o tai neveda į jokią viltingą perspektyvą“, – kalbėjo L. Pociūnienė.

Be to, pašnekovė klausė, ar, kalbant apie budelius, yra būtina akcentuoti jų tautybę, nes kiekvienoje tautoje būta visokių žmonių. „Galimi du variantai, ar įvardijame budelio tapatybę, ar ne. Manau, kad antrasis variantas veda mus toliau nuo kolektyvinės atsakomybės principo taikymo. Tai būtų ir žingsnis susikalbėjimo link. Manau, kad tautybės nesureikšminimas yra kaip tik žingsnis nuo kolektyvinės link individualios atsakomybės. Karo nusikaltimas vis tiek yra asmeniškas, ir kiekvienas atvejis turi būti svarstomas atskirai“, – akcentavo pašnekovė.

Kokie tie atvejai skirtingi, anot jos, gali paliudyti ir J. Noreikos atvejis. „Jei vertiname apie jį visą faktų visumą, tai galime suprasti, kad jis prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Toje našlaičių prieglaudoje, tiesiogiai pavaldžioje apskrities viršininkui, buvo slepiami žydų vaikai, jis negalėjo to nežinoti. Juk juos ten apgyvendino jo paties draugai. Jie visi rizikavo.  Manau, kad Generolas Vėtra tuos parašus, dėl kurių yra kaltinamas, padėjo iš konspiracinių sumetimų. Jie tiesiogiai nelėmė nė vieno likimo. Jis lygiai taip pat pasirašė ir dėl turto konfiskavimo iš lietuvių. Kai nebeištvėrė anksčiau prieš jį tas pareigas ėjęs Ignas Urbaitis, J. Noreika be didelio noro priėmė tą naštą. Jis matė to prasmę“, – dėstė L. Pociūnienė.

Mano, kad lentos nė neturėjo būti

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) vienoje savo pažymų nustatė, kad okupacinei nacių valdžiai pavyko J. Noreiką, kaip ir lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. 

Tuo tarpu Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo ir Holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisė savo pareiškime akcentavo, kad J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomų, išsamesnių nurodymų. Pareiškime, kurį pasirašė žymūs pasaulio istorikai, pabrėžiama, kad beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, ir tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. „Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra?“ – klausė istorikai.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

L. Pociūnienės teigimu, kad ir kokie būtų skirtingų institucijų vertinimai, į šį klausimą vis tiek turėtų būti žvelgiama juridiškai. „Aukščiausiasis teismas turėjo pagrindą priimti išteisinamąjį nuosprendį. Klausimas yra toks: ar atsirado naujų faktų, kurie galėtų kelti klausimą dėl tokio sprendimo peržiūrėjimo“, – klausė pašnekovė.

Tuo tarpu V. Toleikis pabrėžė, kad jam šiuo atveju kur kas svarbesnė yra moralinė atskomybė: „Jei žmogus pasirašė dokumentą, o vėliau visi tie žmonės žuvo, tai vis tiek mes neturime asmenybės su absoliučiai švaria reputacija.“

L. Pociūnienė pabrėžė, kad šiuo atveju parašas parašui nelygu. „Yra žmonių, kurie susitepė krauju rankas dėl to, kad jų parašas turėjo sprendžiamąją galią. Generolo Vėtros atveju tas parašas nieko nelėmė. Tie žmonės, kurie dalyvavo antinaciniame pogrindyje, turėjo įsiskverbti į tas struktūras, sužinoti jų planus ir tik taip galėjo išgelbėti vieną kitą gyvybę“, – kalbėjo pašnekovė. 

Į tai V. Toleikis atsakė, kad, jo nuomone, atminimo lenta generolui Vėtrai apskritai neturėjo būti pakabinta, nes pati J. Noreikos asmenybė ir jos veikla kelia daug klausimų ir nesutarimų. „Kai kalbėjau su vienu Antrojo pasaulinio karo specialistu istoriku, mano mintis buvo, kodėl tą lentą apskritai reikėjo kabinti. Nukabinsi ar vėl užkabinsi, vis tiek jau bus nepatenkintųjų. Taikos dabar jau niekada nebebus. Nejaugi mes neturime didvyrių, kurių biografija būtų švari? Pakabinkime lentą Stefanijai Ladigienei, ji yra mūsų herojė. Yra Andrius Eiva, kuris padėjo iš Afganistano išvaryti komunistus“, – dėstė pašnekovas.

