Spalio 6 d. minime Šv. Brunoną (lot.: Bruno Coloniensis eremita, Carthusianorum institutor; it.: Bruno, Brunone di Colonia, certosino; pranc.: Bruno, Brun, Brunon; vok.: Bruno, Braun von Koln, der Kartauser.), kartūzų vienuolijos įkūrėją, garbingą bažnyčios vyrą, grynojo tikėjimo išpažinėją, tylos garbintoją.

Šv. Brunonas gimė 1032 m. Vestfalijoje Kiolno mieste (Vokietija) garsioje ir turtingoje šeimoje, studijavo filologiją Reimse ir filosofiją Tūre. Paryžiuje tapo teologijos ir filosofijos mokslų daktaru. Dėstydamas Paryžiuje, pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir puikiais pamokslais, kurie sutraukdavo daug klausytojų iš įvairių kraštų. Išgirdęs apie tai, tuometinis Kiolno vyskupas Šv. Anonas pakvietė Šv. Brunoną sugrįžti į gimtuosius kraštus ir čia dirbti garsinant Dievo vardą. Grįžęs į Kiolną Šv. Brunonas 1055 m. buvo įšventintas kunigu. Reimso arkivyskupo Manasses I pakviestas, dvidešimt metų (1056–1075) vadovavo garsiajai Reimso katedros mokyklai. 1075 m. Už gerą mokytojavimą Reimso arkivyskupas paskyrė Šv. Brunoną savo kancleriu. Tačiau jis turėjo palikti Reimso katedros mokyklą dėl konflikto su arkivyskupu, kurį smerkė už tai, kad pardavinėjo bažnytines pareigybes.

Nors 1080 m. į mokyklą sugrįžo, nusprendė vis tiek iš jos pasitraukti. Šv. Brunonas, susipykęs su Reimso arkivyskupu, nukeliavo į Paryžių, kur kaip tik mirė Paryžiaus universiteto profesorius Raimondas Diokresas (Raimond Diocres), šv. Brunono draugas. Pakliuvęs tiesiai į laidotuves, šv. Brunonas tapo keisto įvykio liudytoju.

Visų garbinamas ir laikomas beveik šventuoju, Raimondas Diokresas, prieš mirtį išpažinęs tikėjimą ir priėmęs sakramentus, numirė. Pagal Katalikų Bažnyčios tradicijas, kunigai prie mirusiojo kūno su didžiausiomis iškilmėmis pradėjo skaityti egzekvijas. Pradėjus skaityti ketvirtąją dalį, kai buvo ištarti žodžiai „Responde mihi“, t. y. „Atsakyk man“, mirusysis pakėlė galvą iš karsto ir ištarė: „Teisingai esu Dievo teisme apskųstas“. Visi labai persigando ir dėl šios priežasties egzekvijų skaitymas buvo atidėtas kitai dienai. Rytojaus dienai išaušus susirinko dar daugiau tikinčiųjų ir kunigų. Prasidėjus egzekvijų teksto skaitymui ir vėl ištarus tuos pačius žodžius „Atsakyk man“, mirusysis vėl pakilo iš karsto ištardamas: „Teisingai esu Dievo teisme nuteistas“. Ir vėl egzekvijų skaitymas buvo atidėtas kitai dienai. Kitą dieną susirinko dar daugiau tikinčiųjų ir dar daugiau kunigų. Ir vėl, prasidėjus egzekvijų skaitymui, ir vėl, ties ta pačia vieta, mirusysis pakėlė galva ir ištarė: „Teisingai esu Dievo teisme pasmerktas“.

Šis stebuklingas įvykis sukrėtė šv. Brunoną, kuris permastęs savo gyvenimą, nusprendė pasitraukti iš visuomeninės ir bažnytinės veiklos į nuošalią vietą ir ten pasirūpinti savo dvasios išganymu. Išdalijęs vargšams savo turtą, Brunonas su savo draugais Petru ir Lambertu patraukė į Molesmą pas trapistų ordino steigėją šv. Robertą prašyti patarimo. Šis gyveno kaip atsiskyrėlis, ir atvykėliams pasiūlė jo abatijai priklausantį eremą. Eremas šv. Brunonui buvo ne prie širdies, o 1084 m. jam pasitaikė proga jau su šešiais draugais, kurie prisijungė kelionėje, apsilankyti malonioje vietoje Alpių kalnuose, netoli Grenoblio, kur juos nuvedė miesto vyskupas šv. Hugonas, prieš tai labai šiltai priėmęs keliauninkus, nes išvakarėse vyskupas regėjo sapną, kuriame septynios žvaigždės rodė kelią į nuošalią vietą septyniems maldininkams. Vyskupas, nusprendęs kad tai Dievo jam siųsta žinia, nuvedė Brunoną ir jo šešis draugus į neprieinamą kalnų slėnį, vadinamą Šartrezu (Pranc. Chartreuse, lot. Carthusia – iš čia kartūzų pavadinimas.),1200 metrų aukštyje, 24 kilometrai į šiaurės rytus nuo Grenoblio.

Prieš žiemą Brunonas su draugais pasistatė namelius, kuriuos išdėstė kvadratu vieną šalia kito, ir dar ūkinius pastatus: tai buvo pirmasis kartūzų vienuolynas (pagal šį modelį ateityje buvo statomi visi kartūzų vienuolynai. 1132 m. sniego lavina Šartreze sugriovė pirmąją kartūzų bažnyčią. Kartūzų prioras Guigo ją atstatė senoje vietoje. 1141 m. susirinko pirmoji generalinė kapitula. Ordinas labai išsiplėtė: 1514 m. buvo 196 kartūzų vienuolynai su 3000 vienuolių, o per visą jų gyvavimo istoriją – 271 vienuolynas). Ordinas gavo slėnio vardą.

kadras iš filmo "Didžioji tyla"

Pastatytą mažą kuklią bažnyčią pašventino vyskupas šv. Hugonas. Brunonas norėjo čia gyventi niekieno netrukdomas, medituoti, melstis ir valgyti duoną, užaugintą ir uždirbtą savo prakaitu (kartūzai pasižymėjo maisto askeze – nevalgė mėsos). Nameliai buvo išsidėstę aplink uždarą vienuolyno kiemą. 2 val. 45 min. vienuoliai keldavosi, melsdavosi, medituodavo, mokydavosi, atgailaudavo, pasninkaudavo, tylėdavo. Svarbiausi kartūzų įžadai (be trijų pagrindinių) – vienatvė, vegetarizmas, malda, rankų darbas ir tylėjimas. Vienuolinėje tradicijoje tyla užėmė tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laikė vertybe savaime, o kalba būdavo vartojama tik pamaldų metu. Dieną baigdavo 18 val. 45 min. Visas jų gyvenimas buvo paaukotas Dievui.

Šv. Brunonas rašė savo bičiuliui: Čia Dievas pavargusiems savo kariams gausiai atsilygina: suteikia ramybę, kurios pasaulis nepatiria, ir Šventosios Dvasios džiaugsmą.

Pakviestas savo buvusio mokinio ir draugo Otono Šafiljoniečio, 1088 m. tapusio popiežiumi Urbonu II, Brunonas su keliais vienuoliais apsigyveno Romoje, bet greitai pasiprašė atgal į savo vienuolyną. Antipopiežiui Albertui Raveniečiui išvijus Urboną II, Brunonas pabėgo su juo į Kalabriją.

Jis atsisakė jam pasiūlytos Redžijo arkivyskupo vietos. Trokšdamas vienuolyno ramybės, jis pasiprašė leidimo palikti popiežiaus dvarą. Jam buvo leista tai padaryti su sąlyga, kad jis turės įsikurti Italijoje. Brunonas rado nuošalią vietą Katancaro provincijos kalnuose, vadinamą La Tore, ir 1092 m. įkūrė čia vienuolyną; padaugėjus vienuolių, įsteigė dar vieną – Šv. Stepono vardo.

Jausdamas artėjančią mirtį, Brunonas surinko visus savo mokinius ir iškilmingai išpažino tikėjimą Švč. Trejybe ir Eucharistija. Brunonas mirė 1101 m. spalio mėn. 6 d. (šiandien La Tores ir Šv. Stepono vienuolynai priklauso Katancaro provincijos Sera San Bruno komunai. 1513 m. Brunono palaikai iš Šv. Stepono bažnyčios perlaidoti  La Tores vienuolyne, kuriame iki šiol saugomos šv. Brunono relikvijos).

Kartūzų dvasingumas yra retas net tarp katalikų vienuolynų. Ypatingas asketinis kartūzų dvasingumas mažai pasikeitė nuo ordino įkūrimo XI amžiuje. XII amžiuje penktasis kartūzų prioras Guigo, parašęs pirmą kartūzų kodeksą Consuetudines, taip aprašo maldą: Skaitydamas turėtum ieškoti, medituodamas atrasti, melsdamas prisišaukti; ir kontempliuojant tau atsivers durys.

Šv. Brunono vaizdavimas Europos dailėje sutinkamas retai, nes tik kartūzų vienuolynų aplinkoje buvo plėtojami jo ikonografiniai motyvai.

Pagrindiniais šv. Brunono ikonografiniais šaltiniais buvo iliustruoti jo gyvenimo aprašymai arba raižinių ciklai, sukurti pagal žymiausius kartūzų vienuolynus puošusius tapybos darbus. 1508 m. kartūzų ordino novicijus Zacharijus Ferreris (kuris kaip popiežiaus nuncijus lankėsi Lenkijoje ir Lietuvoje. 1521 m. aprašė Šv. Kazimiero gyvenimą ir konsekravo atstatytą Bernardinų bažnyčią) eiliuotai aprašė Šv. Brunono gyvenimą. Poema buvo dar kartą perleista 1611 ir 1640 m. 1524 m. buvo išleista Šartrezo kartūzų vienuolyno prioro Francois du Puy parašyta „Vita Beati Brunonis“ iliustruota šešių ksilografijų ciklu. 1620 m. Neapolio kartūzų vienuolyne Giovanni Lafranco nutapė paveikslų ciklą, iliustruojantį šv. Brunono gyvenimą.