Diskusijos klausiusi profesorė Irena Veisaitė pabrėžė, kad niekas tikrai neužsipuolė J. Noreikos. Anot jos, visi pripažįsta, kad jis istorijoje suvaidino savo vaidmenį. „Aiškiai pripažįstama, jog jis turi likti istorijos vadovėliuose, tačiau didvyriu jo nereikia skelbti. Argi jūs paskelbtumėte didvyriu žmogų, kuris būtų sudaręs deportuotinų žmonių sąrašą? Juk galima buvo nepasirašyti. Prieš J. Noreiką buvęs I. Urbaitis būtent ir nepasirašė. Argi aš eičiau į NKVD tarnauti? Niekada gyvenime. J. Noreika buvo tragiška figūra, ir galiu jį užjausti, bet ne laikyti didvyriu. Aš skaičiau 1933 metais parašytą Noreikos knygutę „Pakelk galvą, lietuvi“, kurioje jis pasako, kad Lietuva yra tik lietuviams, o visus svetimtaučius reikia varyti lauk iš Lietuvos. O žydus, kadangi jie turi komercinių interesų, reikia išvaryti pirma“, – kalbėjo profesorė.

„Mes kažkaip įsivaizduojame, kad, jei kolaboruojama su naciais ir vardan tos Lietuvos, tai viskas yra kaip ir nieko. Suprask, turėjo slaptų užduočių. O juk ir Antanas Sniečkus kūrė tarybinę Lietuvą ir norėjo, kad mes visi sočiai ir riebiai valgytume bei būtume laimingi. Bet yra jo 1941 metų parašai, kuriuose nurodoma, ką ištremti. Po to apie jį pasakojama, jog esą jis stengėsi, kad Lietuva nebūtų rusifikuota. Tas mitas yra labai gyvas, bet neatperka padarytų blogų darbų“, – replikavo mokytojas V. Toleikis.

Jo teigimu, J. Noreikai paskubėta kabinti atminimo lentą, o jei bibliotekos vadovas Sigitas Narbutas taip jos norėjo, galėjo ją kabinti pastato viduje: „Ji būtų kaip istorinio įvykio priminimas. Pavyzdys čia galėtų būti nekvestionuotinam didvyriui Juozui Lukšai-Daumantui pakabinta lenta Vilniaus dailės akademijoje, greta durų, pro kurias jis pabėgo ir nebuvo sučiuptas. J. Noreikos atveju buvo galima pažymėti istorinį įvykį, tačiau nedaryti iš jo herojaus.“

Anot V. Toleikio, yra ir kitas pavyzdys, kai Lietuvos lenkai norėjo lentų Armijai Krajovai paminėti. Be to, jie norėjo registruoti AK klubą, nes dar buvo likę gyvų jos veteranų. „Tas klubas ilgainiui buvo įregistruotas, o atminimo lentos atsidūrė Vilniaus lenkų kultūros namuose. Jie jas sau turi ir jos nieko neerzina“, – pabrėžė mokytojas.

Vardijo klaidas

Diskusijos metu V.Toleikis įvardijo ir kelis atvejus, kai skuboti sprendimai įamžinti atminimą galiausiai sukėlė skandalų, dėl kurių darosi gėda tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 

„Kilo toks patriotizmo proveržis, kai buvo nustatyta, kad Juozas Krikštaponis buvo partizanų vadas Ukmergėje. Dabar tampomasi po teismus, kad tas paminklinis akmuo būtų pašalintas, nes paaiškėjo, kad jo būta žydšaudžio, ir tam pritaria ir LGGRTC. Taigi teisinė mūsų sistema yra tokia tobula, kad tas paminklinis akmuo gali likti dar dešimtmečius. Dar yra paminklas žydšaudžiui Juozui Barzdai, kurį kaip diversantą vokiečiai numetė partizanauti į Žemaitiją. Jį pašovė šokantį parašiutu, tačiau kažkoks asilas pastatė jam paminklą. Impulevičiaus batalionų kapelionui Zenonui Ignatavičiui Vilkijoje atsirado atminimo lenta. Ką, jis nežinojo, su kuo susideda? Mane tas stebina. Negana to, kad Nepriklausomybės pradžioje pridarėme klaidų, tai dar dabar sugebame tokiam žmogui kabinti atminimo lentas. Kokių velnių taip erziname pasaulį?“ – klausė pašnekovas.

Be to, anot jo, svarbu akcentuoti, kad gyvename globaliame, atvirame pasaulyje ir nesame Baltarusija, tačiau su tuo mums sunkiai sekasi. „Kai kuriame nacionalinį naratyvą, darome tai kaip darželinukai trepsėdami kojytėmis, kad kuriame čia tik Lietuvos naratyvą, o į kitus naratyvus čia neatsižvelgta. Tačiau Lietuvoje susipina gausybė naratyvų – lenkų, žydų, rusų, baltarusių, prancūzų, vokiečių ir kt.“, – pabrėžė V. Toleikis.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Jo teigimu, galima kalbėti apie rusišką naratyvą, kuris siekia ne tik Antrojo pasaulinio karo, tačiau ir Napoleono laikus. „Rusams tai yra brangu, ir negali to paneigti. Nesvarbu, kad Stalinas nevertino žmogaus gyvybės, bet tie kareivėliai čia guli. Karo metu 120 tūkst., o gal ir daugiau rusų kareivių buvo numarinti badu. Lietuva yra ne tik žydų, bet ir rusų karo belaisvių kapinynas. Ar pastatėme jiems kokį paminklą? Mes neturime jokios atjautos kitam, tik sau, sau ir sau. Esame tik mes, o ką – kiti nekentėjo? Kentėjo. Nugriovėme tuos visus išvaduotojus ir atidavėme Grūto parkui, tačiau gal galime užjausti eilinius kareivius?“, – klausė V. Toleikis.

Be to, anot jo, dar yra dar prancūziškas naratyvas. Juk Lietuvoje buvo rasti Napoleono karių palaikai. Be to, yra legendinės Antrojo pasaulinio karo laikų lakūnų eskadrilės „Normandija–Nemunas“ istorija. Taip pat yra ir izraelietiškas naratyvas. „Kas buvote Vašingtone veikiančiame Holokausto muziejuje, žinote, kad ten esančios pušys yra atvežtos iš Rūdininkų miško. Žydams Rūdininkų giria yra legenda. Žydai su ginklu kovėsi, o ne ėjo mirti. Taip, Izraelyje visada kitaip žiūrės į Raudonąją armiją ir tuos pačius Rūdininkų girios partizanus. Ir su tuo mes turime susitaikyti, jei gyvename ne Mėnulyje, o pasaulyje“, – kalbėjo mokytojas.

„Čia paprieštarausiu, nes tie Rūdininkų girios partizanai siaubingai elgėsi su kaimiečiais. Kaimiečiai nenorėjo jų remti, savo maisto neduodavo. Daug civilių buvo nužudyti, nepaisant amžiaus ar lyties. Nelabai herojiška ta Rūdininkų girios praeitis ir, jei norime kokios nors istorinės taikos, tai turime abi puses vertinti vienodai ir nešališkai“, – į V. Toleikio mintis reagavo L. Pociūnienė.

Pašnekovės teigimu, labai svarbu stengtis ne tik pasakoti skirtingus naratyvus, tačiau ir rasti jų sąlyčio taškus. Tačiau, jos nuomone, ši misija bus labai sudėtinga tol, kol bus bandoma viską skirstyti tik į juodą ir baltą. 

„Galiu pasidalinti viena asmenine patirtimi. Prieš keletą metų man pavyko kartu su Vilniaus lenkų jaunimu organizuoti tokią išvyką. Mūsų tema buvo Vilnius ir Vilniaus apylinkės Antrojo pasaulinio karo metais. Apie Armiją Krajovą mums pasakojo ponas Wolkanowskis, iš lietuvių pusės buvo Rimantas Jokimaitis. Rūdininkų partizanams atstovavo Fania Brancovskaja. Turėjome tris, keturis naratyvus. Keliavome po apylinkes, klausėmės pasakojimų. Kelionę baigėme vakariene Valkininkuose. Yra tokia legenda, kad būtent Valkininkuose buvo susitikę Armijos Krajovos ir Lietuvos partizanai. Jie susitarė, kad tol, kol bus sovietų okupacija, jie vieni su kitais nekovos. Mes puikiai aptarėme savo skirtingus naratyvus. Buvome ir Glitiškėse, ir Giedraičiuose“, – gerąja patirtimi dalijosi V. Toleikis.

Kokiais kriterijais vertinti?