1621 m. pagal Giovanni Lafranco piešinius Teodoras Kriugeris Romoje išleido 20-ies vario raižinių seriją. 1680 m. Paryžiuje išleistos 22 akvafortos sukurtos Francois Chauveau pagal Eustachijaus Le Sueur paveikslus, nutapytus 1645 – 1648 m. Paryžiaus kartūzų vienuolyne. Šie raižiniai plito visoje Europoje kaip naujos ikonografijos šaltinis ir tapo įkvėpimo vaizdiniu, pagal kurį buvo plėtojamas Šv. Brunono kultas. XVII a. išryškėjo šv. Brunono ir šv. Pranciškaus ikonografinis idėjinis atvaizdų bendrumas. Šie ikonografiniai sutapimai nebuvo atsitiktiniai, nes jie atspindėjo XVII a. sustiprėjusią kontempliatyvaus pamaldumo tendenciją, o kartu ir išryškino bendrą principinį kartūzų ir pranciškonų ordinų bruožą – radikalų atsigręžimą į Dievą ir visišką pasitikėjimą Jo Malone. Ir visa tai atsispindėjo kontrreformacijos laikų meno ikonografijoje.

Ikonografijoje šv. Brunonas vaizduojamas kaip subrendęs vyras, asketiško veido, su vienuolio tonzūra, pakeltais pirštais prie lūpų. Pagrindiniai atributai yra baltas kartūzų vienuolio abitas, juodas apsiaustas ir žvaigždė ant krūtinės.

Kiti ikonografiniai atributai: mitra ir pastoralas prie kojų – gulintys ant žemės mitra ir pastoralas simbolizuoja aukštą bažnytinę pareigybę, kurios šv. Brunonas atsisakė; kaukolė, šalia kurios jis medituoja – (mirtingumas) Adomo kaukolė, žyminti Nuopuolio ir Atpirkimo ryšį; panašus į medį kryžius – simbolizuoja kaip rodantis, kad kryžius buvo nešamas į miškus, kuriuose steigėsi kartūzų vienuolynai (gyvybės medžio, Kristaus bažnyčios simbolis); alyvos šakelė – simbolizuojanti didelį ordino paplitimą, - kaip sakoma Ps 52, 10: Ego sicut oliva fructifera indomo Dei (“…. esu lyg vešlus alyvmedis, /augantis Dievo namuose”), o taip pat meilės, taikos, vilties ir susitaikymo simbolis; septynios žvaigždės - vyskupo Šv. Hugono sapnas, kuriame septynios žvaigždės rodė kelią į nuošalią vietą septyniems maldininkams; fontanas – (gyvenimo šaltinis) susijęs su legendomis iš Šv. Brunono gyvenimo, pasak vienos, iš šventojo kapo kurį laiką tekėjo gydančiųjų savybių turinti vandens srovė; kita legenda pasakoja kaip Kalabrijoje, sausros kamuojamame krašte įsikūrusiems atsiskyrėliams trūko geriamojo vandens ir Šv. Brunonas meldėsi, ir jam pasinėrus į giliausią ekstazę staiga iš uolos ištryško vandens šaltinis (kartūzų vienuolynų kiemeliuose dažnai buvo įrengiami fontanai su Šv. Brunono skulptūromis); žemės rutulys, gaublys – pasaulio simbolis, svarbiausias išganingo tikėjimo galia valdomo pasaulio ženklas; pakelti pirštai prie lūpų – vienuolinėje kartūzų tradicijoje tyla užėmė tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laikė vertybe savaime, o kalba būdavo vartojama tik pamaldų metu. Šv. Brunono paminėjimo diena yra jo mirties diena, t.y. spalio mėn. 6 d. Šv. Brunonas laikomas pamišėlių globėju.

Šv. Brunonas niekada nebuvo kanonizuotas ir ilgai buvo garbintas tik kartūzų ordino. 1514 m. Šv. Brunono liturgijai plėtoti leidimą davė popiežius Leonas X. 1623 m. vasario 17 d. raštu popiežius Grigalius XV, uolus Kontrreformacijos  propaguotojas, išplėtojo Šv. Brunono liturgiją nustatydamas pusiau dvigubo iškilmingumo šventės laipsnį (Rito semi – doppio), o 1674 m. kovo mėn. 14 d. raštu popiežius Klemensas X suteikė šventei dvigubo iškilmingumo laipsnį (Rito doppio).

O visiems tiems, kurie norėtų daugiau pažinti kartūzus ir Didžiąją tylą, rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį filmą sukurtą 2005 metais „Die Grosse Stille“. Rež. Philip Groning.

Parengė Juozapas Blažiūnas