Jau minėtame istorikų kreipimesi į prezidentą G. Nausėdą yra raginama atminimo įamžinimo veiksmų imtis tik tuomet, kai yra ne tik pasiektas susitarimas tarp istorikų ir politikų, tačiau ir sukurtas platus visuomenės konsensusas. Kalbant apie jį, neišvengiamai kyla klausimas, kokiais kriterijais tą konsensusą vertinsime. Ar užtenka paprasčiausio susitarimo, ar vis dėlto jis turi būti paremtas tam tikromis normomis? Štai istorikas Zigmas Vitkus viename iš savo tekstų siūlė diskusijai tris vertinimo kriterijus: asmens vertinimą visuminiu (holistiniu) požiūriu, nepakenkimo principą, kai įvertinama, ar asmuo nėra padaręs neatitaisomos žalos kitiems bendruomenės nariams, ir neatsveriamumo principą, kai sutariama, kad geri darbai neatperka, nenusveria nusižengimų. Ar šie principai gali tapti pamatu tolesniems susitarimams ir ar nėra taip, kad pagal šiuos principus tiek atminimo lenta J. Noreikai, tiek gatvės pavadinimas K. Škirpai tampa tiesiog neįmanomi?

„Aš manau, kad taip, faktų visumą reikia stengtis sukaupti, ir holistinis požiūris čia yra labai svarbus. Tiesa, aš nesu tikra, ar šie principai truputį nesikerta tarpusavyje, nes, jei vertini visumą, tai tas neatsveriamumas savaime susidaro“, – kalbėjo L. Pociūnienė.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tuo tarpu V. Toleikis teigė esąs kiek pesimistiškiau nusiteikęs. „Nemanau, kad reikia visuomenę taikyti. Nežinau, kiek čia yra feisbuko įtaka, kiek dalykų iškelia žiniasklaida, tačiau nemanau, kad galima kalbėti apie kokį nors pilietinį atsiminimų karą. Eina jaunimas gatve ir nerūpi jam tos lentos – galvos net nepakelia“, – kalbėjo mokytojas. 

Jo teigimu, kur kas svarbiau akcentuoti kitą dalyką – padorumo skalę, kuri dabar nyksta: Tokios sąvokos kaip padorumas, tyra širdis yra tirpinamos. Jei žmogus yra doras, jis atsirinks, kas yra kas. Visuomene reikia pasitikėti. Tačiau visuomene nėra pasitikima. Dar vienas dalykas yra darbo imitavimas – pastatysim paminklą ir patriotizmas sužydės, arba nugriausim skulptūras ir tarsi iš galvos išnyks visos buvusios ideologijos šmėklos. Juk Cvirka yra galvoje, o ne ant pjedestalo.“

V. Toleikio pastebėjimu, kalbant apie švietimą ir mokyklas, didžiulė problema yra ta, kad visa ES yra įnikusi į projektinį veiklų imitavimą ir pinigų panaudojimą, tad viskas yra daroma tik kaip paprasčiausia technika. Visiškai nesirūpinama tuo, kaip užmegzti asmeninį santykį. 

„Man atrodo, kad viena iš išeičių yra bandyti atkurti kiekvieno Lietuvos miestelio praeitį. O kaipgi buvo ten, kur aš gyvenu? Kiek buvo kolaborantų 1940 metais? Kas buvo pirmieji komjaunuoliai? Kas po to pirmieji užsiriš baltus raiščius? Kas šaudė? Visa tai įmanoma atskurti, ir tai nebūtų tik juoda ir balta istorija. Ji atskleistų daug įdomių dalykų ir leistų pažinti artimiausią aplinką“, – kalbėjo mokytojas.

Anot jo, tiesa nėra patogi. „Be to, netrūksta teisininkų, kurie neišmano istorijos. Prieš daugelį metų buvome pasirašę kreipimąsi į prokuratūrą dėl Vyto Tomkaus antisemitizmo „Respublikos“ dienraštyje. Mus visus kvietė duoti parodymų. Aš turėjau diktuoti tekstą, paminėjau nacių laikraštį „Der Sturmer“, ir, aišku, prokuroras jo nežinojo. Pateikiau dar keletą pavyzdžių, kad „Respublikos“ karikatūros yra visiškas nacių analogas. Turėjau viską diktuoti kone pažodžiui, nes prokuroras viską girdėjo tarsi pirmą kartą. Tai kokių mes sprendimų tikimės, jei tie, kurie už juos atsakingi, nežino net kas tas Holokaustas“, – kalbėjo mokytojas.

Tuo tarpu L. Pociūnienė akcentavo, kad čia susiduriame su dar viena problema. „Kai kurie istorikai pluša net sušilę ir atskleidžia svarbių istorijų. Tačiau klausimas, kodėl tie atradimai nepatenka į platesnį kontekstą?“ – klausė ji.